All posts filed under: Sesių dienoraščiai

Mūsų spontaniški pasidalijimai, kasdienybės akimirkos – „perlai”.

Tikra ar netikra?

Šiandien labai daug kas pereina ONLINE. Mes bendraujame taip. Dažnai net sutinkame žmones taip. Ne visiems tai yra įprasta. Kartais mes perdegame. Norime atsitraukti, nes pradeda viskas atrodyti netikra. Nesutikau to žmogaus. Aš jo nežinau. Kas dabar yra tikra? Tik tai, kas mane supa? Ką galiu matyti ir paliesti? Kam galiu gyvai labas pasakyti ir apkabinti? Naujoji Era pradės mus intensyviau mokyti, kas yra už to, ką gali pamatyti. Ar Kūrėjas yra netikras, net jei jo nematai? Jo galbūt niekada ir nesutiksi, bet visada gali bendrauti. Ar tai, ką jauti, yra netikra? Mes pradėsime įjungti savo gebėjimus jausti per atstumą. Jeigu tu bendrauji su nepažįstamu žmogumi ar tai netikra? Kažkokia energija jus suvedė. Nesvarbu, kad nesutikai gyvai. Bet sutikai internete- naujojo amžiaus tinkle. Ar tai netikra? Galėjo būti daug galimybių tam neįvykti, bet tu sutikai. Nuo bendravimo Jūsų energijos pradeda jungtis. Gali jausti kitą. Ir tai yra tikrai tikra. Tai atveria net daugiau nei atvertu ta realybė, kurią matai aplink. Ji praplečia tavo pažinimo ribas. Žmonės pradeda lankytis vienas kito mintyse. Pradeda formuotis ryšys. Ir …

Apie 3 Meksikoje sutiktus šamanus

Per mėnesį, kol esu Meksikoje sutikau tris šamanus. Ryšys su gamta čia toks įprastas, kad prie pietų stalo yra visiškai nenuostabu kalbėtis apie dvasias ir, kad visa realybė yra ne kas kita, o kūrėjo žaidimas ir patirtis skirtingose formose. Žinau, kad gamtos medicina kartais turi neigiamą atspalvį. Skamba kaip priklausomybė, sunkios energijos, piktos dvasios, agregorai ir kas tik nori. Aš manau, kad praplėsti sąmonę yra daugybę būdų ir kelių. Žmonės jaučia aukštesnę galią, todėl sugalvojo milijoną ir vieną ritualą, maldą, meditaciją, mantras, ekstatinį šokį, augalų nuovirus ir jogos pozas. Parašė Bibliją, koraną, Indiškus šventraščius. Net hieroglifais užrašė ant piramidžių, kaip komunikuoti su Dievu. Palenkėje, džiunglėse prie laužo, skambant beždžionių klyksmams, paėmiau į rankas žaislinę karūną ir paklausiau šamano Santjago. – Jei viskas yra tik mūsų sugalvotos istorijos ir vaizdiniai, kas mes iš tiesų esame. Mes vis kuriame ir gyvename tuos vaizdinius, bet kas lieka be jų. – ŠVIESA. Lieka begalinė šviesa. Pietaudama su kitu šamanu Carlos, kuriam 74 metai ir jis visą gyvenimą pašventęs bendravimui su dvasiomis, paklausiau: – O kada baigiasi mūsų istorijos? – …

Konceptų apmąstymai

Kartais mane apima jausmas, kad gyvename konceptų ir apibrėžimų pasaulyje. Norime išsiaiškinti ar šis žmogus sielos dvynys, o gal karminis ryšys, o gal tikrasis gyvenimo vyras? Užuot paprasčiausiai jį mylėję. Arba toksiškus santykius vadinę toksiškai, bandome suteikti jiems egzaltuotą prasmę. Užuot paklausę ar iš tiesų esame laimingi? Ar šis žmogus linki mums gero? Ar jaučiamės saugiai. Kūnas juk seniai tai žino ir rodo ženklais. Jei nutinka kažkas blogo, pradedame kapstytis po praėjusius gyvenimus ir analizuoti pasąmonę. Kaip gi aš visa tai sukūriau? Juk aš esu toks galingas, valdau visą pasaulį, kitus žmones, jų jausmus ir net vagies elgesį, kuris ką tik iš kišenės ištraukė mobilųjį. O gal dalykai nutinka, nes tiesiog jie nutinka? Dažniausiai dėl to, kad mums būtų geriau.Dar labai būna įdomu stebėti bandymus apibrėžti kitų žmonių vibraciją, kartais net tiesiogiai einant prieš žmoniškumą. Šitas žmogus man nepatinka, jo šviesa nepakankamai ryški ar nedieviška, todėl atstumsiu jį. Pamiršdami, kad Dievas yra tiesiog meilė. Nei daugiau nei mažiau. O kur dar prietarai apie informacijos nuskaitymą, energijos vogimą, baimę net smilkyti šalaviją ar dainuoti mantras, nes …

Raganų anūkės

Kiek kartų savo gyvenime buvote pavadinta/-as sektos nariu? Aš keletą kartų ir visus kartus tai buvo iš mano giminės pusės, tų karminių ryšių, kurių negalėjau pakeisti. Labai stiprus buvo paskutinis kartas. Per močiutės laidotuves jos paprašyta atlikau AVE MARIA giesmę. Pagiedojusi atsiklaupiau ir visu kūnu nusilenkiau, padėkodama jai, jos moteriškai prigimčiai, kurios dėka mes visi ten buvę atėjome į šią Žemę… Jos (močiutės) sūnų buvau apkaltinta sektininke… Jiems mano nusilenkimas jų mamai pasirodė ne krikščioniškas. Ir tai manyje sukėlė panašius jausmus, kokius esu patyrusi ne viename iš savo gyvenimų, kai būdavau apkaltinta RAGANA dėl žinojimo daugiau, elgimosi ne pagal nustatytas „normas” ir galiausiai sudeginta ant laužo ar dar kitaip prieš tai nužudoma. Esu mačiusi kaip viename iš gyvenimų per mano galvą buvo pervertas baslys… Ir tai vėl buvo iškelta.. Šiame laikmetyje, kur jau viskas verčiasi aukštyn kojomis ir kur DABAR tie, kurie buvo deginami ir persekiojami, stos į savo vietas kaip pavyzdys visuomenei. Mano viduje užvirė… Susilaikiau dėl močiutės atminimo, bet kelias dienas po to ir dar šiandien mintyse sukasi žodžiai jiems. Taip norisi pasakyti …

Meilės laiškas sau

Nutariau sau parašyti meilės laišką. Pradėti nebuvo lengva. Už ką gi galima mane mylėti? Kad esu graži? Kad susikūriau 14 metų trukusią karjerą? Kad paskutiniuosius pusę metų buvau be jos? Kad keliavau? Kad pati sau uždirbau? Iš ko susideda meilė? Kas yra visi tie standartai nustatantys meilės vertumą? Ar šalia esančiam žmogui tikrai rūpi mano raukšlės, ar tai, kad padariau milijoninę apyvartą? Taip, galbūt jis didžiuojasi, bet ar myli už tai? Kažkada išgirdau frazę: tave myli ne todėl, kad tu graži. Tu jam graži todėl, kad tave myli. Dabar net kelis kartus parašiusi žodį ‘graži’ galvoju ar ne per akiplėšiška kalbėti pasauliui apie savo grožį? Jei taip sunku kalbėti apie grožį, kaip gi paminėti visas kitas savo savybes? Vis labiau suvokiu, kaip neįprasta man su savimi gražiai kalbėti ar girti. Tačiau jei galėjo kita moteris parašyti meilės laišką sau, galiu ir aš. Galim mes visos! Gal norėtumėt pabandyti? O štai manasis. Laura, kaip džiaugiuosi patirdama pasaulį su tavimi ir per tave. Tu visur matai grožį, nes pati esi grožis. Taip gera atsibusti su tavim ir …

Kelionė su vedliais ir paliktomis žinutėmis

Kiek sunkaus darbo turėjo atlikti mano vedliai ir kiek žinučių pasiųsti, kad aš pagaliau suvokčiau paprasčiausią tiesą. Apie ją kalba visos religijos, knygos ir bet kas, kas pamini Dievą. Tačiau aš vis sukausi savo proto labirintuose ieškodama išėjimo. Turėjau lipti viena į kalnus, turėjau keliais eiti per džiungles, turėjau karščiuoti visą naktį Indijoje, turėjau verkti valandomis, gulėdama ant grindų, turėjau patirti svajonių išsipildyma, o kitą minutę jų sudužimą. Blogiausia buvo, kad žinojimas, kaip galėjo būti persekiojo mane dar ilgai. Tačiau aš buvau kitoje laiko juostoje. Ne ten, kur gyveno svajonė. Kartais galbūt lengviau nežinoti, nei žinant gyventi toliau ir beviltiškai stengtis vėl patirti tą jausmą. Dainavau daugybėje susibūrimų, nevaldomai liejau dažus ant popieriaus, kvėpavau iš visų plaučių, nesustodama šokau, kėliausi vėlai, kėliausi anksti, skaičiau knygas. Ėmiau suprasti, kad žmonės ir žinutės man siunčiami su tikslu. Kažkas labai stengiasi perduoti man skirtą informaciją. Jei nesiklausau, priverčia išgirsti per skausmą. Kažkodėl širdis būna atviriausia, kai atsiranda plyšys. Nebent sąmoningai jos klausomės. Tiesa ir žinutė visuomet buvo ta pati. Tu esi meilė, visa kita netikra. Jei nejauti meilės, …

Išsipildžiusi svajonė

DANGUS buvo ir yra mano atgaiva. DANGŲ pamačiau busdama, kai gyvenau Londone ir eidavau centrinėmis miesto gatvėmis tarp daugybės skubančių ir, rodos, tokių vienišų žmonių, kurie paskendę materijoje. Niekada nepamiršiu to momento, kai pakėliau akis į dangų ir pamačiau, kad yra DANGUS. Aš eidama galiu matyti dangų! Tas dangus mane nuvedė į jogą ir tada prasidėjo mano jau kelis metus trunkantis grįžimas į save, į savo šaknis, į sielos pasireiškimą, į džiaugsmą gyventi tuo, kas esi. Pamenu, jau prieš šešis metus, taip norėjau nutapyti DANGŲ, bet aš taip ir tarsi neatradau tam laiko, progos ir galimybės. Prieš miegą matydavau, kaip fotografuosiu DANGAUS PAVEIKSLUS danguje, gamtoje visuose metų laikuose.Na, ir tos mano ilgesingos vizijos išsipildė praėjus šešiems metams.Ir kodėl reikėjo tiek laukti? Na, turėjo ateiti tinkamas laikas… Anksčiau daug keliaudavau, o kai gyvendavau Lietuvoje būdavau paskendusi darbuose, nelabai turėdavau ir vietos tam, erdvės. Reikėjo tų 2020-ųjų, kai situacijos pačios pradėjo viską versti ir „statyti” žmones į tikrasias jų vietas: mane pargražino iš kelionės neplanuotai namo, neplanuotai atsirado vieta, kurią galiu vadinti namai, neplanuotai atėjo karantinas, kai …

Apie stiprybę

Stiprūs žmonės krenta, bet jie ten nepasilieka. Stiprūs žmonės palūžta, bet jie nepasilieka sulūžę. Jie surenka save atgal ir grįžta stipresni. Stiprūs žmonės nėra ypatingi, jie – nepaliaujantys. Stiprūs žmonės nori pasiduoti, bet jie to nedaro. Stiprūs žmonės neišvengia iššūkių. Jie stiprūs – būtent dėl jų. Ši sąvoka suprantama kiekvieno labai skirtingai. Vieniems aš atrodau labai silpna, o kitiems – stipri. Kartais aš nenorėdavau girdėti šio apibūdinimo, nes tai man asocijuodavosi su sunkiu gyvenimu ir nuolatiniais išbandymais, smūgiais, nesėkmėmis, atstūmimais. Ir ypač moteriai, kuriai dažniausiai tekdavo būti vienai ir sugebėti padaryti viską be vyriškos paramos šalia. Pavargdavau. Tikiu, kad skaitant šiuos žodžius yra didelis rezonansas kiekvienai moteriai. Kai mano suvokimas apie stiprią moterį pradėjo keistis, pradėjau leisti sau moteriškėti, nes buvau pavargusi būti stipri. Sutikau vyrą, kuris įsiminė ir susižavėjo manimi būtent kaip stipria moterimi. Jis manęs paklausė sutikęs po keleto metų: – Taip, jaučiu tavyje daug moteriškumo, bet kur dingo tavo stiprybė? – Kur dingo mano stiprybė? Tu tikrai manęs to klausi? Nejaugi jos nematai? Ji dabar visai kitokia…,- Pagalvojau aš mintyse, nes tuo …

Apie širdžių ryšį, draugystę… Apie amžiaus ir amžinybės suvokimus…

-Ar gali įsivaizduoti, kad aš turiu štai tokią jauną draugę?, – apkabindama mane žvilgsniu, džiaugsmingai taria 80-metė Rugilė (vardas pakeistas) savo vienmetei giminaitei, pas kurią atvykome į svečius.– Nelabai…, – atvirai šypteli svetingoji moteris.– Keista, neįprasta, taip?, – paklausiu ir sulaukiu patvirtinančio žvilgsnio. Bet kas gali apibrėžti draugystės statusą? Kas pasakė, kad draugai turi būti panašaus amžiaus? Imame klausti viena kitos, viena kitą šypsena palydėdamos… Juk širdies ryšys, bendrystės jausmas mus apjungia ir priartina vienus prie kitų. Ir amžius tam įtakos neturi. Šiltai ir vieningai patvirtiname šią tiesą pačios sau, jausdamos šios akimirkos dėkingumą. Mudviejų su 80-mete drauge Rugile ryšys užgimė prieš daugiau negu metus. Kuomet man kaip savanorei, ,,Sidabrinės linijos” atstovės pasiūlė Rugilę kaip pašnekovę.Įprastai mes, savanoriai, esam senoliams kaip gydančios, išklausančios ,,ausys”, turime pokalbius su senoliais telefonu, kurie plečia ir augina jų socialinį gyvenimą. Man ši patirtis, visai kitokia, negu turėjau prieš tai… Nuo pirmojo pokalbio abipusiai jaučiam artimą ryšį ir tiesiog savanoriaujame viena kitai. Gyvenimo jėga taip srauniai tekanti per šią moterį. Spindesys, džiaugsmas, pozityvumas, išmintis atsispindi jos akyse. Rugilei virš 80 …

Kelias

,,…Palikau autobuse skėtį, bet po kelių dienų radau kitą. Pažiūrėk kokio grožio…” Ar ir jums taip, lyg nuo kalno papėdės, kartais garsiai nuaidi visiškai paprasti, atrodytų, kito žmogaus pasakojime ištarti žodžiai? Jie mane šiandien palietė, lyg paglostydami. Viskas gerai… Taip turi būti. Šiandien atsisveikinau su dukros auklyte, išgyvenau daug spalvingų jausmų.Ji man buvo labai brangi. Man širdyje tai buvo dovana iš dangaus. Mano dukrytė – spec. poreikių turintis vaikas, dėl to auklytės pagalba buvo didžiulė atrama mano kelyje. Atvykus šiai moteriai savo dėkingumu už jos meilę, rūpestį nusilenkiau jai lyg Karalienei. Kiek save pamenu,turiu savo sieloje baltą teptuką ir tapau žmones baltai, ir nieko negaliu padaryti kitaip. Kad ir ką darytų kiti, aš renkuosi matyti grožį juose. Akyse tarsi prasiveria dideli paveikslai, kodėl vienoks ar kitoks elgesys iš programuotos matricos veikia kitame. Prasiplečia natūralus žinojimas, tikėjimas, kad visa tai bus vieną dieną išaugta. Po kelių mėnesių patirties ir savo elgesio suvokiau, kad turiu dar vieną vaiką, kuriuo sėkmingai pasąmoniniu būdu nuo iki pasirinkau rūpintis. Gyvenimas ne pirmą kartą mane mokė nepersistengti, bet vis negirdėdavau. Prasidėjo …