Latest Posts

Raganų anūkės

Kiek kartų savo gyvenime buvote pavadinta/-as sektos nariu? Aš keletą kartų ir visus kartus tai buvo iš mano giminės pusės, tų karminių ryšių, kurių negalėjau pakeisti.

Labai stiprus buvo paskutinis kartas. Per močiutės laidotuves jos paprašyta atlikau AVE MARIA giesmę. Pagiedojusi atsiklaupiau ir visu kūnu nusilenkiau, padėkodama jai, jos moteriškai prigimčiai, kurios dėka mes visi ten buvę atėjome į šią Žemę…

Jos (močiutės) sūnų buvau apkaltinta sektininke… Jiems mano nusilenkimas jų mamai pasirodė ne krikščioniškas. Ir tai manyje sukėlė panašius jausmus, kokius esu patyrusi ne viename iš savo gyvenimų, kai būdavau apkaltinta RAGANA dėl žinojimo daugiau, elgimosi ne pagal nustatytas „normas” ir galiausiai sudeginta ant laužo ar dar kitaip prieš tai nužudoma. Esu mačiusi kaip viename iš gyvenimų per mano galvą buvo pervertas baslys…

Ir tai vėl buvo iškelta.. Šiame laikmetyje, kur jau viskas verčiasi aukštyn kojomis ir kur DABAR tie, kurie buvo deginami ir persekiojami, stos į savo vietas kaip pavyzdys visuomenei.

Mano viduje užvirė… Susilaikiau dėl močiutės atminimo, bet kelias dienas po to ir dar šiandien mintyse sukasi žodžiai jiems.

Taip norisi pasakyti GANA. Tai yra užbaigta…

Ir tie mano dėdės, vyrai, iškėlė manyje tą pyktį vyrams… Mano santykių gydymas su vyrais tęsiasi žaibišku greičiu ir išlenda vis gilesni ir užslėpti dalykai… Vyrai, kurie norėjo pažaboti moterų galią… Tas pyktis manyje jiems buvo iškeltas.

Tiek procesų patyriau per močiutės išlydėjimą. Ypatingai daug fizinio skausmo jutau per laidotuvių dieną ir skaudėjo gimdos dešinę pusę (vyriškoji pusė). Vienu metu galvojau, kad iš to skausmo, net į ligoninę teks važiuot…

Padėkoju ir transformuoju tai. Jei atvirai, šita dalis nėra lengva… Kas savyje jaučiate gilią raganišką prigimtį, supras mane.

Meilės laiškas sau

Nutariau sau parašyti meilės laišką. Pradėti nebuvo lengva. Už ką gi galima mane mylėti? Kad esu graži? Kad susikūriau 14 metų trukusią karjerą? Kad paskutiniuosius pusę metų buvau be jos? Kad keliavau? Kad pati sau uždirbau? Iš ko susideda meilė? Kas yra visi tie standartai nustatantys meilės vertumą? Ar šalia esančiam žmogui tikrai rūpi mano raukšlės, ar tai, kad padariau milijoninę apyvartą? Taip, galbūt jis didžiuojasi, bet ar myli už tai? Kažkada išgirdau frazę: tave myli ne todėl, kad tu graži. Tu jam graži todėl, kad tave myli. Dabar net kelis kartus parašiusi žodį ‘graži’ galvoju ar ne per akiplėšiška kalbėti pasauliui apie savo grožį? Jei taip sunku kalbėti apie grožį, kaip gi paminėti visas kitas savo savybes? Vis labiau suvokiu, kaip neįprasta man su savimi gražiai kalbėti ar girti. Tačiau jei galėjo kita moteris parašyti meilės laišką sau, galiu ir aš. Galim mes visos! Gal norėtumėt pabandyti? O štai manasis. Laura, kaip džiaugiuosi patirdama pasaulį su tavimi ir per tave. Tu visur matai grožį, nes pati esi grožis. Taip gera atsibusti su tavim ir ieškoti įkvėpimo kiekvieną dieną. Bei kurti, kurti, kurti. Džiaugiuosi tavo drąsa, net jei ne visada žinai, ką darai. Kaip gera, kad vistiek darai, kad tiki ir šiuo tikėjimu užkreti kitus. Kokia didelė ir atvira tavo širdis. Kaip tu moki mylėti ir kurti gausą. Nuspalvinti kiekvieną dieną. Juoktis iš mažų dalykų. Prašyti pagalbos, kai sunku. Kad nebijai savo silpnumo. Kokį kelią tu nuėjai ir vis dar eini. Kaip įdomu patirti visus jo posūkius. Mane žavi tavo smalsumas ir noras išbandyti kažką naujo. Tavo atkaklumas mokytis. Sugebėjimas jausti. Galbūt gėdiniesi savo jautrumo, bet juk jis toks gilus ir kuriantis ryšį. Tu neturi visuomet būti tobula. Tu neturi visuomet būti stipri. Tu esi tu su visa magija ir stebuklais aplink tave. Nenorėčiau būti niekuo kitu.

Myliu tave. Užrašyta 5-tą ryto per jaunatį. 🌙

Aš <- Vyrai -> Močiutė

Mano kelionė su vyrais ir vyriškumu toliau tęsiasi. Rodos, jau tiek atidirbta, programų paleista, DNR aktyvuota… Santykiai su tėčiu buvo sutvarkyti iki tiek, kad net tėtis išėjo iš šio gyvenimo. Paskutiniai santykiai, rodės, nešė savyje labai stiprią pamoką- atsisveikinimą su karminiais santykiais…

Dabartiniai laikai yra tokie, kad nereikia turėti ilgų santykių. Kai susitinka du sąmoningi žmonės, jie gali labai greitai perduoti vienas kitam tai, kas turi būti perduota. Yra įmanomas gilus ir trumpas, bet nepamirštamas prisilietimas vienas kito gyvenime. Ar jaučiate laiko greitintuvą, kuriame mes dabar esame?

Kai mano gyvenime prisistato vyras (arba, aš mėgstu sakyti, kad visata man pristato), stebiu sąmoningai ką savo vibraciniu dažniu pritraukiau. Kokią žinutę man neša. Ar lengvėja susitikimai? Ir pasakysiu Jums atvirai, kai jau galvoju, kad stipriau būti nebegali, man būna pristatomas dar kosmiškesnis variantas. Padėkoju visatai. Vidinis vaikas šoka. Mokausi priimti, stebėti.

Matau Juos oriai ir su pagarba. Kiekvienas yra nuostabus Kūrinys/Kūrėjas. Per kiekvieną iš jų mokausi pagerbti vyriškumą, kuris mano įrašytose programose buvo ganėtinai sutryptas. Ir po tėtės mirties į mano gyvenimą ateina vyrai, kuriuos gerbiu. Ir tai nebūtinai romantiniai santykiai. Tai ryšiai, kurie yra gilesni ir didesni nei šis gyvenimas su daug pagarbos ir linkėjimo vienas kitam pačios didžiausios laimės bei priminimo, kad TU ESI VERTA/-AS PAČIO GERIAUSIO IR NELEISK NIEKAM ELGTIS SU TAVIMI MAŽIAU NEI TAI.

Mano istorija su vyru, dėl kurio gimė šis pasakojimas, yra kaip ORAS. Jis ir aš buvome lengvi kaip oras. Mes labai daug juokėmės. Jis buvo viskas ir niekas. Gilus ir matantis pasąmoniniu lygmeniu. Žmogus, kuris keliais sakiniais įrėžė man giliai, kad nei vienas žmogus nenori būti matomas kaip istorijų rinkinys. Kiekviena diena yra kurianti. Mes visi esame daugiau nei visos istorijos, kuriose mes dalyvavome, arba kurias apie mus kuria kiti.

Pajausk mane.,- buvo jo troškimas.,- Ne istorijas apie mane.

Nekurki santykių. Būk dabartyje. Manyje jis nuo susitikimo matė visas savo buvusias. Jaučiau, kad paskutiosios dar nėra iki galo nėra paleidęs.

-Aš nebūsiu pakaitalu,- tariau jam.

Jis suprato, kad aš teisi. Negaliu padėti. Tai turi būti padaryta pačio Jo.

Vieną dieną mūsų pokalbis išsirutuliojo netikėtai iki santykių. Jis manęs paklausė:

-Ar pavyko kada sukurti santykius, kurie nevestų į širdgėlą?,-paklausė Jis.

-Turi dabar progą eksperimentuoti neįeidama į tą ratą.,- parašė Jis.

Ir tą naktį labai greitai ir spontaniškai paprašė atsisveikinti visam laikui pridurdamas:

– Visas širdgėlas užbaigiam: new soul (ang.vert. nauja siela), new love (ang.vert. nauja meilė), new life (ang.vert. naujas gyvenimas). Iš naujo viską kaip kūdikis. Atsisveikinu su visais santykiais, kurie čia mane norėjo pasivyti.

Atvirai pasakius, tą naktį buvau tokiame mini šoke. Mano žmogiškasis aspektas nesuprato kas ką tik įvyko, bet žinojau, kad Aukštesnysis Aš puikiai žino, kas čia vyksta ir netrukus man perduos atsakymą.

Visų pirma, nors tai prisiminiau vėliau, bet noriu nuo to pradėti, yra tokia labai stipri tantrinė praktika, kai dviese įkūnydamas tam tikrus vaidmenis gali labai stipriai nusiimti tai, kas nereikalinga. Šiuo atveju, Jis pasirinko mane kaip gyvą subjektą, įkūjinantį visus savo buvusius santykius ir atsisveikinęs su manimi, tokiu būdu užbaigė visus savo senus santykių modelius labai stipriai visatai tai užakcentuodamas, kad visam laikui, ir prašydamas manęs, kad ir aš, kaip jo visi buvę santykiai, atsisveikinčiau su juo. Taip pat tai buvo ir man adekvačiai. Mes abu tai padarėme. Bet mano atveju tai buvo daugiau…

Vis klausiau savęs, kodėl mano energijoje yra vis dar juntamas skausmas, kur yra to šaknys, kas dar nenudirbta? Ir tą pačią dieną sužinojau, kad močiutė serga dešinės krūties limfmazgės vėžiu. Pažengusi stadija, kai jau nebelabai galima ką padaryti..Gulėjo ligoninėje nuo covid-19 ir gydytojai patarė morališkai ruoštis laidotuvėms… Lankiau ją pro langą iš lauko. Visata buvo dosni bent taip pamatyti močiutę. Pajaučiau, kad tą naktį turiu nerti į meditaciją ir padirbėti su močiutės Aukštesniuoju Aš. Tai buvo labai stipri mudviejų kelionė. Ji nuvedė prie HO’OPONOPONO atleidimo meditacijos: aš atsiprašau, prašau atleisk man, aš tave myliu, ačiū tau. Mano Aukštesnysis Aš susikibęs su močiutės Aukštesniuoju Aš kartu, mes kartu kartojome šią atleidimo meditaciją močiutės vyrams, kuriems ji visą gyvenimą laikė pyktį: savo tėčiui (mano proseneliui) ir savo vyrui (mano seneliui). Aš seniai žinojau, kad močiutė labai pyko ant savo vyro. Ir jau keletą metų jos prašiau jam atleisti, bent prieš mirštant. O ji nuolat kartodavo, kad negali… Taip ir atsirado vėžys…. Bet per meditaciją močiutės Aukštesnysis Aš pagaliau buvo pasiruošęs tai padaryti, man net ašaros nuriedėjo.. Ir tą akimirką supratau, kad aš ne tik padedu močiutei, aš vaduoju ir save nuo to pykčio ir skausmo su vyrais bei visas ateinančias kartas. Va, čia buvo raktas. Ir rodos, tu pats nevisada vienas gali išspręsti programas. Kai kurios yra itin giliai įsišaknijusios, kad reikia ieškoti pradinių taškų ir raktų.

Pradėki nuo savęs. Taip sako daugelis. Taip, tai yra tiesa. Bet kartais vien tavęs neužtenka, reikia daugiau įtrauktųjų. Toks buvo ir mano atvejis. Iki jo ėjau du metus.

Viršuje. Aš 19-likos, močiutė 18-likos. Apačioje. Mudvi 2006 metais.

Močiutei būnant ligoninei paskambinau ir priminiau, ką ji turi padaryti dar kol gyva. Ji žinojo, stojo tyla. Ir vieną dieną kalbant telefonu ji pasakė, kad atleido tiek vyrui, tiek tėčiui…Suprato, kad tai jau nebe taip reikšminga. Grįžusi iš ligoninės močiutė pasakojo pati mano mamai, kad matė mane prie savęs dirbančią su energijomis ir ją gydančią (aš tą dariau kiekvieną vakarą nuo tos meditacijos iki pat šiolei) ir dar jai rodydavau, kad ji yra daugiau nei kūnas, kad išgyventų kitaip skausmą (ligoninėje kankinosi skausmuose, kol nepradėjo leisti narkotinių medžiagų). Ją ragindavau kilti, kilti, lengvėti. Na, ir pasirodo, kad močiutė tuo metu ir pakildavo. Sakė, jog kelis kartus matė save iš viršaus gulinčią. Kai tik sužinojau, jog ji atleido, žinojau, kad ji jau pasiruošusi išeiti.. Ir tiesą pasakius, tai gali būti ir šiąnakt ar labai artimu metu.

Bet ji jau pasiruošusi. Dabar kenčia didelius fizinius skausmas. Gana jau to skausmo šiame jos gyvenime.

Taip, tai vėl labai asmeniška mano istorija. Bet žinote, kiekvieną kartą, kai kažką tokio artimo ir intymaus parašau, aš išsilaisvinu. Taip, tai mano istorija, apie mane, bet aš nesu tik ši istorija. Aš esu daug daugiau. ir kiekvienos gilios ir tikros istorijos yra labai gydančios. Galbūt ji jus labai palies arba gausite jums taip reikiamą žinią, ženklą, suvokimą.

Mes visi esame susiję. Esame vieni dėl kitų.

Ši mano istorija yra apie tai, už tai, kad mes išsilaisvintume iš karminių santykių skausmo, pykčio ir žaidimų, kurie mus tik klampina giliau į vienas kito kaltinimo, savinimosi liūną, atimdami gaivališką gyvybinę energiją, kurią kartu sujungę ir naudodami pagal dievišką prigimtį galime sukurti gėrio ir meilės imperijas.

Tai istorija apie kelionė link to, link to išsilaisvinimo. Dideliame dėkingume kiekvienam įtrauktajam.

Myliu tave močiute, Genovaite Danute. IŠSILAISVINAME.

Kelionė su vedliais ir paliktomis žinutėmis

Kiek sunkaus darbo turėjo atlikti mano vedliai ir kiek žinučių pasiųsti, kad aš pagaliau suvokčiau paprasčiausią tiesą. Apie ją kalba visos religijos, knygos ir bet kas, kas pamini Dievą. Tačiau aš vis sukausi savo proto labirintuose ieškodama išėjimo. Turėjau lipti viena į kalnus, turėjau keliais eiti per džiungles, turėjau karščiuoti visą naktį Indijoje, turėjau verkti valandomis, gulėdama ant grindų, turėjau patirti svajonių išsipildyma, o kitą minutę jų sudužimą. Blogiausia buvo, kad žinojimas, kaip galėjo būti persekiojo mane dar ilgai. Tačiau aš buvau kitoje laiko juostoje. Ne ten, kur gyveno svajonė. Kartais galbūt lengviau nežinoti, nei žinant gyventi toliau ir beviltiškai stengtis vėl patirti tą jausmą.

Dainavau daugybėje susibūrimų, nevaldomai liejau dažus ant popieriaus, kvėpavau iš visų plaučių, nesustodama šokau, kėliausi vėlai, kėliausi anksti, skaičiau knygas. Ėmiau suprasti, kad žmonės ir žinutės man siunčiami su tikslu. Kažkas labai stengiasi perduoti man skirtą informaciją. Jei nesiklausau, priverčia išgirsti per skausmą. Kažkodėl širdis būna atviriausia, kai atsiranda plyšys. Nebent sąmoningai jos klausomės. Tiesa ir žinutė visuomet buvo ta pati. Tu esi meilė, visa kita netikra. Jei nejauti meilės, esi kažkur nuklydęs: į baimę, į skausmą, į aukos poziciją, į savigraužą, į pyktį. Visa tai praeis ir vėl būsi meilė. Nes tai yra, kas tu esi. Visa kita – iliuzija, žaidimas, kurį pats sau kuri.

Taip, skausmas, netektis, išdavystė, sielvartas egzistuoja. Nepavyksta jų išbraukti iš kelionės. Tačiau galiausiai vistiek sugrįžta žinojimas, kad esu meilė, o visa kita išsisklaido. Kelionė tęsiasi. Vedliai niekuomet nepasiduoda. Niekuomet. Pasipriešinimas mažėja. Toliau keliauju per gyvenimą drauge su įvairiais jausmais ir pakeleiviais. O priekyje visuomet eina meilė ir neša žibintą. 

Išsipildžiusi svajonė

DANGUS buvo ir yra mano atgaiva. DANGŲ pamačiau busdama, kai gyvenau Londone ir eidavau centrinėmis miesto gatvėmis tarp daugybės skubančių ir, rodos, tokių vienišų žmonių, kurie paskendę materijoje. Niekada nepamiršiu to momento, kai pakėliau akis į dangų ir pamačiau, kad yra DANGUS. Aš eidama galiu matyti dangų! Tas dangus mane nuvedė į jogą ir tada prasidėjo mano jau kelis metus trunkantis grįžimas į save, į savo šaknis, į sielos pasireiškimą, į džiaugsmą gyventi tuo, kas esi.

Pamenu, jau prieš šešis metus, taip norėjau nutapyti DANGŲ, bet aš taip ir tarsi neatradau tam laiko, progos ir galimybės. Prieš miegą matydavau, kaip fotografuosiu DANGAUS PAVEIKSLUS danguje, gamtoje visuose metų laikuose.Na, ir tos mano ilgesingos vizijos išsipildė praėjus šešiems metams.Ir kodėl reikėjo tiek laukti? Na, turėjo ateiti tinkamas laikas… Anksčiau daug keliaudavau, o kai gyvendavau Lietuvoje būdavau paskendusi darbuose, nelabai turėdavau ir vietos tam, erdvės.

Reikėjo tų 2020-ųjų, kai situacijos pačios pradėjo viską versti ir „statyti” žmones į tikrasias jų vietas: mane pargražino iš kelionės neplanuotai namo, neplanuotai atsirado vieta, kurią galiu vadinti namai, neplanuotai atėjo karantinas, kai viskas buvo uždaryta ir reikėjo galvoti, ką veikti gyvenime, kai planavai visai ką kitą veikti… Ir tada visi ženklai vedė į tai, kad gal jau pradėk daryti tai, ką myli, ir dalinkis savo dovanomis…Taigi, paveikslui atsirado LAIKAS. Nieko kito labai daug ir nereikėjo. Na, apart pakitusio mano pačios vibracinio dažnio, kad galėčiau perteikti tai paveiksle.

Savo pirmojoje vizijoje tikrai nežinojau, kad tai bus NAUJOSIOS ŽEMĖS DANGUS. Ir tai yra mūsų gyvenimas. Šioje situacijoje, mano gyvenimas.

Taigi, grįžkime prie išsipildžiusio momento!!!Koks man gilus ir brangus šis momentas.

Kaip saulė apdovanojo NUTAPYTĄJĮ DANGAUS PAVEIKSLĄ: ji keitė paveikslo šviesą, spalvas. Ji reflektavo (fotografijose natūralios spalvos).Man tai buvo magiškas momentas.Šviesa atspindi Šviesą.Tavo Sielos svajonių išsipildymas taip užpildo!Tai toks stiprus ir tylus džiaugsmas. Labai labai labai subtilus, kad dažnai net neišeina išsireikšti žemiškais žodžiais. Lygiai taip pat jaučiuosi dainuodama!

Daugiau mano darbų galite rasti FACEBOOK’o paskyroje -> Viktorija Bali Paintings • • Sąmoningi paveikslai

HAVAJIETIŠKA MALDA HO’OPONOPONO

Ho’oponopono yra šventas gabalėlis iš havajietiškos filosofijos Huna. Huna yra senovinės pirmykščių havajiečių gydymo ir dvasinis šamanizmas, kurio dėmesys yra sutelktas į įgalinimą, energijos, dvasingumo ir metafizinių gydomųjų galių padidinimą. Ho’oponopono reiškia ,,padaryti teisingai”. Tai yra mantra ir gydymo praktika, kuri kyla natūraliai iš pačios Žemės. Mantra, kurią mes naudojame praktikuoti Ho’oponopono yra:

Aš atsiprašau
Prašau atleisk man
Aš tave myliu
Ačiū tau

“Dieviškas Kūrėjau, Tėve, Motina, kaip Vienas… Jei aš, mano šeima, giminės ir protėviai įžeidėme tave, tavo šeimą, gimines ir protėvius mintimis, darbais, poelgiais ir veiksmais nuo mūsų sukūrimo pradžios iki dabar, mes prašome tavo atleidimo… Leisk tai išvalyti, išgryninti, paleisti; nukirsk visus negatyvius prisiminimus, blokus, energijas ir vibracijas ir perdirbk šias nenorimas energijas į tyrą šviesą… Ir tai yra padaryta.”

Praktikuoti Ho’oponopono reiškia praktikuoti Atleidimą. Aiškiai nusakyk savo intenciją prieš pradėdama/ -as savo praktiką: susitelk į kažką savo gyvenimą, kam yra reikalingas išvalymas ir atleidimas arba gali paprašyti energiją eiti ten, kur ji labiausiai yra reikalinga tą akimirką. Pradėk kartodama/-as mantrą: “Aš atsiprašau, Prašau atleisk man, Aš tave myliu, Ačiū tau”, taip ilgai, kiek tau atrodo tinkama.

Meilė, Galia ir Išmintis
Viktorija

Deivė Regina – HO’OPONOPONO

Visi, kurie vaikšto Žeme

Visi, kurie vaikšto Žeme, prisimena.
Tu esi čia.
Tu esi čia ir dabar.
Ir DABAR jau plečiasi.
DABAR jau jaučiasi turtingiau, daugiau, labiau sujungta. 
Ir ateini į ryšį ir apsijungimą su viskuo:
Magija, sudėtingumu, meile, ugnimi, aistra, džiaugsmu.
Viskas nušvinta į vienybę.
Tu esi pasaulis, prikeliantis visas formas ir spalvas.
Prisimink gerumą, atjautą.

Būk čia meilei. 
Tu leidi save pertvarkyti šiai patirčiai.

Yra tiek daug prisiminti.

Sustabdytas kadras iš video. Video filmuotas Italijos ir Slovėnijos alpėse. Jose nardo Slovėnijos nacionalinio operos ir baleto šokėjai Lukas Zuschlag ir Mateja Zeleznik.

Ši daina gimė 2015-tais metais kaip dalis didesnės žinutės. Tai nėra tik daina. Tai – aktyvacija, transmisija, šamaniška patirtis. Muzika turtinga egzotiniais garsais, unikaliais instrumentais ir gentinėmis giesmėmis, kurios tobulai persipina su autoriaus vokaline žinute. Ši daina klausytoją nukelia į senovinę, belaikę erdvę, kuri žadina Sielą čia ir dabar jausmui.

Man ši daina įkūnija pabudimą. Tai tik viena paprasta frazė, bet joje telpa tiek daug. Ir tai yra frazė, kuri tave lydi, kai tu nubundi. Visi, kas vaikštote Žeme, prisiminkite. Prisiminkite, kas Jūs esate. Prisiminkite, iš kur Jūs atėjote. Prisiminkite savo tikrąją prigimtį.

Lee Harris – dainos kūrėjas, atlikėjas, prodiuseris
Video Direktorius – Davor Bozic. Fotografijos Direktorius – Darko Sintic. Montavimas – Luka Miklosic. Kameros asistentė – Vanja Jovanovic

Šią dainą taip pat rasite mūsų sukurtame grojaraštyje su kitomis jau publikuotomis dainomis čia.

Apie stiprybę

Stiprūs žmonės krenta, bet jie ten nepasilieka.

Stiprūs žmonės palūžta, bet jie nepasilieka sulūžę.

Jie surenka save atgal ir grįžta stipresni.

Stiprūs žmonės nėra ypatingi, jie – nepaliaujantys.

Stiprūs žmonės nori pasiduoti, bet jie to nedaro.

Stiprūs žmonės neišvengia iššūkių.

Jie stiprūs – būtent dėl jų.

Ši sąvoka suprantama kiekvieno labai skirtingai. Vieniems aš atrodau labai silpna, o kitiems – stipri. Kartais aš nenorėdavau girdėti šio apibūdinimo, nes tai man asocijuodavosi su sunkiu gyvenimu ir nuolatiniais išbandymais, smūgiais, nesėkmėmis, atstūmimais. Ir ypač moteriai, kuriai dažniausiai tekdavo būti vienai ir sugebėti padaryti viską be vyriškos paramos šalia. Pavargdavau. Tikiu, kad skaitant šiuos žodžius yra didelis rezonansas kiekvienai moteriai. Kai mano suvokimas apie stiprią moterį pradėjo keistis, pradėjau leisti sau moteriškėti, nes buvau pavargusi būti stipri. Sutikau vyrą, kuris įsiminė ir susižavėjo manimi būtent kaip stipria moterimi.

Jis manęs paklausė sutikęs po keleto metų:

– Taip, jaučiu tavyje daug moteriškumo, bet kur dingo tavo stiprybė?

– Kur dingo mano stiprybė? Tu tikrai manęs to klausi? Nejaugi jos nematai? Ji dabar visai kitokia…,- Pagalvojau aš mintyse, nes tuo metu iš nuostabos nieko negalėjau atsakyti…

Tuo metu buvau atradusi didžiausią stiprybę kaip meilės išraišką, kuri dažnai yra tokia nejuntama (nesuvokiama kaip stiprybė) ir subtili, bet tokia nenumaldoma. Stiprybė rinktis šviesą ir kaskart už ją pastovėti. Stiprybė išlikti savo tiesoje.

Jis atsiminė tą stiprybę, kuri suvaldo minias žmonių… Kur dingo toji stiprybė? Paklausiau savęs iš jo perspektyvos. Viduje, savo dvasioje jaučiausi stipresnė nei bet kada, o išorėje man uždavė tokius klausimus…

Tada jis atliko savo vaidmenį ,- sužeidė tiesiai, kur giliai skaudėjo. Paliko ir viduje giliai vėl turėjau rasti savyje tos stiprybės – visos, visokios, įvairios – vėl stotis ir tikrąja ta žodžio prasme BĖGTI. Mautis sportbačius, įveikti, stiprinti ir bėgti. O bėgti aš nemėgau. Kiek esu bandžiusi bėgti, man nepatikdavo. O šįkart neturėjau kito pasirinkimo. Jaučiau, kad kūnas prašosi bėgti. Taigi aš bėgau, vėl auginau dar didesnę stiprybę savyje, – tokią, kurios kartais, rodės, aš nenorėjau. Kam man vėl patirti tuos smūgius, kurie sudaužo, priverčia susirinkti ir stovėti su dar viena stipria patirtimi?

Tu stipri.

Viduje tarsi nori priimti žodį, bet kartu nenori tos patirties, kurios dėka tokia tapai.

Esi moteris, o stiprybė daug metų buvo asocijuota su vyriškumu.

Bet kai eini saviįgalinimo keliu, galiausiai turi sulieti viską į vieną: moteriškumas ir vyriškumas, meilė ir jėga, švelnumas ir valia. Ir ateina tos patirtys, kad viduje neliktų priešiškumo.

Dviejų sielų šokis besąlygiškos meilės link…

Mes kaip sielos per daugybę gyvenimų ir laiko juostų, susitikdami daugybę žmonių, išgyvename ir patiriame įvairiausias žmogiškasias patirtis. Pasirinkdami šeimas (biologines ir sielos), darbus ir pačias įvairiausias situacijas, patirdami skirtingų emocijų ir išgyvenimų. Kai kurie santykiai ir susidūrę keliai būna nuostabūs, motyvuojantys ir įkvepiantys, galintys tęstis metų metus arba tęsiasi tik tam tikrą ar trumpą laiko etapą ir ne visos patirtys atsitinka toli gražu ne taip, kaip mes norėtume.

Ir ypač, kai tai nutinka romantiniuose, porų santykiuose, apie kuriuos visi pasvajoja ar įsivaizduoja, skaudūs momentai ar išsiskyrimai, apie šiuos santykius ne visada yra paprasta prabilti garsiai net ir sau. Juk yra buvę ir tau galbūt, kad norisi užversti šį puslapį kuo greičiau, norisi ištrinti nuotraukas ir susirašinėjimus, kad to neprisiminti, o tos gražiosios akimirkos ir prisiminimai tampa migloti… Dėl ko atsitinka taip, kaip atsitinka? Gi, atsitiktinumais mes jau seniai nebetikime… Ar tikrai skausmingų santykių patirtys yra, kad žeistų mūsų vidų, ar nusiviltume ir prarastume tikėjimą savimi, kitu žmogumi ar netgi viskuo? Bet galbūt tu giliai kažkur tiki ir jauti, kad yra mums parengtas dieviškasis planas, kuris siunčia mums žinutes, kurios mūsų žmogiškiesiems atrodo gal ir per daug skaudžios, bet siunčiamos tam, kad mus žadintų ir skatintų pamatyti, kad galbūt yra čia daug kitaip, nei mes įsivaizduojame ar kuo giliai esame įtikėję, ir vis kuždėtų: ,,Atsibusk, jau laikas…”


Besiplečiant sąmonei, ypač paskutiniais mano sielos budimo metais, keliaujant per santykių patyrimus daugybę tiesų tiesiog subyrėjo. Atėjo laikas, kai daug senų tiesų, įsitikinimų, tokių kaip ,,porų santykiai turi tęstis visą gyvenimą” ar, kad ,,vyro ir moters santykiai turi būti kuriami vien tik dėl šeimos”, kad ,, reikia išlikti kartu vien dėl vaikų” ir ,,kad turi būti tobuli ir subalansuoti” ir t.t.., turėjau paleisti. Turėjau paleisti ir bet kokį įsivaizdavimą, kokie ir kaip turi atrodyti dviejų žmonių gyvenimai kartu, nes, kuo labiau įsivaizdavau, kaip turi būti, tuo labiau tikrovė buvo visiškai kitokia. Tikiu, kad mes kuriame savo patirtis, savo gyvenimo situacijas, galbūt sąmoningai, o gal ir ne, ir visada tikimės gerų rezultatų. Bet…ne visada tai, ką norime pasirinkti, mūsų lūkesčius ir svajones išpildo…


Mano pasaulis, vidinis ir išorinis keitėsi, kai suvokiau, kad susijungimai su vyriška energija mano gyvenime buvo dėl mano pačios augimo, žadinimo, dėl mano sielos kelionės ir evoliucijos, priartinantys su įvairiausiomis patirtimis prie mano vidinės esmės ir vedantys taip giliai, nuo ko mano ,,žmogiškasis aš” susigūžęs vis traukdavosi…

,,Žaizda yra ta vieta, į kurią patenka šviesa.” (Rumi)

 

Įvairios patirtys santykiuose man buvo vienas iš daugybės, bet tai buvo vienas iš stipriausių kelių ir formų, kurie žadino mane ir budino mano sielą. Nuo palaimingų jausmų iki skausmingų patirčių įvairios situacijos lydėjo labai banguojančiai ir dideliu greičiu, ypač paskutiniais metais. Jaučiausi lyg įsukta į karuseles su linksmaisiais kalneliais, tik iš tiesų ne visais etapais būdavo linksma. Dar tada ne viską supratau, apie ką visa tai, nors galvojau, kad didžioji dalis vidinio darbo buvo atlikta, ir gyvenimas laisvai tekėjo ramybės vaga, kol kartą, mano susikurtas gyvenimas ir rami erdvė viduje išsisklaidė, įsileidus į savo pasaulį mylimą žmogų. Ir žinojau ir jaučiau, kad čia bus kažkas labai stipraus ir gilaus, net dar tuomet galvojau, ar aš tam tikrai pasirengusi…
Susitikus, atrodo, taip pažįstamą ir artimą žmogų , atėjo neužilgo keistas vidinis jausmas, kad ir kaip norėtųsi, nebūsiu ilgą laiką… Prisimenu mąsčiau ir svarsčiau iš kur kyla tas jausmas. O gal čia dar vienas įsitikinimas giliai pasąmonėje ar baimė bėgti nuo santykių?.. Kad ir patirdama daugybę nuostabių anksčiau dar nepatirtų akimirkų ir santykiams vis brendant į jų gylį ir intensyvumą, viduje kaskart išgirsdavau tuos pačius visai neseniai ištartus mano brangios sielos sesės žodžius: ,,aš nenoriu sau tokio gyvenimo…”


Ir visgi likau iki šiol ištikima savo vidiniam žinojimui… Žengdama dvasinę kelionę per santykių patirtis gana anksti suvokiau, kad nė vienas žmogus, esantis šalia, nužpildys mano tuštumos ir vienišumo jausmo, kuris tęsės daug metų. Šio jausmo ilgai negalėjau paaiškinti sau, žinojau, kad tai buvo kažkur giliai esantis pasislėpęs ilgesys …Ir tik po nemažai metų suvokiau, kad tai ilgesys savęs pačios, savosios sielos ilgesys. Ir kiekvieną kartą kaip spiralės vija, sukdamasi ir plėsdamasi vis labiau, aš buvau tolygiai su ja sugrąžinama į jau pažįstamas ir tas pačias santykių patirtis,pasikartojusias jau daugybę kartų, tik žvelgdama kitaip, vis iš labiau atsivėrusios savosios vidinės gelmės, sugebėdama pažvelgti į save ir į kitą su priėmimu, atjauta.
Patirdama įvairias situacijas, stebėjau savo mintis, jausmus ir mačiau, kuriose vietose iškyla savęs nevertumo jausmas, kur negerbiau ir nepriėmiau savęs ir iš kur kyla meilės sau trūkumas. Daug kartų santykių metu, atstūmimo ir vienišumo jausme likdavau akistatoje su savimi ir savo vidumi, kad pamatyčiau, iš kur kyla iš gilumos atėjęs skausmas, kur savimi dar netikiu ir savęs nepriimu, ir ką nori man atskleisti iškylančios situacijos? O jei teisdavau ar bandydavau kaltinti ar kontroliuoti kitą žmogų dėl kažko, tai skaudėdavo tik pačiai ir ateidavo situacijos dar gilesnės, kad įžvelgčiau, kur save teisiu ir dėl ko save kaltinu. Įvairiose patirtyse, kuriose buvau skaudžių emocijų parklupdyta pati prieš save, supratau, kad trauktis nebėra kur, ir turėjau pažvelgti giliai vidun, kad suvokčiau, ką neša man šis ar sekantis patyrimas, kito ir savoji reakcija ar veiksmas.

Savo dvasinio brendimo laikotarpyje ne kartą atrodė, kad mes kaip aktoriai, ,,surežisuotam” pačio gyvenimo, filme, atliekantys tam tikras roles vienas kito pasauliuose, iki kol neatėjo gilūs suvokimai, kad tai yra šventi sielų kontraktai, jau seniai suplanavę, kad susitiks žmogiškajame lygmenyje tam tikroje laiko juostoje ir atliks tai, ką turi atlikti dėl savo pačių pažinimo ir dvasinio pabudimo. Ir tada jau nesistebėjau, iš kur tas gilus jausmas buvo susitikus antrąja puse, kad šis žmogus tau taip artimas ir pažįstamas. Galbūt dėl to ir buvo taip nelengva paleisti, kad ir kiek kartų ,,karpyčiau” karmines gijas. Ir nesvarbu, kaip pavadinčiau sielų susijungimus, – ,, karminiais santykiais” ar ,,dvynėmis liepsnomis”, žinojau, kad tuose etapuose, širdis žinojo apie ką tai, ir tuomet, kai labiausiai buvau ,, deginama” viduje, kiekvienąkart po tamsiųjų sielos nakčių nubusdavau kitokia, lyg šviesa nuplauta ir dar kitaip matydama save ir pasaulį. Ir kai atėjo žinojimas, kad visos patirtys, net ir pačios ,,skaudžiausios” buvo reikalingos, dingo BET jausmas ir gręžiojimasis į praeitį, ir lengvai paleidžiant mintį: ,,o galėjo būti kitaip…”

Esu dėkinga sau už drąsą nerti ne tik į vidinio vaiko skausmą ir daugybės laiko juostų nesutvarstytas žaizdas, už vidinę stiprybę ir savęs apkabinimą tais momentais, kai skaudėjo labiausiai, už atjautos ir meilės jausmą daug kartų atleidžiant sau už viską, ką maniau esanti kažką dariusi ne taip, ar kai galvojau kaip turėčiau ar būčiau dariusi kažkaip kitaip. Atleidau sau už savęs teisimą tuomet, kai dar nežinojau kaip save paremti vienišumo akimirkose. Atleidau sau, kur savęs buvo nepagerbta ir už tai, kad jaučiausi nepakankama ar nemokanti ištiesti pagalbos ranką kitam, nesužeidus savęs, už gebėjimą nustatyti ribas ir pasakyti santykiuose ,,ne”, kai tai iš tikrųjų buvo jaučiama.
Esu dėkingume už gebėjimą pamatyti savo žmogišką netikėjimą ir galvojimą, kad santykiai žeidžia ir nepasitikėjimą vyrais; kad apkabindama ir gydydama savo moterišką sužeistumą per visas laiko juostas, atsiskleidusias šiame gyvenime, galėjau įžvelgti ne tik savo, bet ir kito žmogaus sužeistus aspektus.

Dėkinga už prisilietimą prie dieviškos vyriškos energijos: už vyrišką saugumą, tvirtumą ir rūpestį, kito dovanas ir gebėjimus, už tikėjimą, pasitikėjimą ir nuoširdų atvirumą ir atsivėrimą be kaukių, už besąlygįškąviena kito priėmimą už žmogiškųjų šešėlių; už pamatymą save naujai kito akimis, (ką ne visada lengva įžvelgti būnant vienai ar vienam); už dviejų sielų muziką, skambant tai pačiai melodijai ir gebėjimą pajusti, koks yra artimų sielų bendravimas intuicijos kalba; už sielų gilią išmintį ir abipusį ryšį už proto ribų, ir už supratimą, ko iš tiesų verta yra sielų draugystė. Dėkingume už galimybę pamatyti vienas kito vidinę šviesą ir, nepasakius garsiai ,,sudie” vienas kitam, atsisveikinti, paleisti vienas kitą, suteikiant laisvą erdvę gyti ir augti, pasititinkant naujas patirtis, tik šį kartą su dar labiau atvertomis širdimis ir mokantis besąlygiškai save ir kitą, prisimenant vien tik labiausiai įkvepiančias akimirkas dviejų sielų susijungimų patirtyse.

Esu dėkingume ir nuolankume savo mylimos Aukštesniosios Būties vedimui ir Dieviškajam Planui, kas kartais buvo taip nesuvokiama mūsų žmogiškiesiems aspektams; ir kad galėjau santykius išvysti kitaip, nei kažkada anksčiau mačiau šią persipynusią įvairiausiomis spalvomis abipusią sakralią kelionę, gaunant suvokimus ir žinojimą apie ką šis moteriškosios ir vyriškos energijos šokis, ir ką atskleidė šį kartą dviejų senų sielų, jau išgyvenę daugybę patyrimų per skirtingas laiko juostas ir fragmentus ir laikmečius, išmintis.

 

Esu dėkingume susigrąžindama vis labiau ryšį su su savo sielos esatimi, prisiliesdama prie savo vyriškojo ir moteriškojo aspektų harmonizavimo ne tik per romantinius santykius, bet per kiekvieną sutiktąjį žmogų, įvairias išorines situacijas.

Mes senąjį pasaulį paleidžiame vis kaskart žengdami į naująjį save, patirdami vienas per kitą, atrandame save vis iš naujo per kitų atspindžius. Juk ne veltui sakoma, kad išorinis pasaulis yra mūsų veidrodis, tik kokiu žvilgsniu mes į tą veidrodį žiūrėsime…

 

Vieną tamsų ir šaltą žiemos vakarą susitikusios dvi sielos žmogiškuosiuose pavidaluose, anuomet sulygiuotų savo širdžių skambesiu, įamžino savo energijų bendrakūrybos spindinčią šviesos akimirką laiko ir visatos begalybės tėkmėje…

(Dainos žodžiai – Romualdo, muzika ir atlikimas – Linos, video montažas – Ievutės)

 

 

,,Tikiu jautriais ir švelniais vyrais.
Tikiu mistiškais vyrais, kurie tiki savimi.
Tikiu vyrais, siekiančių ramybės ir taikos savo pačių viduje.
Tikiu vyrais poetais, svajotojais, magais, rašytojais, alchemikais, menininkais, mokytojais ir angelais
Tikiu vyrais, kuriems patinka šokti ir dainuoti, ir kurie švenčia savo gyvenimą.
Tikiu vyrais, apkabinančius savo sužeistą vidinį vaiką, klausosi jo ir priima jį nuoširdžiai.
Tikiu vyrais, kurie nori gyti ir padėti išgyti kitiems.
Tikiu vyrais, kurie atsisako būti vergais savo žaizdų ir, nepaisant skausmo, jie kantriai šias žaizdas valo ir gydo, su meile ir drąsa.
Tikiu vyrais, atkeliavusiais iš žvaigždžių ir prisimenančiais savo sparnų galią, savo rankų jėgą ir galingumą savo širdžių.
Tikiu vyrais, kurie pažįsta savo intuiciją ir naudoja ją kaip jų pačių kompasą.
Tikiu vyrais, besidalinančiais laisve, todėl kad jie yra laisvi ir nežino kito kelio jų buvimui.
Tikiu vyrais, gebančiais apsaugoti savo moterų energiją ir kurie geba suprasti savo mylimųjų ieškojimą ir neketinančių jo pakeisti, tiesiog palydėdami savo mylimas su išmintimi į jų skrydį.
Tikiu vyrais, kuriems nebereikia nieko iš išorės, nes jie jau žino, kad viskas yra jų paties viduje.
Tikiu vyrais, gebančiais užkurti ugnį, kai jiems šalta, randančiais prieglobstį vandenyje, kai jie ištrokšta.
Tikiu vyrais, matančiais save ,,teisingomis” akimis ir dėl to mylinčius ir gerbiančius kiekvieną būtybę, esančią žemėje.
Tikiu vyrais tobulai netobulus, nes jų ,,netobulumas” yra tai, kur jie suranda savo grožį.
Tikiu vyrais, kurie žino kaip gauti ir suteikti harmoningai meilę, kurie klauso ir kalba tų, kurie gyvena ir leidžia jiems gyventi.
Tikiu vyrais, kuriems seksualumas yra šventas, nes jie žino, kokia tai yra nuostabi dovana.
Tikiu vyrais giliai jaučiančiais, ir žinančiais prieinamumą prie tų jausmų.
Tikiu vyrais, kurie vaikščioja basomis ir kalba su augalais.
Tikiu švelniais ir tuo pačiu ,,laukiniais/beprotiškais” vyrais.
Tikiu sakraliu vyru ir jų vyrišku dieviškumu, kurį jie išsaugojo ir išlaikė…

(Vertimas iš ,,Poem of Rishima“)

Mylimas Gyvenime,

ar pameni, kai prieš maždaug dvejus metus mane pakvietė į naują etapą? Prasidėjo nemigos naktys ir protu nepakeliamas skausmas, kurio seni būdai numalšinti nepadėjo, kad ir kaip stengiausi, nebegalėjau bėgti nei slėptis – visa savimi jaučiau, kad kažkas yra ne taip, tai turi keistis. Nežinomybės ir praradimo baimė, stingdanti kraują…

            Analizavau. Tylos akimirkomis girdėjau tiesą. Po ilgų svarstymų bilietą nusipirkau. Meilė yra kantri, nesiderėjo, tiesiog pakvietė ir laukė. Ir štai prasidėjo mano kelionė iš proto į širdį. Pradėjau skristi, plaukti, eiti, važiuoti, melstis, medituoti, giedoti, būti, jausti pamiršusi visus savęs išdavystės įžadus, atidėjusi kasdienybės darbelius, praeities kančią ir išsvajotą išsigelbėjimą ateityje. Tik išblaivinanti akistata su dabartimi, savyje talpinanti beribį, įkvepiantį dangų, remiančią, globojančią žemę, banguojantį, raminantį vandenį, deginančią, šventą ugnį ir vėją, atnešantį pasitikėjimą nematomu, rojaus ir pragaro būsenas, viską, kas telpa tarp jų…

            Kelionė praturtinanti, įdomi, toli gražu ne visuomet patogi ar maloni… Viskas prasidėjo nuo geliančios šalčiu išsiskyrimo su brangiausiu tuo metu žmogumi ir vienatvės taigos. Šis etapas, atrodė, niekada nesibaigs… Tai buvo netiesa, dabar žinau. Šiame etape pradėjau augintis stuburą.

            Bandymo įtikti ir savęs menkinimo pelkė tokia klampi… Pataikaudama išmokau tokių lankstumo pozų ir manevrų, kad nebegalėdavau savęs atpažinti veidrodyje: forma lyg ir graži, o vidus persikreipęs, susipynęs, eižėjantis nuo išdavystės skausmo. Pyktis, noras viską nusimesti, nusiplėšti, išraudoti sielvartą už save ir už visus, ką tai palietė. Sunaikinti visus narvelius, kuriuose save laikiau ar leidausi būti laikoma. O laisvas skrydis toks apdovanojantis!

            Gražiausia mano matyta vieta giliai po nuoskaudų uolomis. Ir toks trapus pažeidžiamumas, atvirumas meilės upei prasiveržti ten giliai VIDUJE, kad nebetektų savęs niokoti, mažintis iki dulkės išmatavimų vardan tų, kurie turi dar mažiau, ar pūstis kaip asmenybei, slėptis nuo savo žmogiškų jausmų, patirčių, kad ,,užsitarnaučiau” Šaltinio meilę. Niekada niekada niekada… NIEKADA. Ar iš tiesų jau suvokiu? Nie-ka-da neturėjau jos  užsitarnaut, galėjau ir galiu jai atsiverti ir įsileisti. Nesu kalta, kad bandžiau išsikovoti tai, kas man priklauso. Dabar leidžiu sau būti tiesiog mylima vis dažniau.

            Kelionėje pasitaiko liūdesio daubų, kur guliu susisukusi į embrioną ir verkiu be ašarų, pykčio uolų, ant kurių šoku tarsi pametusi protą laukinė moteris, negyvenamų salų, kuriose negalioja jokios taisyklės, tik išaustos pačios sodai su neragautais, saldžiausiais vaisiais, mistiškų miškų, įkvepiančių tekstams ir paveikslams, kosminių salių vidinėms pergalėms švęsti ir maudytis žvaigždžių lietuje… Esu jai neabejinga ir nebėra kelio atgal, tik giliau,plačiau ir aukščiau.

            Ir visa tai, pasirodo, yra grįžimas namo. Nemiela man buvo svetimose žemėse kovoti… Nemiela mano brangiai širdžiai kovoti. Ji patiria… Mano kūnas yra mano vieta po Saule. Mano gimimas yra leidimas man ta vieta rūpintis pagal geriausius savo sugebėjimus. Ir ne vienas žmogus yra liudininkas: aš turiu besąlyginę teisę į savo vidinę erdvę, į kurią galima patekti tik su specialiu kvietimu. Visiškai nesvarbu, kokie mūsų giminystės ryšiai, hierarchijos pozicijos, kokius vaidmenis vienas kito gyvenimuose atliekam. Netgi visa aprėpiantis Šaltinis gerbia šią mano laisvę. Šioje erdvėje aš turiu teisę į meilę be reikalavimų, į pasitikėjimą be įrodymų, į atjautą be tobulumo, į grožį be pagražinimų, į laisvę be apribojimų, į adekvačią atsakomybę, į gausą be užsitarnavimų, į taiką su viskuo, kas yra. Šioje sakralioje erdvėje aš turiu teisę būti be matomos priežasties pavargusi, be logiškų paaiškinimų bijanti, pykstanti, nusivylusi, laiminga, aistringa, jaučianti gėdą būti savimi, dėkinga, pakylėta, įkvėpta, kalta ir nieko su tuo nedaryti, tiesiog BŪTI, tiesiog jausti.

            Kuo daugiau esu vIEna su savimi. Patiriu savo brangų kūną, leidžiu tekėti savo emocijoms, kreipiu protą, girdžiu ir gyvenu siela, tuo daugiau erdvės manyje veriasi sau ir kitiems būti savimi nuoširdžiai. Tiesiog mylėti yra giliausias mano troškimas.

           Mylimas, aš numanau, kad kelionė dar ilga, tačiau aš Tau dėkinga, kad niekada man nepataikauji, nebent tam, kad parodytum, ko man nereikia ir ko iš tikrųjų trokštu. Dėkoju, kad remi mano kelionę, dar vieną didelį žingsnį, kuris beldžias į duris… Tokią gilią, neišdildomą, stebuklingą, iš esmės transformuojančią įtaką darai man. Noriu šokti su Tavimi, noriu būti su Tavimi, kol gyva esu.

Fotografija iš asmeninio archyvo.

Myliu, apkabinu

Tavo Lolita

Mano vardas – Lolita. Esu paprastas žmogus, kuris reaguoja, jaučia stiprų ryšį su gamta, (užsi)mąsto, po truputį transformuojasi. Esu siela, kuri yra gyva ir pamaitinama Tylos galia.
Savo brangų laiką skiriu bendrakūrybai: gyvenimo, tekstų, lietuvių kalbos pamokų ir kūrybinio rašymo.

Lolita

rašytoja