Mes kaip sielos per daugybę gyvenimų ir laiko juostų, susitikdami daugybę žmonių, išgyvename ir patiriame įvairiausias žmogiškasias patirtis. Pasirinkdami šeimas (biologines ir sielos), darbus ir pačias įvairiausias situacijas, patirdami skirtingų emocijų ir išgyvenimų. Kai kurie santykiai ir susidūrę keliai būna nuostabūs, motyvuojantys ir įkvepiantys, galintys tęstis metų metus arba tęsiasi tik tam tikrą ar trumpą laiko etapą ir ne visos patirtys atsitinka toli gražu ne taip, kaip mes norėtume.

Ir ypač, kai tai nutinka romantiniuose, porų santykiuose, apie kuriuos visi pasvajoja ar įsivaizduoja, skaudūs momentai ar išsiskyrimai, apie šiuos santykius ne visada yra paprasta prabilti garsiai net ir sau. Juk yra buvę ir tau galbūt, kad norisi užversti šį puslapį kuo greičiau, norisi ištrinti nuotraukas ir susirašinėjimus, kad to neprisiminti, o tos gražiosios akimirkos ir prisiminimai tampa migloti… Dėl ko atsitinka taip, kaip atsitinka? Gi, atsitiktinumais mes jau seniai nebetikime… Ar tikrai skausmingų santykių patirtys yra, kad žeistų mūsų vidų, ar nusiviltume ir prarastume tikėjimą savimi, kitu žmogumi ar netgi viskuo? Bet galbūt tu giliai kažkur tiki ir jauti, kad yra mums parengtas dieviškasis planas, kuris siunčia mums žinutes, kurios mūsų žmogiškiesiems atrodo gal ir per daug skaudžios, bet siunčiamos tam, kad mus žadintų ir skatintų pamatyti, kad galbūt yra čia daug kitaip, nei mes įsivaizduojame ar kuo giliai esame įtikėję, ir vis kuždėtų: ,,Atsibusk, jau laikas…”

Besiplečiant sąmonei, ypač paskutiniais mano sielos budimo metais, keliaujant per santykių patyrimus daugybę tiesų tiesiog subyrėjo. Atėjo laikas, kai daug senų tiesų, įsitikinimų, tokių kaip ,,porų santykiai turi tęstis visą gyvenimą” ar, kad ,,vyro ir moters santykiai turi būti kuriami vien tik dėl šeimos”, kad ,, reikia išlikti kartu vien dėl vaikų” ir ,,kad turi būti tobuli ir subalansuoti” ir t.t.., turėjau paleisti. Turėjau paleisti ir bet kokį įsivaizdavimą, kokie ir kaip turi atrodyti dviejų žmonių gyvenimai kartu, nes, kuo labiau įsivaizdavau, kaip turi būti, tuo labiau tikrovė buvo visiškai kitokia. Tikiu, kad mes kuriame savo patirtis, savo gyvenimo situacijas, galbūt sąmoningai, o gal ir ne, ir visada tikimės gerų rezultatų. Bet…ne visada tai, ką norime pasirinkti, mūsų lūkesčius ir svajones išpildo…

Mano pasaulis, vidinis ir išorinis keitėsi, kai suvokiau, kad susijungimai su vyriška energija mano gyvenime buvo dėl mano pačios augimo, žadinimo, dėl mano sielos kelionės ir evoliucijos, priartinantys su įvairiausiomis patirtimis prie mano vidinės esmės ir vedantys taip giliai, nuo ko mano ,,žmogiškasis aš” susigūžęs vis traukdavosi…

,,Žaizda yra ta vieta, į kurią patenka šviesa.” (Rumi)

 

Įvairios patirtys santykiuose man buvo vienas iš daugybės, bet tai buvo vienas iš stipriausių kelių ir formų, kurie žadino mane ir budino mano sielą. Nuo palaimingų jausmų iki skausmingų patirčių įvairios situacijos lydėjo labai banguojančiai ir dideliu greičiu, ypač paskutiniais metais. Jaučiausi lyg įsukta į karuseles su linksmaisiais kalneliais, tik iš tiesų ne visais etapais būdavo linksma. Dar tada ne viską supratau, apie ką visa tai, nors galvojau, kad didžioji dalis vidinio darbo buvo atlikta, ir gyvenimas laisvai tekėjo ramybės vaga, kol kartą, mano susikurtas gyvenimas ir rami erdvė viduje išsisklaidė, įsileidus į savo pasaulį mylimą žmogų. Ir žinojau ir jaučiau, kad čia bus kažkas labai stipraus ir gilaus, net dar tuomet galvojau, ar aš tam tikrai pasirengusi…
Susitikus, atrodo, taip pažįstamą ir artimą žmogų , atėjo neužilgo keistas vidinis jausmas, kad ir kaip norėtųsi, nebūsiu ilgą laiką… Prisimenu mąsčiau ir svarsčiau iš kur kyla tas jausmas. O gal čia dar vienas įsitikinimas giliai pasąmonėje ar baimė bėgti nuo santykių?.. Kad ir patirdama daugybę nuostabių anksčiau dar nepatirtų akimirkų ir santykiams vis brendant į jų gylį ir intensyvumą, viduje kaskart išgirsdavau tuos pačius visai neseniai ištartus mano brangios sielos sesės žodžius: ,,aš nenoriu sau tokio gyvenimo…”

Ir visgi likau iki šiol ištikima savo vidiniam žinojimui… Žengdama dvasinę kelionę per santykių patirtis gana anksti suvokiau, kad nė vienas žmogus, esantis šalia, nužpildys mano tuštumos ir vienišumo jausmo, kuris tęsės daug metų. Šio jausmo ilgai negalėjau paaiškinti sau, žinojau, kad tai buvo kažkur giliai esantis pasislėpęs ilgesys …Ir tik po nemažai metų suvokiau, kad tai ilgesys savęs pačios, savosios sielos ilgesys. Ir kiekvieną kartą kaip spiralės vija, sukdamasi ir plėsdamasi vis labiau, aš buvau tolygiai su ja sugrąžinama į jau pažįstamas ir tas pačias santykių patirtis,pasikartojusias jau daugybę kartų, tik žvelgdama kitaip, vis iš labiau atsivėrusios savosios vidinės gelmės, sugebėdama pažvelgti į save ir į kitą su priėmimu, atjauta.
Patirdama įvairias situacijas, stebėjau savo mintis, jausmus ir mačiau, kuriose vietose iškyla savęs nevertumo jausmas, kur negerbiau ir nepriėmiau savęs ir iš kur kyla meilės sau trūkumas. Daug kartų santykių metu, atstūmimo ir vienišumo jausme likdavau akistatoje su savimi ir savo vidumi, kad pamatyčiau, iš kur kyla iš gilumos atėjęs skausmas, kur savimi dar netikiu ir savęs nepriimu, ir ką nori man atskleisti iškylančios situacijos? O jei teisdavau ar bandydavau kaltinti ar kontroliuoti kitą žmogų dėl kažko, tai skaudėdavo tik pačiai ir ateidavo situacijos dar gilesnės, kad įžvelgčiau, kur save teisiu ir dėl ko save kaltinu. Įvairiose patirtyse, kuriose buvau skaudžių emocijų parklupdyta pati prieš save, supratau, kad trauktis nebėra kur, ir turėjau pažvelgti giliai vidun, kad suvokčiau, ką neša man šis ar sekantis patyrimas, kito ir savoji reakcija ar veiksmas.

Savo dvasinio brendimo laikotarpyje ne kartą atrodė, kad mes kaip aktoriai, ,,surežisuotam” pačio gyvenimo, filme, atliekantys tam tikras roles vienas kito pasauliuose, iki kol neatėjo gilūs suvokimai, kad tai yra šventi sielų kontraktai, jau seniai suplanavę, kad susitiks žmogiškajame lygmenyje tam tikroje laiko juostoje ir atliks tai, ką turi atlikti dėl savo pačių pažinimo ir dvasinio pabudimo. Ir tada jau nesistebėjau, iš kur tas gilus jausmas buvo susitikus antrąja puse, kad šis žmogus tau taip artimas ir pažįstamas. Galbūt dėl to ir buvo taip nelengva paleisti, kad ir kiek kartų ,,karpyčiau” karmines gijas. Ir nesvarbu, kaip pavadinčiau sielų susijungimus, – ,, karminiais santykiais” ar ,,dvynėmis liepsnomis”, žinojau, kad tuose etapuose, širdis žinojo apie ką tai, ir tuomet, kai labiausiai buvau ,, deginama” viduje, kiekvienąkart po tamsiųjų sielos nakčių nubusdavau kitokia, lyg šviesa nuplauta ir dar kitaip matydama save ir pasaulį. Ir kai atėjo žinojimas, kad visos patirtys, net ir pačios ,,skaudžiausios” buvo reikalingos, dingo BET jausmas ir gręžiojimasis į praeitį, ir lengvai paleidžiant mintį: ,,o galėjo būti kitaip…”

Esu dėkinga sau už drąsą nerti ne tik į vidinio vaiko skausmą ir daugybės laiko juostų nesutvarstytas žaizdas, už vidinę stiprybę ir savęs apkabinimą tais momentais, kai skaudėjo labiausiai, už atjautos ir meilės jausmą daug kartų atleidžiant sau už viską, ką maniau esanti kažką dariusi ne taip, ar kai galvojau kaip turėčiau ar būčiau dariusi kažkaip kitaip. Atleidau sau už savęs teisimą tuomet, kai dar nežinojau kaip save paremti vienišumo akimirkose. Atleidau sau, kur savęs buvo nepagerbta ir už tai, kad jaučiausi nepakankama ar nemokanti ištiesti pagalbos ranką kitam, nesužeidus savęs, už gebėjimą nustatyti ribas ir pasakyti santykiuose ,,ne”, kai tai iš tikrųjų buvo jaučiama.
Esu dėkingume už gebėjimą pamatyti savo žmogišką netikėjimą ir galvojimą, kad santykiai žeidžia ir nepasitikėjimą vyrais; kad apkabindama ir gydydama savo moterišką sužeistumą per visas laiko juostas, atsiskleidusias šiame gyvenime, galėjau įžvelgti ne tik savo, bet ir kito žmogaus sužeistus aspektus.

Dėkinga už prisilietimą prie dieviškos vyriškos energijos: už vyrišką saugumą, tvirtumą ir rūpestį, kito dovanas ir gebėjimus, už tikėjimą, pasitikėjimą ir nuoširdų atvirumą ir atsivėrimą be kaukių, už besąlygįškąviena kito priėmimą už žmogiškųjų šešėlių; už pamatymą save naujai kito akimis, (ką ne visada lengva įžvelgti būnant vienai ar vienam); už dviejų sielų muziką, skambant tai pačiai melodijai ir gebėjimą pajusti, koks yra artimų sielų bendravimas intuicijos kalba; už sielų gilią išmintį ir abipusį ryšį už proto ribų, ir už supratimą, ko iš tiesų verta yra sielų draugystė. Dėkingume už galimybę pamatyti vienas kito vidinę šviesą ir, nepasakius garsiai ,,sudie” vienas kitam, atsisveikinti, paleisti vienas kitą, suteikiant laisvą erdvę gyti ir augti, pasititinkant naujas patirtis, tik šį kartą su dar labiau atvertomis širdimis ir mokantis besąlygiškai save ir kitą, prisimenant vien tik labiausiai įkvepiančias akimirkas dviejų sielų susijungimų patirtyse.

Esu dėkingume susigrąžindama vis labiau ryšį su su savo sielos esatimi, prisiliesdama prie savo vyriškojo ir moteriškojo aspektų harmonizavimo ne tik per romantinius santykius, bet per kiekvieną sutiktąjį žmogų, įvairias išorines situacijas.

Mes senąjį pasaulį paleidžiame vis kaskart žengdami į naująjį save, patirdami vienas per kitą, atrandame save vis iš naujo per kitų atspindžius. Juk ne veltui sakoma, kad išorinis pasaulis yra mūsų veidrodis, tik kokiu žvilgsniu mes į tą veidrodį žiūrėsime…

Vieną tamsų ir šaltą žiemos vakarą susitikusios dvi sielos žmogiškuosiuose pavidaluose, anuomet sulygiuotų savo širdžių skambesiu, įamžino savo energijų bendrakūrybos spindinčią šviesos akimirką laiko ir visatos begalybės tėkmėje…

(Dainos žodžiai – Romualdo, muzika ir atlikimas – Linos, video montažas – Ievutės)

 

,,Tikiu jautriais ir švelniais vyrais.
Tikiu mistiškais vyrais, kurie tiki savimi.
Tikiu vyrais, siekiančių ramybės ir taikos savo pačių viduje.
Tikiu vyrais poetais, svajotojais, magais, rašytojais, alchemikais, menininkais, mokytojais ir angelais
Tikiu vyrais, kuriems patinka šokti ir dainuoti, ir kurie švenčia savo gyvenimą.
Tikiu vyrais, apkabinančius savo sužeistą vidinį vaiką, klausosi jo ir priima jį nuoširdžiai.
Tikiu vyrais, kurie nori gyti ir padėti išgyti kitiems.
Tikiu vyrais, kurie atsisako būti vergais savo žaizdų ir, nepaisant skausmo, jie kantriai šias žaizdas valo ir gydo, su meile ir drąsa.
Tikiu vyrais, atkeliavusiais iš žvaigždžių ir prisimenančiais savo sparnų galią, savo rankų jėgą ir galingumą savo širdžių.
Tikiu vyrais, kurie pažįsta savo intuiciją ir naudoja ją kaip jų pačių kompasą.
Tikiu vyrais, besidalinančiais laisve, todėl kad jie yra laisvi ir nežino kito kelio jų buvimui.
Tikiu vyrais, gebančiais apsaugoti savo moterų energiją ir kurie geba suprasti savo mylimųjų ieškojimą ir neketinančių jo pakeisti, tiesiog palydėdami savo mylimas su išmintimi į jų skrydį.
Tikiu vyrais, kuriems nebereikia nieko iš išorės, nes jie jau žino, kad viskas yra jų paties viduje.
Tikiu vyrais, gebančiais užkurti ugnį, kai jiems šalta, randančiais prieglobstį vandenyje, kai jie ištrokšta.
Tikiu vyrais, matančiais save ,,teisingomis” akimis ir dėl to mylinčius ir gerbiančius kiekvieną būtybę, esančią žemėje.
Tikiu vyrais tobulai netobulus, nes jų ,,netobulumas” yra tai, kur jie suranda savo grožį.
Tikiu vyrais, kurie žino kaip gauti ir suteikti harmoningai meilę, kurie klauso ir kalba tų, kurie gyvena ir leidžia jiems gyventi.
Tikiu vyrais, kuriems seksualumas yra šventas, nes jie žino, kokia tai yra nuostabi dovana.
Tikiu vyrais giliai jaučiančiais, ir žinančiais prieinamumą prie tų jausmų.
Tikiu vyrais, kurie vaikščioja basomis ir kalba su augalais.
Tikiu švelniais ir tuo pačiu ,,laukiniais/beprotiškais” vyrais.
Tikiu sakraliu vyru ir jų vyrišku dieviškumu, kurį jie išsaugojo ir išlaikė…“

(Vertimas iš ,,Poem of Rishima“)