Mūsų proseneliai, seneliai, tėčiai, broliai, mylimieji, sūnūs, sūnėnai, draugai, dėdės, pusbroliai… Mūsų vyrai turėjo būti stiprūs, mūsų vyrai mirė karuose, mūsų vyrai mirė neišsakytuose žodžiuose, nutylėtuose siaubo istorijose, jausmuose, alkoholyje, baimėje būti nužudytiems, sudaužytiems kitų pirmiems, jie mirė viduje matydami, kokį skausmą jų agresija, jų destrukcija suteikia artimiesiems ir net nenumanydami, ką su tuo daryti, jie mirė savo viduje negalėdami jausti savo kūno, savo seksualumo, savo talentų, negalėdami jų išreikšti…  Mūsų vyrai nepakėlę didžiulio skausmo patys traukėsi iš gyvenimo. Mūsų vyrai mirė viduje atskirti nuo savo pačių sakralumo. Kad ir kokia buvo jų istorija, ji turėjo prasmę ir vertę aplinkinių gyvenimuose. Nėra nieko šioje žemėje, kas galėtų sulaikyti mūsų meilę jiems. Beribę, gilią, įkvepiančią meilę jiems,pasitikėjimą jų šviesa, jų esme. Atidaryti savo širdis visų pirma sau, atskleisti savo paslaptis, savo jausmus ten, kur tai bus išgirsta, ir tada išgirsti jų istorijas, išreikšti savo dėkingumą, atsiprašyti už aroganciją, teisuoliškumą, nuvertinimą ir užvis labiausiai išreikšti meilę, tyrą, tikrą meilę, ne tą, kurią rodo filmuose. Tą meilę, kuri labai ilgai laukė, kol vėl galės sugrįžti į mūsų širdį, …

ar pameni, kai prieš maždaug dvejus metus mane pakvietė į naują etapą? Prasidėjo nemigos naktys ir protu nepakeliamas skausmas, kurio seni būdai numalšinti nepadėjo, kad ir kaip stengiausi, nebegalėjau bėgti nei slėptis – visa savimi jaučiau, kad kažkas yra ne taip, tai turi keistis. Nežinomybės ir praradimo baimė, stingdanti kraują…             Analizavau. Tylos akimirkomis girdėjau tiesą. Po ilgų svarstymų bilietą nusipirkau. Meilė yra kantri, nesiderėjo, tiesiog pakvietė ir laukė. Ir štai prasidėjo mano kelionė iš proto į širdį. Pradėjau skristi, plaukti, eiti, važiuoti, melstis, medituoti, giedoti, būti, jausti pamiršusi visus savęs išdavystės įžadus, atidėjusi kasdienybės darbelius, praeities kančią ir išsvajotą išsigelbėjimą ateityje. Tik išblaivinanti akistata su dabartimi, savyje talpinanti beribį, įkvepiantį dangų, remiančią, globojančią žemę, banguojantį, raminantį vandenį, deginančią, šventą ugnį ir vėją, atnešantį pasitikėjimą nematomu, rojaus ir pragaro būsenas, viską, kas telpa tarp jų…             Kelionė praturtinanti, įdomi, toli gražu ne visuomet patogi ar maloni… Viskas prasidėjo nuo geliančios šalčiu išsiskyrimo su brangiausiu tuo metu žmogumi ir vienatvės taigos. Šis etapas, atrodė, niekada nesibaigs… Tai buvo netiesa, dabar žinau. Šiame etape pradėjau augintis stuburą. …

Mielosios Sesės, noriu pasidalinti su jumis žiniomis, kurios pakeitė mano gyvenimą, atvėrė kelią į tikrą, nesuvaidintą moteriškumą ir laimingą gyvenimą šiame, moters, kūne. Viskas prasidėjo nuo Mirandos Grey knygos „Raudonasis mėnulis“, kuri man atskleidė skirtingus moteriškumo aspektus. Šią knygą turėtų perskaityti visos moterys ir vyrai, nes ji dovanoja gilų supratimą apie menstruacijų ciklą. Mūsų promotėms menstruacijų ciklas buvo nuostabių kūrybinių, dvasinių, seksualinių, emocinių, protinių ir fizinių energijų šaltinis. Tai buvo dovana, suteikianti moterims galių kiekvieną mėnesį atsinaujinti, išreikšti save supančiame pasaulyje ir jį kurti, užmegzti tvirtą ryšį su žeme ir savo šeima, atskleisti gilią išmintį ir įvėpimą. Moteris – tai gamta, tai stichijos ir jėga, kūryba ir griovimas, diena ir naktis, vanduo ir ugnis. Moteris – tai visata, visa kurianti energija. Kiekvieną mėnesį moters kūne vykstantys procesai – tobulas gamtos ciklų atspindys. Kaip gamtoje yra keturi metų laikai, taip moters cikle atsispindi keturi pagrindiniai moters ciklo archetipai, kurie atspindi moters kraujavimo (mėnesinių), priešovuliacinio, ovuliacinio ir priešmenstruacinio laikotarpio energijas. Moters cikle vyrauja šie pagrindiniai keturi archetipai: Raganos archetipas (žiema) mėnesinių laikotarpis– pradeda vyrauti prieš pat menstruacijas ir …