Kiek kartų savo gyvenime buvote pavadinta/-as sektos nariu? Aš keletą kartų ir visus kartus tai buvo iš mano giminės pusės, tų karminių ryšių, kurių negalėjau pakeisti. Labai stiprus buvo paskutinis kartas. Per močiutės laidotuves jos paprašyta atlikau AVE MARIA giesmę. Pagiedojusi atsiklaupiau ir visu kūnu nusilenkiau, padėkodama jai, jos moteriškai prigimčiai, kurios dėka mes visi ten buvę atėjome į šią Žemę… Jos (močiutės) sūnų buvau apkaltinta sektininke… Jiems mano nusilenkimas jų mamai pasirodė ne krikščioniškas. Ir tai manyje sukėlė panašius jausmus, kokius esu patyrusi ne viename iš savo gyvenimų, kai būdavau apkaltinta RAGANA dėl žinojimo daugiau, elgimosi ne pagal nustatytas „normas” ir galiausiai sudeginta ant laužo ar dar kitaip prieš tai nužudoma. Esu mačiusi kaip viename iš gyvenimų per mano galvą buvo pervertas baslys… Ir tai vėl buvo iškelta.. Šiame laikmetyje, kur jau viskas verčiasi aukštyn kojomis ir kur DABAR tie, kurie buvo deginami ir persekiojami, stos į savo vietas kaip pavyzdys visuomenei. Mano viduje užvirė… Susilaikiau dėl močiutės atminimo, bet kelias dienas po to ir dar šiandien mintyse sukasi žodžiai jiems. Taip norisi pasakyti …

Nutariau sau parašyti meilės laišką. Pradėti nebuvo lengva. Už ką gi galima mane mylėti? Kad esu graži? Kad susikūriau 14 metų trukusią karjerą? Kad paskutiniuosius pusę metų buvau be jos? Kad keliavau? Kad pati sau uždirbau? Iš ko susideda meilė? Kas yra visi tie standartai nustatantys meilės vertumą? Ar šalia esančiam žmogui tikrai rūpi mano raukšlės, ar tai, kad padariau milijoninę apyvartą? Taip, galbūt jis didžiuojasi, bet ar myli už tai? Kažkada išgirdau frazę: tave myli ne todėl, kad tu graži. Tu jam graži todėl, kad tave myli. Dabar net kelis kartus parašiusi žodį ‘graži’ galvoju ar ne per akiplėšiška kalbėti pasauliui apie savo grožį? Jei taip sunku kalbėti apie grožį, kaip gi paminėti visas kitas savo savybes? Vis labiau suvokiu, kaip neįprasta man su savimi gražiai kalbėti ar girti. Tačiau jei galėjo kita moteris parašyti meilės laišką sau, galiu ir aš. Galim mes visos! Gal norėtumėt pabandyti? O štai manasis. Laura, kaip džiaugiuosi patirdama pasaulį su tavimi ir per tave. Tu visur matai grožį, nes pati esi grožis. Taip gera atsibusti su tavim ir …

Kiek sunkaus darbo turėjo atlikti mano vedliai ir kiek žinučių pasiųsti, kad aš pagaliau suvokčiau paprasčiausią tiesą. Apie ją kalba visos religijos, knygos ir bet kas, kas pamini Dievą. Tačiau aš vis sukausi savo proto labirintuose ieškodama išėjimo. Turėjau lipti viena į kalnus, turėjau keliais eiti per džiungles, turėjau karščiuoti visą naktį Indijoje, turėjau verkti valandomis, gulėdama ant grindų, turėjau patirti svajonių išsipildyma, o kitą minutę jų sudužimą. Blogiausia buvo, kad žinojimas, kaip galėjo būti persekiojo mane dar ilgai. Tačiau aš buvau kitoje laiko juostoje. Ne ten, kur gyveno svajonė. Kartais galbūt lengviau nežinoti, nei žinant gyventi toliau ir beviltiškai stengtis vėl patirti tą jausmą. Dainavau daugybėje susibūrimų, nevaldomai liejau dažus ant popieriaus, kvėpavau iš visų plaučių, nesustodama šokau, kėliausi vėlai, kėliausi anksti, skaičiau knygas. Ėmiau suprasti, kad žmonės ir žinutės man siunčiami su tikslu. Kažkas labai stengiasi perduoti man skirtą informaciją. Jei nesiklausau, priverčia išgirsti per skausmą. Kažkodėl širdis būna atviriausia, kai atsiranda plyšys. Nebent sąmoningai jos klausomės. Tiesa ir žinutė visuomet buvo ta pati. Tu esi meilė, visa kita netikra. Jei nejauti meilės, …