Sesių dienoraščiai
comments 4

Kelionė su vedliais ir paliktomis žinutėmis

Kiek sunkaus darbo turėjo atlikti mano vedliai ir kiek žinučių pasiųsti, kad aš pagaliau suvokčiau paprasčiausią tiesą. Apie ją kalba visos religijos, knygos ir bet kas, kas pamini Dievą. Tačiau aš vis sukausi savo proto labirintuose ieškodama išėjimo. Turėjau lipti viena į kalnus, turėjau keliais eiti per džiungles, turėjau karščiuoti visą naktį Indijoje, turėjau verkti valandomis, gulėdama ant grindų, turėjau patirti svajonių išsipildyma, o kitą minutę jų sudužimą. Blogiausia buvo, kad žinojimas, kaip galėjo būti persekiojo mane dar ilgai. Tačiau aš buvau kitoje laiko juostoje. Ne ten, kur gyveno svajonė. Kartais galbūt lengviau nežinoti, nei žinant gyventi toliau ir beviltiškai stengtis vėl patirti tą jausmą.

Dainavau daugybėje susibūrimų, nevaldomai liejau dažus ant popieriaus, kvėpavau iš visų plaučių, nesustodama šokau, kėliausi vėlai, kėliausi anksti, skaičiau knygas. Ėmiau suprasti, kad žmonės ir žinutės man siunčiami su tikslu. Kažkas labai stengiasi perduoti man skirtą informaciją. Jei nesiklausau, priverčia išgirsti per skausmą. Kažkodėl širdis būna atviriausia, kai atsiranda plyšys. Nebent sąmoningai jos klausomės. Tiesa ir žinutė visuomet buvo ta pati. Tu esi meilė, visa kita netikra. Jei nejauti meilės, esi kažkur nuklydęs: į baimę, į skausmą, į aukos poziciją, į savigraužą, į pyktį. Visa tai praeis ir vėl būsi meilė. Nes tai yra, kas tu esi. Visa kita – iliuzija, žaidimas, kurį pats sau kuri.

Taip, skausmas, netektis, išdavystė, sielvartas egzistuoja. Nepavyksta jų išbraukti iš kelionės. Tačiau galiausiai vistiek sugrįžta žinojimas, kad esu meilė, o visa kita išsisklaido. Kelionė tęsiasi. Vedliai niekuomet nepasiduoda. Niekuomet. Pasipriešinimas mažėja. Toliau keliauju per gyvenimą drauge su įvairiais jausmais ir pakeleiviais. O priekyje visuomet eina meilė ir neša žibintą. 

4 Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *