Latest Posts

Mūsų vyrai

Mūsų proseneliai, seneliai, tėčiai, broliai, mylimieji, sūnūs, sūnėnai, draugai, dėdės, pusbroliai…

Mūsų vyrai turėjo būti stiprūs, mūsų vyrai mirė karuose,

mūsų vyrai mirė neišsakytuose žodžiuose, nutylėtuose siaubo istorijose, jausmuose, alkoholyje, baimėje būti nužudytiems, sudaužytiems kitų pirmiems,

jie mirė viduje matydami, kokį skausmą jų agresija, jų destrukcija suteikia artimiesiems ir net nenumanydami, ką su tuo daryti,

jie mirė savo viduje negalėdami jausti savo kūno, savo seksualumo, savo talentų, negalėdami jų išreikšti… 

Mūsų vyrai nepakėlę didžiulio skausmo patys traukėsi iš gyvenimo.

Mūsų vyrai mirė viduje atskirti nuo savo pačių sakralumo.

Kad ir kokia buvo jų istorija, ji turėjo prasmę ir vertę aplinkinių gyvenimuose.

Nėra nieko šioje žemėje, kas galėtų sulaikyti mūsų meilę jiems. Beribę, gilią, įkvepiančią meilę jiems,pasitikėjimą jų šviesa, jų esme. Atidaryti savo širdis visų pirma sau, atskleisti savo paslaptis, savo jausmus ten, kur tai bus išgirsta, ir tada išgirsti jų istorijas, išreikšti savo dėkingumą, atsiprašyti už aroganciją, teisuoliškumą, nuvertinimą ir užvis labiausiai išreikšti meilę, tyrą, tikrą meilę, ne tą, kurią rodo filmuose. Tą meilę, kuri labai ilgai laukė, kol vėl galės sugrįžti į mūsų širdį, kaip vaikystėje.

Mūsų vyrai gyveno mylėdami. Jų meilė buvo beribė visada. Iš meilės jie ėjo iš šeimų ir išnešė destruktyvias programas iš čia,

iš meilės sulaikė savo agresiją nuo dukterų, 

iš meilės jie protestavo prieš manipuliacijas, prievartą daryti tai, ko jie nenori, kur nemato prasmės.

Iš meilės pririnko aviečių.

Iš meilės iškalbėjo slapčiausias išpažintis.

Iš meilės jie apkabina ir paglosto verkiančias, gaminančias, miegančias, šokančias…

Iš meilės šokoladais ir dovanomis maitina mus raganas. Iš dosnumo ir stiprybės išklauso, įsigilina mūsų priežastis.

Iš meilės glosto ir pamyli į orgazmo aukštumas.

Iš meilės piešia paveikslus, daro atvirukus, rašo eilėraščius.

Iš meilės jie stato namus, iš meilės daro savo darbus, iš meilės jie atneša pinigus.

Iš meilės jie įsikvepia ir kuria naujas erdves, naujas sąlygas.

Mūsų vyrai dėkoja už mūsų nuoširdumą ir pažeidžiamumą.

Mūsų vyrai palaiko mums erdvę, kai pačios sau ribų nežinom.

Mūsų vyrai atsiprašo už tai, kad neparodė meilės, ne visuomet žodžiais.

Mūsų vyrai vertina mūsų širdies kūrybą ir proto lankstumą.

Mūsų vyrų meilė nežino ribų. Ji beribė beribė beribė tarsi kosmosas.

Mūsų vyrai meldžiasi už mus karščiausiomis maldomis ir laimina mūsų dienas šventais palaiminimais.

Jie žavisi mūsų grožiu, vidiniu ir išoriniu.

Jie išdrįsta transformuotis. Jie išdrįsta pastovėti už tai, kas jiems svarbu.

Jie išeina į darbus, kuriuos patys pasirinko, o ne kažkas primetė.

Jie pasirenka moteris, kurios girdi jų širdies muziką.

Jie įsiklauso į savo kūną. Jie įprasmina savo seksualinę, kūrybinę ugnį.

Jie atleidžia sau ir nebepriima kaltinimų akmenų į savo daržą.

Jie dovanotojai ne už kažką, o tiesiog.

Jie gerbia save.

Jie galvoja savo galva.

Jie palaiko erdvę tavo audroms ne todėl, kad privalo, o todėl, kad gali ir todėl, kad myli. O kai nepajėgia išeina.

Jie darosi nuoširdūs patys su savimi ir su moterimis.

Jie juokiasi, jie žaidžia, pamiršdami susireikšminimą ir visą pasaulio „rimtumą”.

Jie ilsisi, nes žino, kad yra ne darbiniai arkliai.

Jie gal ir žiūri filmus, tačiau gyvena savo gyvenimo herojaus istoriją patys.

Jie kuria naują realybę visiems, kas yra šalia jų ir dar plačiau.

Jie stiprūs, bet pažeidžiami.

Jie yra be galo be krašto mylimi.

Iš begalinio dėkingumo savo nuostabiam tetei, kuris padovanojo man gyvybę,

 sūnėnams, kurie priminė apie prigimtinį tyrumą,

 broliams, kurie yra tokie globojantys,

 a.a. dėdėms, kurie matė mano esmę,

a.a. seneliams, kurie paklojo pamatus,

buvusiems, kurie mane išmokė svarbių pamokų,

 mylimajam, kuris atvėrė man kosmosą

 ir vedliui, kuris padėjo man suvokti begalinę vyrų vertę mano pasauliui…

Mano vardas – Lolita. Esu paprastas žmogus, kuris reaguoja, jaučia stiprų ryšį su gamta, (užsi)mąsto, po truputį transformuojasi. Esu siela, kuri yra gyva ir pamaitinama Tylos galia.
Savo brangų laiką skiriu bendrakūrybai: gyvenimo, tekstų, lietuvių kalbos pamokų ir kūrybinio rašymo.

Lolita

rašytoja

Laiminimo galia

Laiminimas yra stipri galia. Apie tai teko skaityti ne kartą. Pirmiausia apie laiminimo galią prieš kelis metus perskaičiau vienoje iš Louise L. Hay knygų. Autorė patarė, jei jautiesi įstrigęs, dirbi nemėgstamą darbą ir nežinai kaip iš viso to išeiti, pirmiausia pradėk laiminti. Laiminti darbo vietą, bendradarbius, vadovą, darbo stalą, kompiuterį ir pan. Taip, tikrai tam pritariu, vietoje skendimo nepasitenkinime, skundimosi, apkalbinėjimo ir t.t., tiesiog pradėti laiminti, nes ne tik, kad pakeisi vidinę būseną, bet ir atversi duris teigiamiems pokyčiams.   

Kita laiminimo galia – apsauga. Laiminti galima tiek savo artimuosius, tiek savo namus, gyvūnėlius, kaimynus, miestą, giminę… ir visą pasaulį. Tai didžiulė apsauga. Laiminkime kasdien savo artimuosius, į mokyklą išeinančius vaikus, į darbus išeinančius savo mylimuosius… Ar prašykime Dievo apsaugos ir palaiminimo. Teko skaityti, kad, jei tėvai laimina savo vaiką, nors jį peikia visas pasaulis, tėvai sukuria jam didžiulę apsaugą.

Patariama išjautus, išbuvus, meile apglėbus sunkias, slegiančias emocijas prieš paleidžiant palaiminti.

Laiminimas mano kasdienybėje yra giliai įsišaknijęs ir tapęs kaip malda. Net nepajutau kaip tai prigijo. Dažnai tai darau ir intuityviai, pagal pajautimą.

Ypatingai šiuo metu visus nuoširdžiai kviečiu laiminti visą pasaulį, linkėti taikos ir ramybės savo namams, miestui, pasauliui, kurkime apsaugą ir prašykime Dievo palaiminimo.

Su meile, Ramunė

        

Būti gimusia Vandene

VANDENIO AMŽIUS.

Šį savo gyvenimą gyvenu jau 33-čius metus ir mano patirtis kaip VANDENĖS dabar itin keičiasi. Tai, kuo aš dalinsiuosi, yra tik mano asmeninė pajauta pagal dabartinį mano sąmonės lygmenį. Šiame įraše kalbu apie manyje esančius „vandeniškus” bruožus., su kuriais noriu jus supažindinti. Taip, kaip jaučiu. Plaukiame su manimi!

Beveik didžiają dalį savo gyvenimo būti Vandene nebuvo kažkas tokio. Atvikščiai. Dažniausiai būdavau keista ir nepritapusi bei lyginama su savo tėčiu Vandeniu, kai reikėdavo lyginti ne apie gerus dalykus. Kaip mėgstanti laisvę ir egoistė. O tėtis atvirkščiai. Jis mane dėl to mylėjo (savotiškai) ir laikė sava, nes dažniausiai tik Vandenis gali suprasti Vandenį. Na, tam tikrus elementus, kurie kitų akimis atrodo visai kitaip.

Jaučiu ateitį. Tam tikras ateities tendencijas. Mano būtis beveik niekada nėra apie DABAR. Tas jausmas, kad tu esi koja į priekį. Dėl to studijuodama jausdavau madą ir dizainerius, kurie kurs tai, kas bus reikalinga/madinga ateityje. Tai tikrai labai įdomi savybė, bet kita vertus, aš mažai esu dabartyje. Manyje laikas susimaišęs. Tai įdomus jausmas būti tarp ateities ir dabarties. Pamenu, kad kartais pokalbyje pasakydavau žmonėms dalykus iš jų ateities pati nesuvokdama kaip (dar mokyklos laikais). Kartais jie grįždavo ir sakydavo, kad jiems tai taip įstrigo, išsipildė. Mano pats nuostabiausias dalykas yra susitelkimas ties viršutinėmis čakromis. Savam pasaulyje dažnai esu.

Aš tarsi dalimi esu iš ateities. Ateivė. Pasirodo, turiu ryšį su kitomis civilizacijomis. Tiek aš, tiek mano tėtis turėjome kontaktus su jais. Bet tai jau kita ir man labai ypatinga istorija.

Man sudėtinga įsižeminti, nes mano dėmesys yra viršuje, kituose pasauliuose. Bet tai padaryti yra svarbu, kad galėtumei gyventi šioje Žemėje. Ir ne tik gyventi, bet ir dalintis savo pajautimais, dovanomis. Paskutiniu periodu (daugiau nei metai), tai yra viena iš mano fokuso sričių. Susijungti su kūnu, klausyti jo, judėti, duoti visų reikiamų medžiagų, gydyti jį, siųsti meilę, elgtis mylinčiai, liesti švelniai. Padeda susijungimas su Žeme: vaikščioti basomis, atsigulti ant jos, apkabinti medį. Myliu medžius.

Vandeniai idealistai ir tolerantiški. Mano tolerancijos lygis gan didelis. Dėl to turėdavau kartais tokių situacijų, kai neapibrėždavau reikiamų ribų, nes priimdavau žmones labai didele ir plačia tolerancjos skale. To mokytis yra svarbu. BET šiuo laikotarpiu mums reikės labai didelės tolerancijos priėmime visų skirtinguose jų lygmenyse. Taip pat Vandeniai yra ir humanistai, bet tai suvokiau tik vėliau. Ypatingai dabar. Man dažnai svarbiau daugiau, negu mažiau. Aš dažnai darysiu kažką dėl didesnės visų gerovės, nei dėl mažesnio modelio: savo šeimos ar savęs. Tai nevisada yra sveikas bruožas. Tai vienas iš dalykų, kur reikia išmokti išlavinti savyje sveikas ribas. Taip pat esu už teisybę. Tai tiesiog manyje. Rodos, išoriškai galiu atrodyti, kad neturiu didelės emocinės ugnies, bet tikrai ne kartą teko patirti, kai viduje įsižiebia tokia tikėjimo ugnis, kuri veda padėti tiesai būti įteisintai. Dar mokyklos laikais padėjau savo klasiokui neatsidurti pataisos namuose. Nepadėjo net direktorės žodžiais, kad aš nieko neįrodysiu. Iš jos kabineto ėjau tiesiai į vietinio laikraščio redakciją. Taip pat teko vaikščioti į teismus beveik 8-nis mėnesius. Buvau neteisingai apkaltinta. Mano advokatas net nelabai manimi tikėjo. O aš ėjau vedama savo vidinio inkstinto po miesto gatves, kol pati radau mane išteisinančius įrodymus.

Dar vienas Vandenių aspektas -LAISVĖ. Be jos aš – kaip be oro. Mes mėgstame žmones, bet galime jiems duoti tiek, kiek laiko praleidžiame su savimi. Man tai kaip vienas iš mano SIELOS MAISTŲ. Laikas sau. Dėl to dažnai Vandeniai gali būti laikomi kaip egoistai ir nesuprasti tų, kurių meilės kalba yra kitokia. LAISVĖ rinktis, nepriklausyti, bet ir kartu būti. Tai vienas iš įdomiausių elementų. Visada troškau draugijos, bet didžiąją dalį buvau intraverte. Tik pradėjusi eiti sielos keliu, prasidėjo vėrimasis BENDRUOMENEI, kuri buvo man staigmena, o po to kaip labai didelė mano sielos dalis. Kaip suderinti BENDRUOMENĘ ir LAISVĘ? Abu yra Vandenio elementai?

Laisvė nėra chaosas. Laisvė yra visaip interpretuojama, bet jaučiu giliai savyje, kad ji turi savyje tiek daug pagarbos tam tikriems elementams. Rašydama šį įrašą, skiltį apie laisvę norėjau pateikti, kad laisvė yra daugiau ir kitaip, bet neradau žodžių tam išreikšti. Kaip tik tuo metu skaičiau šią knygą ir joje atradau tuos žodžius:

„Jis yra laisvas, bet kartu kryptingai atsakingas už tai, ką žino, jog turi daryti, ir niekada nesudarys nepatogumų kitiems.”

„Beformiams pasauliams priklausanti siela, būdama absoliučiai laisva, turi savo drausmės ir tvarkos kodeksą, kurį žino savimi. Kaip jau minėjome, ji daro tik tai, ką turi daryti, todėl visada moka neišsisukinėdama pasakyti „ne”, kai žino, jog tam darbui ji negali skirti energijos ir laiko. Tokios sielos ištartas „taip” – tai pažadas, kurį ji apsiėmė išpildyti.”

Astrėja „KOSMINIAI PAŠVENTIMAI”

O dabar viskas jungiasis į vieną: INDIVIDUALIZMAS, AUTENTIŠKUMAS, LAISVĖ, BENDRUOMENĖ. Nesuderinama, a?

Tai yra meistrystė. Pati žongliruoju tarp viso to. DABAR. Šiame momente vertink kiekvieno autentiškumą, suteik jam laisvę ir priimk jį tokį bendruomenėje jausdama elementus ateityje. Tai yra visiškai kitas lygmuo, į kurį dabar žengia visuomenė. Suteik laisvę kitam būti savimi, priimk jį. Tokiame požiūryje Žemė bus apdovanota naujais dažniais. Savitumas, buvimas savimi išlaisvins kiekvieną individualiame lygmenyje. Išsilaisvinę ir suteikę laisvę sau, mes gebėsime priimti ir kito laisvę. Taip rasime naujus būdus vienas kitą apkabinti savo pilnume. Tokiu būdu ir jungsimės į bendruomenes. Būsime kartu ir jungsime savo dovanas.

Autentiškumas. Dažnai Vandenis išsiskiria išvaizdoje, jis nebijo būti kitoks. Ekscentriškumas. Individualizmas. Jis turi drąsos būti savimi ir tai parodo visuomenėje dažnai per savo išvaizdą, ne tik per mąstymo būdą. Tai labai reikalinga visuomenei, kad ji gytų. Vandeniui tokia išraiškos forma nėra tuštybė. Bent jau aš niekada nesijaučiau taip. Aš tiesiog laisvai rodžiau savo išvaizda savo esybę. Man tai kaip pilnas derinys: vidaus ir išorės. Daugelį metų mano skiriamoji spalva buvo raudona. Man neegzistavo jokia mada. Galėjau ir galiu maišyti visus laikmečius ir visus stilius, bet vis tiek sujungti juos į puikų derinį. Taip mėgdavo apie mane atsiliepti mano draugė argentinietė. O kad galiu derinti viską, rodo, ir laisvė rinktis viską, rinktis iš visko. Nebūti prisirišusiai prie nieko, prie jokios mados, jokio laikmečio, jokios grupuotės.

Kūrybingumas, išradingumas ir genialumas. Kadangi Vandeniai keisti ir jų mąstymas beveik niekada nėra tradicinis, klasikinis, nes jiems nuobodu, kas jau patirta ar sukurta. Man taip dažniausiai būdavo. Norėjosi kurti kažką autentiško. Mano gyvenime dažnai buvo mažojo genijaus elementų, kai esi suprantamas ar pripažintas tik po laiko, kai tai jau nebeturi prasmės. Taip buvo su didžiąja dalimi to, ką kūriau. Mano kūryba belaikė, bet suprantama tik ateityje. Ir iš ateities perspektyvos, kai žiūri į ją, ji atrodo kaip šiandien, nors praeityje ji buvo iš ateities.

Mes esame laisvi, bet ištikimi. Viduje turiu tokią ištikimybę tam, kuo tikiu. Jei tikiu, tai tvirtai. Jei esu, priimu, palaikau erdvę ir toleruoju, bei jei nusprendžiu išeiti, tai dažniausiai su visam.

Vandeniai savyje turi daug ORO stichijos. Oras yra lengvas.

Kvėpavimas yra oras.

Oro yra visuose kituose elementuose.

Dalinuosi tuo, nes buvau pakviesta pasidalinti aukštesnių lygmenų. Vandenis dabar yra labai naudojamas žodis ir bus kurį laiką. Mano istorija, pasidalinimas padės jį suprasti labiau. Suprasti taip, kaip tu esi pakviestas išjausti. Kai skaitau straipsnį, jis man atrodo sudėliotas iš visokių detalių. Ne vieną kartą skaičiau bandydama kitaip jį sudėlioti, bet jis kitaip nesidėlioja. Yra tokia, net man pačiai, keista forma. Na, bet ko čia stebėtis. Ką tik pati panaudojau žodį – KEISTA.

Šiandien aš suprantu, ką mano Siela pasirinko, nusprendusi gimti po Vandenio ženklu. Ir kai visas pasaulis įžengė į Vandenio amžių, aš taip pat įžengiau ir į Kristaus amžių – 33. Esu atėjusi į šią Žemę, šiuo laikmečiu su misija dėl didesnės kitų gerovės. Dažnai Vandenių būtis yra dėl to.

Ir jei tu skaitai šį straipsnį, esi gimusi/-ęs po Vandenio ženklu, tai aš apkabinu tave ir, žinoki, kad ši žinutė tave pasiekė ne veltui. Esi čia būti savimi PILNAI. Nėra tam geresnio laiko nei DABAR.

Tikra ar netikra?

Šiandien labai daug kas pereina ONLINE. Mes bendraujame taip. Dažnai net sutinkame žmones taip. Ne visiems tai yra įprasta. Kartais mes perdegame. Norime atsitraukti, nes pradeda viskas atrodyti netikra. Nesutikau to žmogaus. Aš jo nežinau. Kas dabar yra tikra? Tik tai, kas mane supa? Ką galiu matyti ir paliesti? Kam galiu gyvai labas pasakyti ir apkabinti?

Naujoji Era pradės mus intensyviau mokyti, kas yra už to, ką gali pamatyti. Ar Kūrėjas yra netikras, net jei jo nematai? Jo galbūt niekada ir nesutiksi, bet visada gali bendrauti. Ar tai, ką jauti, yra netikra? Mes pradėsime įjungti savo gebėjimus jausti per atstumą.

Jeigu tu bendrauji su nepažįstamu žmogumi ar tai netikra? Kažkokia energija jus suvedė. Nesvarbu, kad nesutikai gyvai. Bet sutikai internete- naujojo amžiaus tinkle. Ar tai netikra? Galėjo būti daug galimybių tam neįvykti, bet tu sutikai. Nuo bendravimo Jūsų energijos pradeda jungtis. Gali jausti kitą. Ir tai yra tikrai tikra. Tai atveria net daugiau nei atvertu ta realybė, kurią matai aplink. Ji praplečia tavo pažinimo ribas. Žmonės pradeda lankytis vienas kito mintyse. Pradeda formuotis ryšys. Ir patikėkite manimi, jis toks galingas.

Savo gyvenime turėjau stiprią to patirtį. Su savo pirmuoju vaikinu susirašinėjome internetu net 4-ris metus. Mes palaikėme ryšį kaip sielos draugai. Gyvai susitikę net nebuvom. Bet tapome tokia svarbi vienas kito gyvenimo dalis. Tuometinė jo mergina net man pradėjo rašyti, nes jautė, kad jame gyvena kita moteris ir tai buvo stipriau nei fizinė ji. Nesilyginu. Tik dalinuosi patirtimi, kuria jaučiu kvietimą pasidalinti. Galiausiai persikėliau į miestą, kuriame jis gyveno. Nežinojau, kur jis gyvena, bet…atsikrausčiau šalia, vos kelios minutės mus skyrė.

Virtuali realybė yra fizinės realybės tęsinys. Ir ryšys kuriamas yra tikras.

Taip gimė ir REGINOS projektas. Mes visos bendravome ir susipažinome internete. Kūrėme ir tebekuriame šią dovaną Jums onlinu.

Kai gyvai susitikome ir apsikabinome, tai buvo tik patvirtinimas.Ir visi Jūs, su kuriais kuriame ryšį, esate tikri. Mes kartu esame tikra. Jau dabar esame vienas kito gyvenimo dalis.Meilė niekada nėra paliečiama, bet ji yra tikriausias matas.

Apie 3 Meksikoje sutiktus šamanus

Per mėnesį, kol esu Meksikoje sutikau tris šamanus. Ryšys su gamta čia toks įprastas, kad prie pietų stalo yra visiškai nenuostabu kalbėtis apie dvasias ir, kad visa realybė yra ne kas kita, o kūrėjo žaidimas ir patirtis skirtingose formose. Žinau, kad gamtos medicina kartais turi neigiamą atspalvį. Skamba kaip priklausomybė, sunkios energijos, piktos dvasios, agregorai ir kas tik nori. Aš manau, kad praplėsti sąmonę yra daugybę būdų ir kelių. Žmonės jaučia aukštesnę galią, todėl sugalvojo milijoną ir vieną ritualą, maldą, meditaciją, mantras, ekstatinį šokį, augalų nuovirus ir jogos pozas. Parašė Bibliją, koraną, Indiškus šventraščius. Net hieroglifais užrašė ant piramidžių, kaip komunikuoti su Dievu. Palenkėje, džiunglėse prie laužo, skambant beždžionių klyksmams, paėmiau į rankas žaislinę karūną ir paklausiau šamano Santjago.

– Jei viskas yra tik mūsų sugalvotos istorijos ir vaizdiniai, kas mes iš tiesų esame. Mes vis kuriame ir gyvename tuos vaizdinius, bet kas lieka be jų.

– ŠVIESA. Lieka begalinė šviesa.

Pietaudama su kitu šamanu Carlos, kuriam 74 metai ir jis visą gyvenimą pašventęs bendravimui su dvasiomis, paklausiau:

– O kada baigiasi mūsų istorijos?

– Jos nesibaigia. Mes esame begaliniame gyvenimo žaidime. Mes net turime iliuziją apie iliuzijas. Tačiau net tai – netikra. Tikra yra tik tai, kas vyksta dabar. Ką jauti dabar per kūną ir sielą. Jei sugebi padaryti erdvę ir ištrūkti iš minčių spąstų, tuomet tiesiog būni vienyje su gyvenimu. Jis vyksta per tave.

Vakar sėdėdama prie vandenyno ir žarstydama smėlį delnuose, kuris man priminė bėgantį laiką, paklausiau trečio šamano Nyu, atvykusio iš švento Peru slėnio:

– Jei mes esam realybės kūrėjai, per kuriuos vyksta gyvenimas, kodėl taip dažnai kenčiame nuo to, ką sukūrėme?

– Kenčia ego, tuo tarpu siela juokiasi. Ji viską mato iš visatos perspektyvos. Mato mus savo kartojamose istorijose. Net nore kentėti. Bet jei tu išgirstum savo sielą ir suprastum, kodėl esi ten, kur esi, tu dėkotum, tiesiog už viską nuolat dėkotum!

Su meile, Laura iš Meksikos

Konceptų apmąstymai

Kartais mane apima jausmas, kad gyvename konceptų ir apibrėžimų pasaulyje. Norime išsiaiškinti ar šis žmogus sielos dvynys, o gal karminis ryšys, o gal tikrasis gyvenimo vyras? Užuot paprasčiausiai jį mylėję. Arba toksiškus santykius vadinę toksiškai, bandome suteikti jiems egzaltuotą prasmę. Užuot paklausę ar iš tiesų esame laimingi? Ar šis žmogus linki mums gero? Ar jaučiamės saugiai. Kūnas juk seniai tai žino ir rodo ženklais.


Jei nutinka kažkas blogo, pradedame kapstytis po praėjusius gyvenimus ir analizuoti pasąmonę. Kaip gi aš visa tai sukūriau? Juk aš esu toks galingas, valdau visą pasaulį, kitus žmones, jų jausmus ir net vagies elgesį, kuris ką tik iš kišenės ištraukė mobilųjį. O gal dalykai nutinka, nes tiesiog jie nutinka? Dažniausiai dėl to, kad mums būtų geriau.
Dar labai būna įdomu stebėti bandymus apibrėžti kitų žmonių vibraciją, kartais net tiesiogiai einant prieš žmoniškumą. Šitas žmogus man nepatinka, jo šviesa nepakankamai ryški ar nedieviška, todėl atstumsiu jį. Pamiršdami, kad Dievas yra tiesiog meilė. Nei daugiau nei mažiau.


O kur dar prietarai apie informacijos nuskaitymą, energijos vogimą, baimę net smilkyti šalaviją ar dainuoti mantras, nes per jas pasijungs tamsios jėgos. Kiek konceptų ir idėjų, be kurių tiesiog ramiai gyventumėm. Kai viskas taip paprasta. Yra arba MEILĖ arba BAIMĖ. Meilė kuria, baimė griauna. Meilė atsiveria, baimė uždaro. Meilė kelia, baimė tempia žemyn. Abu šie poliai reikalingi. Tai yra balansas. Laisvas pasirinkimas iš kurio veikti ir matyti pasekmes. Konceptai skirti protui, o jis dažnai susipainioja. Tačiau širdis niekuomet neklysta.

Meksika

Raganų anūkės

Kiek kartų savo gyvenime buvote pavadinta/-as sektos nariu? Aš keletą kartų ir visus kartus tai buvo iš mano giminės pusės, tų karminių ryšių, kurių negalėjau pakeisti.

Labai stiprus buvo paskutinis kartas. Per močiutės laidotuves jos paprašyta atlikau AVE MARIA giesmę. Pagiedojusi atsiklaupiau ir visu kūnu nusilenkiau, padėkodama jai, jos moteriškai prigimčiai, kurios dėka mes visi ten buvę atėjome į šią Žemę…

Jos (močiutės) sūnų buvau apkaltinta sektininke… Jiems mano nusilenkimas jų mamai pasirodė ne krikščioniškas. Ir tai manyje sukėlė panašius jausmus, kokius esu patyrusi ne viename iš savo gyvenimų, kai būdavau apkaltinta RAGANA dėl žinojimo daugiau, elgimosi ne pagal nustatytas „normas” ir galiausiai sudeginta ant laužo ar dar kitaip prieš tai nužudoma. Esu mačiusi kaip viename iš gyvenimų per mano galvą buvo pervertas baslys…

Ir tai vėl buvo iškelta.. Šiame laikmetyje, kur jau viskas verčiasi aukštyn kojomis ir kur DABAR tie, kurie buvo deginami ir persekiojami, stos į savo vietas kaip pavyzdys visuomenei.

Mano viduje užvirė… Susilaikiau dėl močiutės atminimo, bet kelias dienas po to ir dar šiandien mintyse sukasi žodžiai jiems.

Taip norisi pasakyti GANA. Tai yra užbaigta…

Ir tie mano dėdės, vyrai, iškėlė manyje tą pyktį vyrams… Mano santykių gydymas su vyrais tęsiasi žaibišku greičiu ir išlenda vis gilesni ir užslėpti dalykai… Vyrai, kurie norėjo pažaboti moterų galią… Tas pyktis manyje jiems buvo iškeltas.

Tiek procesų patyriau per močiutės išlydėjimą. Ypatingai daug fizinio skausmo jutau per laidotuvių dieną ir skaudėjo gimdos dešinę pusę (vyriškoji pusė). Vienu metu galvojau, kad iš to skausmo, net į ligoninę teks važiuot…

Padėkoju ir transformuoju tai. Jei atvirai, šita dalis nėra lengva… Kas savyje jaučiate gilią raganišką prigimtį, supras mane.

Meilės laiškas sau

Nutariau sau parašyti meilės laišką. Pradėti nebuvo lengva. Už ką gi galima mane mylėti? Kad esu graži? Kad susikūriau 14 metų trukusią karjerą? Kad paskutiniuosius pusę metų buvau be jos? Kad keliavau? Kad pati sau uždirbau? Iš ko susideda meilė? Kas yra visi tie standartai nustatantys meilės vertumą? Ar šalia esančiam žmogui tikrai rūpi mano raukšlės, ar tai, kad padariau milijoninę apyvartą? Taip, galbūt jis didžiuojasi, bet ar myli už tai? Kažkada išgirdau frazę: tave myli ne todėl, kad tu graži. Tu jam graži todėl, kad tave myli. Dabar net kelis kartus parašiusi žodį ‘graži’ galvoju ar ne per akiplėšiška kalbėti pasauliui apie savo grožį? Jei taip sunku kalbėti apie grožį, kaip gi paminėti visas kitas savo savybes? Vis labiau suvokiu, kaip neįprasta man su savimi gražiai kalbėti ar girti. Tačiau jei galėjo kita moteris parašyti meilės laišką sau, galiu ir aš. Galim mes visos! Gal norėtumėt pabandyti? O štai manasis. Laura, kaip džiaugiuosi patirdama pasaulį su tavimi ir per tave. Tu visur matai grožį, nes pati esi grožis. Taip gera atsibusti su tavim ir ieškoti įkvėpimo kiekvieną dieną. Bei kurti, kurti, kurti. Džiaugiuosi tavo drąsa, net jei ne visada žinai, ką darai. Kaip gera, kad vistiek darai, kad tiki ir šiuo tikėjimu užkreti kitus. Kokia didelė ir atvira tavo širdis. Kaip tu moki mylėti ir kurti gausą. Nuspalvinti kiekvieną dieną. Juoktis iš mažų dalykų. Prašyti pagalbos, kai sunku. Kad nebijai savo silpnumo. Kokį kelią tu nuėjai ir vis dar eini. Kaip įdomu patirti visus jo posūkius. Mane žavi tavo smalsumas ir noras išbandyti kažką naujo. Tavo atkaklumas mokytis. Sugebėjimas jausti. Galbūt gėdiniesi savo jautrumo, bet juk jis toks gilus ir kuriantis ryšį. Tu neturi visuomet būti tobula. Tu neturi visuomet būti stipri. Tu esi tu su visa magija ir stebuklais aplink tave. Nenorėčiau būti niekuo kitu.

Myliu tave. Užrašyta 5-tą ryto per jaunatį. 🌙

Aš <- Vyrai -> Močiutė

Mano kelionė su vyrais ir vyriškumu toliau tęsiasi. Rodos, jau tiek atidirbta, programų paleista, DNR aktyvuota… Santykiai su tėčiu buvo sutvarkyti iki tiek, kad net tėtis išėjo iš šio gyvenimo. Paskutiniai santykiai, rodės, nešė savyje labai stiprią pamoką- atsisveikinimą su karminiais santykiais…

Dabartiniai laikai yra tokie, kad nereikia turėti ilgų santykių. Kai susitinka du sąmoningi žmonės, jie gali labai greitai perduoti vienas kitam tai, kas turi būti perduota. Yra įmanomas gilus ir trumpas, bet nepamirštamas prisilietimas vienas kito gyvenime. Ar jaučiate laiko greitintuvą, kuriame mes dabar esame?

Kai mano gyvenime prisistato vyras (arba, aš mėgstu sakyti, kad visata man pristato), stebiu sąmoningai ką savo vibraciniu dažniu pritraukiau. Kokią žinutę man neša. Ar lengvėja susitikimai? Ir pasakysiu Jums atvirai, kai jau galvoju, kad stipriau būti nebegali, man būna pristatomas dar kosmiškesnis variantas. Padėkoju visatai. Vidinis vaikas šoka. Mokausi priimti, stebėti.

Matau Juos oriai ir su pagarba. Kiekvienas yra nuostabus Kūrinys/Kūrėjas. Per kiekvieną iš jų mokausi pagerbti vyriškumą, kuris mano įrašytose programose buvo ganėtinai sutryptas. Ir po tėtės mirties į mano gyvenimą ateina vyrai, kuriuos gerbiu. Ir tai nebūtinai romantiniai santykiai. Tai ryšiai, kurie yra gilesni ir didesni nei šis gyvenimas su daug pagarbos ir linkėjimo vienas kitam pačios didžiausios laimės bei priminimo, kad TU ESI VERTA/-AS PAČIO GERIAUSIO IR NELEISK NIEKAM ELGTIS SU TAVIMI MAŽIAU NEI TAI.

Mano istorija su vyru, dėl kurio gimė šis pasakojimas, yra kaip ORAS. Jis ir aš buvome lengvi kaip oras. Mes labai daug juokėmės. Jis buvo viskas ir niekas. Gilus ir matantis pasąmoniniu lygmeniu. Žmogus, kuris keliais sakiniais įrėžė man giliai, kad nei vienas žmogus nenori būti matomas kaip istorijų rinkinys. Kiekviena diena yra kurianti. Mes visi esame daugiau nei visos istorijos, kuriose mes dalyvavome, arba kurias apie mus kuria kiti.

Pajausk mane.,- buvo jo troškimas.,- Ne istorijas apie mane.

Nekurki santykių. Būk dabartyje. Manyje jis nuo susitikimo matė visas savo buvusias. Jaučiau, kad paskutiosios dar nėra iki galo nėra paleidęs.

-Aš nebūsiu pakaitalu,- tariau jam.

Jis suprato, kad aš teisi. Negaliu padėti. Tai turi būti padaryta pačio Jo.

Vieną dieną mūsų pokalbis išsirutuliojo netikėtai iki santykių. Jis manęs paklausė:

-Ar pavyko kada sukurti santykius, kurie nevestų į širdgėlą?,-paklausė Jis.

-Turi dabar progą eksperimentuoti neįeidama į tą ratą.,- parašė Jis.

Ir tą naktį labai greitai ir spontaniškai paprašė atsisveikinti visam laikui pridurdamas:

– Visas širdgėlas užbaigiam: new soul (ang.vert. nauja siela), new love (ang.vert. nauja meilė), new life (ang.vert. naujas gyvenimas). Iš naujo viską kaip kūdikis. Atsisveikinu su visais santykiais, kurie čia mane norėjo pasivyti.

Atvirai pasakius, tą naktį buvau tokiame mini šoke. Mano žmogiškasis aspektas nesuprato kas ką tik įvyko, bet žinojau, kad Aukštesnysis Aš puikiai žino, kas čia vyksta ir netrukus man perduos atsakymą.

Visų pirma, nors tai prisiminiau vėliau, bet noriu nuo to pradėti, yra tokia labai stipri tantrinė praktika, kai dviese įkūnydamas tam tikrus vaidmenis gali labai stipriai nusiimti tai, kas nereikalinga. Šiuo atveju, Jis pasirinko mane kaip gyvą subjektą, įkūjinantį visus savo buvusius santykius ir atsisveikinęs su manimi, tokiu būdu užbaigė visus savo senus santykių modelius labai stipriai visatai tai užakcentuodamas, kad visam laikui, ir prašydamas manęs, kad ir aš, kaip jo visi buvę santykiai, atsisveikinčiau su juo. Taip pat tai buvo ir man adekvačiai. Mes abu tai padarėme. Bet mano atveju tai buvo daugiau…

Vis klausiau savęs, kodėl mano energijoje yra vis dar juntamas skausmas, kur yra to šaknys, kas dar nenudirbta? Ir tą pačią dieną sužinojau, kad močiutė serga dešinės krūties limfmazgės vėžiu. Pažengusi stadija, kai jau nebelabai galima ką padaryti..Gulėjo ligoninėje nuo covid-19 ir gydytojai patarė morališkai ruoštis laidotuvėms… Lankiau ją pro langą iš lauko. Visata buvo dosni bent taip pamatyti močiutę. Pajaučiau, kad tą naktį turiu nerti į meditaciją ir padirbėti su močiutės Aukštesniuoju Aš. Tai buvo labai stipri mudviejų kelionė. Ji nuvedė prie HO’OPONOPONO atleidimo meditacijos: aš atsiprašau, prašau atleisk man, aš tave myliu, ačiū tau. Mano Aukštesnysis Aš susikibęs su močiutės Aukštesniuoju Aš kartu, mes kartu kartojome šią atleidimo meditaciją močiutės vyrams, kuriems ji visą gyvenimą laikė pyktį: savo tėčiui (mano proseneliui) ir savo vyrui (mano seneliui). Aš seniai žinojau, kad močiutė labai pyko ant savo vyro. Ir jau keletą metų jos prašiau jam atleisti, bent prieš mirštant. O ji nuolat kartodavo, kad negali… Taip ir atsirado vėžys…. Bet per meditaciją močiutės Aukštesnysis Aš pagaliau buvo pasiruošęs tai padaryti, man net ašaros nuriedėjo.. Ir tą akimirką supratau, kad aš ne tik padedu močiutei, aš vaduoju ir save nuo to pykčio ir skausmo su vyrais bei visas ateinančias kartas. Va, čia buvo raktas. Ir rodos, tu pats nevisada vienas gali išspręsti programas. Kai kurios yra itin giliai įsišaknijusios, kad reikia ieškoti pradinių taškų ir raktų.

Pradėki nuo savęs. Taip sako daugelis. Taip, tai yra tiesa. Bet kartais vien tavęs neužtenka, reikia daugiau įtrauktųjų. Toks buvo ir mano atvejis. Iki jo ėjau du metus.

Viršuje. Aš 19-likos, močiutė 18-likos. Apačioje. Mudvi 2006 metais.

Močiutei būnant ligoninei paskambinau ir priminiau, ką ji turi padaryti dar kol gyva. Ji žinojo, stojo tyla. Ir vieną dieną kalbant telefonu ji pasakė, kad atleido tiek vyrui, tiek tėčiui…Suprato, kad tai jau nebe taip reikšminga. Grįžusi iš ligoninės močiutė pasakojo pati mano mamai, kad matė mane prie savęs dirbančią su energijomis ir ją gydančią (aš tą dariau kiekvieną vakarą nuo tos meditacijos iki pat šiolei) ir dar jai rodydavau, kad ji yra daugiau nei kūnas, kad išgyventų kitaip skausmą (ligoninėje kankinosi skausmuose, kol nepradėjo leisti narkotinių medžiagų). Ją ragindavau kilti, kilti, lengvėti. Na, ir pasirodo, kad močiutė tuo metu ir pakildavo. Sakė, jog kelis kartus matė save iš viršaus gulinčią. Kai tik sužinojau, jog ji atleido, žinojau, kad ji jau pasiruošusi išeiti.. Ir tiesą pasakius, tai gali būti ir šiąnakt ar labai artimu metu.

Bet ji jau pasiruošusi. Dabar kenčia didelius fizinius skausmas. Gana jau to skausmo šiame jos gyvenime.

Taip, tai vėl labai asmeniška mano istorija. Bet žinote, kiekvieną kartą, kai kažką tokio artimo ir intymaus parašau, aš išsilaisvinu. Taip, tai mano istorija, apie mane, bet aš nesu tik ši istorija. Aš esu daug daugiau. ir kiekvienos gilios ir tikros istorijos yra labai gydančios. Galbūt ji jus labai palies arba gausite jums taip reikiamą žinią, ženklą, suvokimą.

Mes visi esame susiję. Esame vieni dėl kitų.

Ši mano istorija yra apie tai, už tai, kad mes išsilaisvintume iš karminių santykių skausmo, pykčio ir žaidimų, kurie mus tik klampina giliau į vienas kito kaltinimo, savinimosi liūną, atimdami gaivališką gyvybinę energiją, kurią kartu sujungę ir naudodami pagal dievišką prigimtį galime sukurti gėrio ir meilės imperijas.

Tai istorija apie kelionė link to, link to išsilaisvinimo. Dideliame dėkingume kiekvienam įtrauktajam.

Myliu tave močiute, Genovaite Danute. IŠSILAISVINAME.

Kelionė su vedliais ir paliktomis žinutėmis

Kiek sunkaus darbo turėjo atlikti mano vedliai ir kiek žinučių pasiųsti, kad aš pagaliau suvokčiau paprasčiausią tiesą. Apie ją kalba visos religijos, knygos ir bet kas, kas pamini Dievą. Tačiau aš vis sukausi savo proto labirintuose ieškodama išėjimo. Turėjau lipti viena į kalnus, turėjau keliais eiti per džiungles, turėjau karščiuoti visą naktį Indijoje, turėjau verkti valandomis, gulėdama ant grindų, turėjau patirti svajonių išsipildyma, o kitą minutę jų sudužimą. Blogiausia buvo, kad žinojimas, kaip galėjo būti persekiojo mane dar ilgai. Tačiau aš buvau kitoje laiko juostoje. Ne ten, kur gyveno svajonė. Kartais galbūt lengviau nežinoti, nei žinant gyventi toliau ir beviltiškai stengtis vėl patirti tą jausmą.

Dainavau daugybėje susibūrimų, nevaldomai liejau dažus ant popieriaus, kvėpavau iš visų plaučių, nesustodama šokau, kėliausi vėlai, kėliausi anksti, skaičiau knygas. Ėmiau suprasti, kad žmonės ir žinutės man siunčiami su tikslu. Kažkas labai stengiasi perduoti man skirtą informaciją. Jei nesiklausau, priverčia išgirsti per skausmą. Kažkodėl širdis būna atviriausia, kai atsiranda plyšys. Nebent sąmoningai jos klausomės. Tiesa ir žinutė visuomet buvo ta pati. Tu esi meilė, visa kita netikra. Jei nejauti meilės, esi kažkur nuklydęs: į baimę, į skausmą, į aukos poziciją, į savigraužą, į pyktį. Visa tai praeis ir vėl būsi meilė. Nes tai yra, kas tu esi. Visa kita – iliuzija, žaidimas, kurį pats sau kuri.

Taip, skausmas, netektis, išdavystė, sielvartas egzistuoja. Nepavyksta jų išbraukti iš kelionės. Tačiau galiausiai vistiek sugrįžta žinojimas, kad esu meilė, o visa kita išsisklaido. Kelionė tęsiasi. Vedliai niekuomet nepasiduoda. Niekuomet. Pasipriešinimas mažėja. Toliau keliauju per gyvenimą drauge su įvairiais jausmais ir pakeleiviais. O priekyje visuomet eina meilė ir neša žibintą.