Per mėnesį, kol esu Meksikoje sutikau tris šamanus. Ryšys su gamta čia toks įprastas, kad prie pietų stalo yra visiškai nenuostabu kalbėtis apie dvasias ir, kad visa realybė yra ne kas kita, o kūrėjo žaidimas ir patirtis skirtingose formose. Žinau, kad gamtos medicina kartais turi neigiamą atspalvį. Skamba kaip priklausomybė, sunkios energijos, piktos dvasios, agregorai ir kas tik nori. Aš manau, kad praplėsti sąmonę yra daugybę būdų ir kelių. Žmonės jaučia aukštesnę galią, todėl sugalvojo milijoną ir vieną ritualą, maldą, meditaciją, mantras, ekstatinį šokį, augalų nuovirus ir jogos pozas. Parašė Bibliją, koraną, Indiškus šventraščius. Net hieroglifais užrašė ant piramidžių, kaip komunikuoti su Dievu. Palenkėje, džiunglėse prie laužo, skambant beždžionių klyksmams, paėmiau į rankas žaislinę karūną ir paklausiau šamano Santjago. – Jei viskas yra tik mūsų sugalvotos istorijos ir vaizdiniai, kas mes iš tiesų esame. Mes vis kuriame ir gyvename tuos vaizdinius, bet kas lieka be jų. – ŠVIESA. Lieka begalinė šviesa. Pietaudama su kitu šamanu Carlos, kuriam 74 metai ir jis visą gyvenimą pašventęs bendravimui su dvasiomis, paklausiau: – O kada baigiasi mūsų istorijos? – …

Kartais mane apima jausmas, kad gyvename konceptų ir apibrėžimų pasaulyje. Norime išsiaiškinti ar šis žmogus sielos dvynys, o gal karminis ryšys, o gal tikrasis gyvenimo vyras? Užuot paprasčiausiai jį mylėję. Arba toksiškus santykius vadinę toksiškai, bandome suteikti jiems egzaltuotą prasmę. Užuot paklausę ar iš tiesų esame laimingi? Ar šis žmogus linki mums gero? Ar jaučiamės saugiai. Kūnas juk seniai tai žino ir rodo ženklais. Jei nutinka kažkas blogo, pradedame kapstytis po praėjusius gyvenimus ir analizuoti pasąmonę. Kaip gi aš visa tai sukūriau? Juk aš esu toks galingas, valdau visą pasaulį, kitus žmones, jų jausmus ir net vagies elgesį, kuris ką tik iš kišenės ištraukė mobilųjį. O gal dalykai nutinka, nes tiesiog jie nutinka? Dažniausiai dėl to, kad mums būtų geriau.Dar labai būna įdomu stebėti bandymus apibrėžti kitų žmonių vibraciją, kartais net tiesiogiai einant prieš žmoniškumą. Šitas žmogus man nepatinka, jo šviesa nepakankamai ryški ar nedieviška, todėl atstumsiu jį. Pamiršdami, kad Dievas yra tiesiog meilė. Nei daugiau nei mažiau. O kur dar prietarai apie informacijos nuskaitymą, energijos vogimą, baimę net smilkyti šalaviją ar dainuoti mantras, nes …

Nutariau sau parašyti meilės laišką. Pradėti nebuvo lengva. Už ką gi galima mane mylėti? Kad esu graži? Kad susikūriau 14 metų trukusią karjerą? Kad paskutiniuosius pusę metų buvau be jos? Kad keliavau? Kad pati sau uždirbau? Iš ko susideda meilė? Kas yra visi tie standartai nustatantys meilės vertumą? Ar šalia esančiam žmogui tikrai rūpi mano raukšlės, ar tai, kad padariau milijoninę apyvartą? Taip, galbūt jis didžiuojasi, bet ar myli už tai? Kažkada išgirdau frazę: tave myli ne todėl, kad tu graži. Tu jam graži todėl, kad tave myli. Dabar net kelis kartus parašiusi žodį ‘graži’ galvoju ar ne per akiplėšiška kalbėti pasauliui apie savo grožį? Jei taip sunku kalbėti apie grožį, kaip gi paminėti visas kitas savo savybes? Vis labiau suvokiu, kaip neįprasta man su savimi gražiai kalbėti ar girti. Tačiau jei galėjo kita moteris parašyti meilės laišką sau, galiu ir aš. Galim mes visos! Gal norėtumėt pabandyti? O štai manasis. Laura, kaip džiaugiuosi patirdama pasaulį su tavimi ir per tave. Tu visur matai grožį, nes pati esi grožis. Taip gera atsibusti su tavim ir …

Kiek sunkaus darbo turėjo atlikti mano vedliai ir kiek žinučių pasiųsti, kad aš pagaliau suvokčiau paprasčiausią tiesą. Apie ją kalba visos religijos, knygos ir bet kas, kas pamini Dievą. Tačiau aš vis sukausi savo proto labirintuose ieškodama išėjimo. Turėjau lipti viena į kalnus, turėjau keliais eiti per džiungles, turėjau karščiuoti visą naktį Indijoje, turėjau verkti valandomis, gulėdama ant grindų, turėjau patirti svajonių išsipildyma, o kitą minutę jų sudužimą. Blogiausia buvo, kad žinojimas, kaip galėjo būti persekiojo mane dar ilgai. Tačiau aš buvau kitoje laiko juostoje. Ne ten, kur gyveno svajonė. Kartais galbūt lengviau nežinoti, nei žinant gyventi toliau ir beviltiškai stengtis vėl patirti tą jausmą. Dainavau daugybėje susibūrimų, nevaldomai liejau dažus ant popieriaus, kvėpavau iš visų plaučių, nesustodama šokau, kėliausi vėlai, kėliausi anksti, skaičiau knygas. Ėmiau suprasti, kad žmonės ir žinutės man siunčiami su tikslu. Kažkas labai stengiasi perduoti man skirtą informaciją. Jei nesiklausau, priverčia išgirsti per skausmą. Kažkodėl širdis būna atviriausia, kai atsiranda plyšys. Nebent sąmoningai jos klausomės. Tiesa ir žinutė visuomet buvo ta pati. Tu esi meilė, visa kita netikra. Jei nejauti meilės, …