Mylimas Gyvenime,
ar pameni, kai prieš maždaug dvejus metus mane pakvietė į naują etapą? Prasidėjo nemigos naktys ir protu nepakeliamas skausmas, kurio seni būdai numalšinti nepadėjo, kad ir kaip stengiausi, nebegalėjau bėgti nei slėptis – visa savimi jaučiau, kad kažkas yra ne taip, tai turi keistis. Nežinomybės ir praradimo baimė, stingdanti kraują… Analizavau. Tylos akimirkomis girdėjau tiesą. Po ilgų svarstymų bilietą nusipirkau. Meilė yra kantri, nesiderėjo, tiesiog pakvietė ir laukė. Ir štai prasidėjo mano kelionė iš proto į širdį. Pradėjau skristi, plaukti, eiti, važiuoti, melstis, medituoti, giedoti, būti, jausti pamiršusi visus savęs išdavystės įžadus, atidėjusi kasdienybės darbelius, praeities kančią ir išsvajotą išsigelbėjimą ateityje. Tik išblaivinanti akistata su dabartimi, savyje talpinanti beribį, įkvepiantį dangų, remiančią, globojančią žemę, banguojantį, raminantį vandenį, deginančią, šventą ugnį ir vėją, atnešantį pasitikėjimą nematomu, rojaus ir pragaro būsenas, viską, kas telpa tarp jų… Kelionė praturtinanti, įdomi, toli gražu ne visuomet patogi ar maloni… Viskas prasidėjo nuo geliančios šalčiu išsiskyrimo su brangiausiu tuo metu žmogumi ir vienatvės taigos. Šis etapas, atrodė, niekada nesibaigs… Tai buvo netiesa, dabar žinau. Šiame etape pradėjau augintis stuburą. …