Sesių dienoraščiai
Leave a comment

Žvelgiu į dangų, akis pakėlus, ir labiau jaučiu, negu matau. 


Lengvumas, švelnumas, tyrumas plaukia širdimi, kaip tie debesys dangumi. Jaučiuosi tokia pilna, tokia dėkinga… Ir atvira priimti šias dangaus dovanas. 


Ach, koks tyras džiaugsmas kaip vaikystėje, kuris kviečia šokti kartu su debesų fėjomis, gulėti minkštutėliuose debesėliuose. Ir kaip gera visa tai apkabinti širdimi. Ir jausti, kad visas šis grožis sutelpa manyje. 
Siela dainuoja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *