All posts filed under: Sesių dienoraščiai

Mūsų spontaniški pasidalijimai, kasdienybės akimirkos – „perlai”.

Išlaisvinantis Mylinčios Aš Esu Būties glėbys

Stebiu… Atpažįstu žaidėją, kuris visą gyvenimą jautėsi lyg stovintis ant scenos ir vaidinantis tam tikras roles, gaudydamas žiūrovų žvilgsnius ir aplodismentus, visada siekiantis pripažinimo ir gausių aplodismentų… Jam visada atrodydavo, kad yra stebimas ir matomas. Todėl kiekvienas jo veiksmas turėdavo būti apgalvotas, sugalvotas, kaip jis turi būti suvaidintas. Kuomet jis atsitraukdavo nuo žmonių srauto, likdavo vienas pats, jausdavosi kaip nulipęs nuo scenos… Padėjęs roles į šoną, ilsisi, sugrįžęs vidun. Kelionė… Žmonių srautas… Stebiu vidiniu žvilgsniu, kuomet ,,aktorius” įsitempia, neramumas užplūsta ir jis jau besiimąs savosios rolės… Įkvepiu širdies erdvėje, vidiniu žvilgsniu mylinčiai prieinu prie aktoriaus. Matau, tai – ji… Švelniai paimu jos ranką, kita ranka švelniai pakeliu jos nuleistą veidą: – Ar nepavargai, mieloji, ant šios scenos…? Suspindi jos akyse ašaros, imu glostyti drėgnus jos skruostus: – Gal jau pakaks, mylima? Ji ilgėsingu žvilgsniu paklausia: – Kaip? Kaip iš to išeiti? – Tiesiog leisk… Leisk man tave apkabinti, leisk prisiliesti supratingumu, leisk sau atsipalaiduoti šiame mylinčiame glėbyje, širdies erdvėje. Akyse sužiba paskutinį kartą dar baimės, abejonių atspindžiai, bet ilgesingas namų jausmas pakviečia ir ji atsiduoda …

Sielos dienoraštis

Veidai gali būti pamiršti, tačiau ne sielos, su kuriomis susitinkam. Jos – nepamirštamos… Visada širdyje joms bus rami vieta… AŠ TIKIU, kad šiame gyvenime mes vieni kitiems šviečiam šviesos ŠVYTURIU. AŠ TIKIU, kad tamsiausiose gyvenimo įdubose mes išTRAUKIAM vieni kitus iš sudužusio pasaulio prieblandos. Aš Tikiu… „Pasaulyje, kuriame daugelis nešioja kaukę, privilegija yra matyti kitą „Už” viso to… O didžiausia privilegija yra pamatyti savąją sielą, net jei ji ir dužo, daugybę kartų. Nebijoti vėl ir vėl mylinčiai ja dalytis…” AŠ TAVE MYLIU… Tiesiog Tave myliu. Už visų kaukių… „Matau raudonų rožių medžius. Matau, kaip jie žydi MAN ir TAU… Ir aš sau galvoju, koks nuostabus pasaulis. Matau dangaus mėlynumą ir baltus debesis… Ir aš sau galvoju, kokia šviesi palaiminta šiandien diena, kokia tamsi šventa naktis… Ir aš sau galvoju, koks nuostabus pasaulis…” Jame aš nesu tik šis kūnas ar žmogus, kurį tu matai. Aš ESU mylinti, amžina šviesos būtybė, gyvenanti šiame žemiškame inde. AŠ ESU graži, spinduliuojanti, angeliška Kūrėjo išraiška to, kas kada nors buvo ir viso to, kas kada nors bus… Aš esu dalintis čia vėl …

TINO ATTAAHUA

Tokia graži (maorietiškai) Ar kada nors pasiekėte tokią būseną, kai Jūs visa skaldėtės į šimtą dalių ir nei vienoje savęs neberadote?   arba   Jūsų tamsios dalys suvalgė visą Jūsų esybę ir Jūs neberadote nei šviesos, nei tamsos, nei savęs?   Tavo žodžiai tušti. Tu neatsakai į mano klausimus. Tu man meluoji. Tu atidėlioji. Tu bijai. Tu nepažįsti savęs. Tavo silpnumas mane tolina. Bėga šie žodžiai link tavęs lyg strėlės, taikančios tiesiai tau į širdį.   SKAUDA.   Iškelia, atspindi tavyje, kas nėra tobula, kas Jo vadinama SILPNYBE.   Kur tas uostas man būti silpnai? Būti pažeidžiamai.   Manyje išnyksta visi žodžiai. Nebeturiu jų. Jie neturi prasmės. Noriu Jam pasakyti, bet žinau, kad viskas atsitrenks į Jo proto rūmų sienas.   Aš tikrai buvau pasiruošusi būti pažeidžiama ir visiškai nuoga, bet viskas paskendo bejėgiškume.   Aš vėl toje būsenoje.   Bejėgiškumas. MENKUMAS. Nevertumas.   Bejėgiškume atstovėti už save. Bejėgiškume išreikšti meilę, suteikti meilę sau, kai jos tikrai labai reikia. Bejėgiškume duoti meilę savo netobulumui.   Prasmingu toje būsenoje. Sustoju.   Vėl užspaudžia gerklę. Rodos, tiek …

Moterie,

Aš tave myliu. Tu gyveni manyje. Tu esi mano dalis. Tu mane mokai jausti, būti švelnia. Tu mane įkvepi ir laisvini. Tu daliniesi neaprėpiama savo meile ir dovanoji gyvybę. Nežinau, kiek kartų jau gimiau… Per dažnai pamirštu… Atgimstu. Gimstu. Gimdau Save. Tave. Moterį. 2017 03 08

Pokalbis su Aukštesniuoju Aš per 2020 02 02 portalą

Išmaišyta laike. Sulaikė tave kažkur. Tu pati net nežinai kur ir kiek. Pagulėki tu dar truputį. Pagulėki. Išsklaidyki, kas jau išėjo. Jie išėjo, jų nebėra. Ir tau reikia paleisti. Tai miršta. Miršta pamažu. Tu to nepasigesi. Tau tai atitarnavo. Vienaragiai džiaugiasi, nes greit galėsi juos matyti. (Ir aš nelabai suprantu iš kur tie vienaragiai atsirado)* O kas mirė? Tau ir nelabai reikia žinoti. Tam tikri tavo aspektai. Palūkėki, Mieloji. Palūkėki, ir tu viską suprasi. Šiandien jau pasikalbėjai su savo augalu. Na, tai tik pradžia. Greitai pamatysi, kiek visko tavo erdvėje yra, ko tu iki šiolei nematei. Todėl mes džiaugiamės, kad atsigulei, pagulėjai, buvai sukratyta, nebesupranti šio laiko, nebesupranti kitų, nebesupranti kodėl. Tau reikėjo šios tuštumos, kad iliuzija, istorija, kurią žinojai, pasikratytų ir griūtų. Jautei, tarsi gyvenimas tau slydo iš po kojų, taip? Žinau, mes tai žinome. Tu to tikrai nori. Suprasi. *Žemesniosios Aš intarpas, kalbantis su Aukštesniosios savęs aspektu Daugiau paskaityti apie tai, kas yra Aukštesnysis Aš galite:

Aš stoviu čia. Priešais tave. Pažiūrėki į mano akis. Ši vieta yra laikina, bet aš čia dar pabūsiu. Kurį laiką dar keisiu vietas, nes aš teku, o vanduo nestovi. Kaip ir mano siela turi daug vietų, daug namų ir nepriklauso laikui. Ar žiūrėdamas man į akis tai matai?

Gimties Dienai

Gimiau. Dabar gimstu iš naujo. Praeityje daug kartų gimiau. Sėdžiu lovoje tarp kristalų ir gėlių. Tarp nubudusių akmenų ir nubudusių augalų. Mane stebi visos mano šeimos iš visos Visatos. Mane jaučia visi mane mylintys. Gimimo diena, švenčiama kas metus, yra trapus slenkstis tarp šio gyvenimo ir visų kitų. Tą dieną pajauti portalą, kuris yra arčiau nei bet kada. Tai tavo multidimensinės būties priminėjas. Kolibris, pasivertęs kvapu ore. Vanduo, krintantis iš dangaus, laša ant stogo. Šiluma kalbasi su manimi iš radiatoriaus, o žvakės liepsnos šoka. Mūsų būtis yra magiška ir stebuklinga. Realybei plečiantis su tiltu iš mano širdies nebejaučiu nieko, kas dar buvau Aš prieš daugiau nei pusę metų. Lipu tiltu, einu juo ir žinau, kad tuoj pakilsiu. Aš gimininga paukščiams. Aš.

Girdžiu lengvą, tylų rožių žiedais dvelkiantį garsą. Užuodžiu, jaučiu, susilieju. Aš esu… Kvėpuoju širdies gelmėje, atrandu visą Visatos didybę ir grožį. Kur tu buvai, miela…? Aš tavęs laukiu taip seniai Ateit apkabinti… Ar regi praeities tolį, dvelksmą?… Pamojuok, išlydėk dėkingumu. Purpurinis grožis tavoje krūtineje, tu sugrįžti namo, kur taip tyra ir šviesu. Ar jauti?… Tu Esi, jau čia… Prašau, jausk ir pasilik. Tai taip laukta mūsų ir tavęs pačios. 2020 01 10

,,Jeigu rasi akmenuką su skylute, per skylutę, esančią akmenėlyje, žiūrėk į saulę ir sugalvok norą“,- taip man kartą pasakė sutikta nepažįstamoji, vardu Regina…Tą kartą mes atskirai mėgavomės buvimu prie jūros. Širdys pajuto, žvilgsniai susitiko… Tokia mūsų pirma pažintis man padovanojo daug atsakymų ir norą surasti akmenėlį su skylute. Šį norą pasiunčiau į Visatą, paprašiau jūros ir paleidau.Ateis… Pačiu geriausiu man laiku ir būdu.Ir atėjo, taip stebuklingai. Tai buvo jūros dovana.Prieš kelias dienas su drauge gėrėjomės pakrantėje esančiais akmenukais ir staiga pajutome kaip jūra tapo audringesnė, bangos stiprėjo. Norėjau atsitraukti atgal ir tą akimirką banga šalia manęs atnešė akmenėlį su skylute. Jūra nurimo… Akmenėlis su skylute mano delne… Padėkojau jūrai, kilstelėjau akmenėlį į dangų, skylutėje blykstelėjo saulė. „Aš noriu Žemėje taikos, kad žmogus žmogų mylėtų…“ Mylėkime

Žmogui

Nepaisant kuo aš tikiuIr nepaisant kuo tu tiki,Mes gyvename savo gyvenimus.Nepaisant kur aš esuIr nepaisant kur tu esi,Mes vaikštome ant šitos Žemės.Nepaisant kada tu gyveniIr nepaisant kada aš –Mes abu kvėpavome tuo pačiu oru.Nepaisant kur aš esuIr nepaisant kur tu esi,Aš tave ir Tu mane kažkada mylėjai.Ir dabar galiu sakyti esamuoju laiku – myli/myliu,Nes tiek aš, tiek tubuvome VISKAS.Tie visi kažką mylėjo.