Mūsų vyrai
Mūsų proseneliai, seneliai, tėčiai, broliai, mylimieji, sūnūs, sūnėnai, draugai, dėdės, pusbroliai… Mūsų vyrai turėjo būti stiprūs, mūsų vyrai mirė karuose, mūsų vyrai mirė neišsakytuose žodžiuose, nutylėtuose siaubo istorijose, jausmuose, alkoholyje, baimėje būti nužudytiems, sudaužytiems kitų pirmiems, jie mirė viduje matydami, kokį skausmą jų agresija, jų destrukcija suteikia artimiesiems ir net nenumanydami, ką su tuo daryti, jie mirė savo viduje negalėdami jausti savo kūno, savo seksualumo, savo talentų, negalėdami jų išreikšti… Mūsų vyrai nepakėlę didžiulio skausmo patys traukėsi iš gyvenimo. Mūsų vyrai mirė viduje atskirti nuo savo pačių sakralumo. Kad ir kokia buvo jų istorija, ji turėjo prasmę ir vertę aplinkinių gyvenimuose. Nėra nieko šioje žemėje, kas galėtų sulaikyti mūsų meilę jiems. Beribę, gilią, įkvepiančią meilę jiems,pasitikėjimą jų šviesa, jų esme. Atidaryti savo širdis visų pirma sau, atskleisti savo paslaptis, savo jausmus ten, kur tai bus išgirsta, ir tada išgirsti jų istorijas, išreikšti savo dėkingumą, atsiprašyti už aroganciją, teisuoliškumą, nuvertinimą ir užvis labiausiai išreikšti meilę, tyrą, tikrą meilę, ne tą, kurią rodo filmuose. Tą meilę, kuri labai ilgai laukė, kol vėl galės sugrįžti į mūsų širdį, …