Santykis su Savimi ir Šaltiniu
komentarai 2

Vyras ir šeškas

Šiuo metu mane maloniai grąžina į praeitų metų Rugsėjo energijas, kai vyko intensyvus budimas ir daugybė stebuklų mano gyvenime, su kuriais tuo metu galėjau dalintis tik su vienu žmogumi. Šis mėnuo visiškai pakeitė mano gyvenimą, o vėliau ir mano kai kurių artimiausių žmonių, kuriems jaučiau, kad turiu papasakoti… Pamenu,- aš jiems sakiau jog ,,po mano pasakojimo, jūs nebegalėsite gyventi taip, kaip gyvenę“. Tai buvo tiesa. Rugsėjis dabar yra mano kaip dar vieno gimimo mėnuo, o ypač rudens lygiadienio portalas. Vieną dieną aš su Jumis pasidalinsiu labai ypatingu to mėnesio įvykiu, bet dar ne dabar. Dabar istorijos, kurias vadinu mažais stebuklais, man sako, kad jau metas; yra sielų, kurios nori tai išgirsti. ,,Dalinkis“. Taigi, aš ir pradedu dalintis. Dalinuosi tada, kai pati istorija išlenda į paviršių mano kasdieniame gyvenime. Jos pačios tai daro.

Tuo metu gyvenau saloje Guernsis (angl.vert. Guernsey) tarp Anglijos ir Prancūzjos. Nuostabios energetikos vieta. Ten labai gyvas ir intensyvus paukščių garsas. Sala žalia ištisus metus, daug nuostabios augmenijos. Joje yra net 27-eri paplūdimiai, kurie gali būti ir kalvoti (mėgau juos vadinti laukiniais) arba lygūs. Šalia yra kitos dvi salos, į kurias galima nusikelti pakankamai greitai (20 ir 50 min. laiko atkarpoje). Viena iš jų pasižymi ypatingai įdomia energija. Šarko (angl.vert. Sark) saloje nėra mašinų, tik traktoriai, naudojami turistams, jų lagaminams vežti bei ūkio darbams. Žmonės važinėja dviračiais. Nėra apšvietimo gatvėse, kai sutemsta, todėl ji yra pripažinta tamsiausia sala pasaulyje, kur gebėjimas matyti žvaigždes plika akimi išauga neapsakomai stipriai. Nereikia net teleskopo, nes dangus atrodo taip arti ir toks ryškus. Pakrantėse galima atrasti natūralių mineralų. Jautiesi kaip nusikėlęs į praeitį. Žmonės komunikuoja vienas su kitu, nes tai yra svarbu tokioje mažesnėje bendruomenėje.

Grįžtant prie Gernsio salos, sutikau labai daug turistų, kurie buvo apkeliavę visą pasaulį ir jie dažnai man sakydavo, kad čia yra kažkas tokio, ko nusakyti negali. Čia kažkas kitaip. Tave taip traukia sugrįžti. Ir jie sugrįždavo. Pamenu, bandžiau perteikti salos jausmą ir gyvenimą savo draugui, bet tik fiziškai pastatęs savo abi kojas ant salos žemės, tvirtai įsižeminęs ir pajutęs salos energetiką, jis pasakė, kad dabar supranta, ką aš jaučiu. Neužilgo jis ten persikėlė gyventi ir dabar tebegyvena. Tai reikia patirti. Ech, tas salos gyvenimas… Jis yra kitoks. Jautiesi labiau pasaulio krašte. Tas krašto jutimas sustiprina suvokimą, kad yra ši materija ir yra kita materija: čia kieta, ten taku. Tolygu,- čia matoma, čia nematoma. Šiapus ir anapus. Kai gyveni žemyne, taip nebūna (dažniausia). Ir būtent tada, kai jauti tas abi (ne)ribas, tu abi savyje sujungi. Patirdamas abu pasaulius tu mažini atskirtį. Du tampa vienu. Jie abu tampa tavo realybe. Štai kodėl sala tapo ta vieta, kur patyriau ir šį pasaulį, ir subtiliuosius.

Saint Martin, Gernsis sala– mano išmylėtieji salos kraštai.

Gyvenau ir dirbau prie pat klifų, todėl laisvai galėdavau greitai nueiti prie jų. Buvo darbo diena. Turėjau keletą valandų tarp pamainų, todėl ėjau prie krašto medituoti. Tuo metu tai buvo mano pati mėgstamiausia veikla. Mane tiesiog kvieste kvietė tai daryti. Galėdavau valandų valandas būti susiliejus su Žeme ir Saule. Saulės energija darė didelius valymus mano kūnuose (fiziniame ir energetiniame).

Ėjau kalbėdama telefonu, kai iš toliau horizonte pamačiau vyrą. Jis atrodė kaip iš niekur išniręs, kaip koks miražas. Vyras kažką kalbėjo, bet iš pradžių nesupratau, kad su manimi. Todėl atsisukau pasižiūrėti, ar už manęs niekas neina. Už manęs nieko nebuvo. Jis kreipėsi į mane. Buvo jaunas, gražus (subjektyvus apibūdinimas) vyras. Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau jo manęs klausiant. Jis paklausė, ar žinau kaip padėti šiam kenčiančiam gyvūnui, ar žinau kokių atitinkamų telefono numerių ir kur skambinti. Aš buvau visiškai įmesta į situaciją, kad pradžioje net nelabai supratau kas vyksta. Nemačiau aš ir to gyvūno, o jis buvo toks susirūpinęs ir sujaudintas, nes jautė, kad kiekviena minutė svarbi tam gyvūnui. Aš, sumišusi, pasakiau, kad nematau jo. Jis nusivylęs pradėjo man rodyti, kur jis guli. O jis (šeškas) gulėjo ant žolės, karts nuo karto pramerkiantis akis, visas aplipęs kitais gyviais, kurie jau jį valgė. Rodėsi, kad tam gyvūnui jau tikrai padarytas nuosprendis. Tik tam vyrui taip tikrai neatrodė. Jis taip tikėjo manimi, kad aš galėsiu jam padėti, bet nusivylė, nuėjo toliau ir vis vaikščiodamas pirmyn ir atgal telefonu su kažkuo kalbėjo. Po to labai greitai dingo.

Aš tikrai jaučiausi kaip patekusi į kitą laiko juostą. Nuo 2018- tųjų metų Rugsėjo 1- osios dienos Žemės energetikoje buvo prasidėjęs stiprus pokytis. Tuo metu intensyviai klausydavau ir sekdavau energijos atnaujinimus žmonių, kurie tame jau gyveno dešimtis metų (jų nubudimas vyko anksčiau). Vienas iš jų Rick Jewers, kuris bendrauja su dangaus konsulu tiesiogiai ir Amanda Lorence, kuri yra Mėlynasis Spindulys, atėjęs į žemę su misija nuskaityti bendras energijas ir padėti jos valymui. To įvykio metu buvo prasidėjęs intensyvesnis žmonių persikėlimas laiko juostomis. Taip, tai bus įmanoma ir ateityje. Tai bus tas pats, kaip dabar keliauti mašina. Bet jau ir dabar šiuo metu yra žmonių, kuriems tai yra jų gyvenimo dalis. Taigi, aš tikrai pasijaučiau kaip toje pačioje vietoje atsidūriau ateities laiko juostoje. Energija ir visas tas atrodantis mažas ir nesvarbus (3D suvokimo ribose) įvykis man, mano fiziniam kūnui ir mano realybei padarė nemažą postūmį. Buvau labai labai giliai sujaudinta to vyro širdies atjauta, gailestingumu. Realiai niekada nebuvau sutikusi tokio žmogaus tokioje situacijoje. Palikta viena su šešku būsenoje tarp dviejų pasaulių, aš labai norėjau padėti. Tada sutikau praeinančius turistus ir tiesiog ieškodama kažkokios vilties, kreipiausi į juos pagalbos. Jų atsakymas buvo toks, kad tiesiog reikia tą gyvūną užmušti, nes jis kankinasi, bet niekas nežinojo kur kreiptis. Kai girdėjau tokius žmonių atsakymus, labai staigiai pajutau, kad jie kalba dar iš 3D žemės suvokimo, kur viskas yra labai surūšiuota ir atskirta: čia mes – žmonės, o ten jie – gyvūnai. Tam vyrui, kuris iš visos širdies ieškojo pagalbos, buvo viena ir tas pats – lygybė, viena ir ta pati gyvybės forma. Supratusi, kad dabar nerasiu nieko, kas man padės ir vildamasi, kad vyras grįš, aš dar stovėjau. Galvojau kaip galiu padėti šiam besikankinančiam šeškui. Liesti negalėjau, nes jis buvo užkrėstas. Labai norėjosi, kad tie gyviai jo nebegriaužtų. Prisiminiau, kad kuprinėje turiu vandens. Užpyliau ant žaizdos. Šeškas sujudėjo ir pajudėjo link šešėlio. Šešėlyje jam buvo šiek tiek geriau. Aš toliau laukiau, bet vyras negrįžo. Pajudėjau link salos krašto, tikėdamasi, kad aš vis dar jį pamatysiu. Medituoti jau nebegalėjau, mano visos mintys buvo apie tai, kas ką tik įvyko. Žinoma, aš rymojau. Tik mano rymojimas buvo toliau nei įvykio vieta. 

Atėjus laikui grįžti į darbą, pakeliui namo aš šeško jau nebemačiau. Vis negalėjau nustoti galvoti apie tai, kas įvyko. Stovėjau darbe žiūrėdama į tolį ir mąstydama, kai nugirdau restorane kalbančius žmones apie tą vyrą. Kaip ir esu minėjusi anksčiau, gyvenime atsitiktinumų nebūna. Visata norėjo, kad aš išgirsčiau šios istorijos tęsinį, todėl suteikė man progos atsistoti reikiamu metu, reikiamoje vietoje, kad išgirsčiau tęsinį. Pasirodo, vyras sugrįžo pusnuogis į įvykio vietą, apgaubė jį savo rūbu ir išsinešė. Greičiausiai nusinešė išvežti ten, kur jam bus suteikta pagalba. Kalbantys turistai negalėjo atsižavėti šiuo vyro poelgiu. Aš irgi..

Kairėje draugės nufotografuotas namo vidus, kai ji tyrinėjo tą įdomų namelį. Dešinėje namo vaizdas iš tos pusės, kai rymojau ir laukiau pasirodant vyrui.

Einant tuo keliu, kur sutikau Jį, truputį aukščiau yra toks namukas: paprastas, neištaigingas, bet ant salos krašto. Mano draugė vaikščiodama vieną kartą netyčia užklydo į  jį, nes manė, kad jis negyvenamas. Durys buvo atidarytos (toje saloje žmonės dažnai palieka atidarytas namų, mašinų duris. Gyvena pasitikėjime). Ji sakė, kad ten buvo taip jauku ir gera: įdomios knygos laukė skaitytojo. Ir galiausiai, po maždaug mėnesio, aš jį sutikau. Kiek supratome, tai buvo to vyro vasarnamis. Jis dažnai ten nebūdavo, bet būdamas galėdavo atsiriboti. Nežinojau, ar dar kada jį sutiksiu, bet labai norėjau jam padėkoti. Norėjau padėkoti Žemės, Visos Kūrinijos ir Visatos vardu už jo buvimą tokiu, koks yra. Todėl kitą dieną nieko nelaukus nupirkau atvirutę. Joje sudėjau savo širdies žodžius ir palikau ant tvoros. Kiek kartų praeidavau, vis tikrindavau, ar laiškas pasiekė gavėją, bet jis vis kabėjo. Buvau jį supakavusi į plastmasinį popierių, kad nesušlaptų.

Man išvykus iš salos, laiškas vis dar kabėjo ant tvoros. Išvykau po mėnesio. Nieko keista, nes įvykio dieną jau buvo Rugsėjis. Taigi, tikėtina, kad vėliau jis nebesilankė taip dažnai. Iš kur žinau, kad jis ten tikrai gyveno? Nes prisiminiau kaip vieną vakarą kažkada, kai viena išeidavau vakarinio pasivaikščiojimo palei klifus, buvau jį sutikusi besileidžiantį iš tos vietos. Taigi, tikrai žinojau, kad vėliau ar anksčiau jis ras mano žodžius. Viduje ir atmintyje jis pasiliko kaip žmogus iš kitos laiko juostos. Dėkojau Visatai už šią magišką patirtį, kuri realiai leido patirti koks kilnus gali būti žmogus.

Paliktas laiškas ir kelias, kuriuo eidavau link klifų.

O gali būti, kad vyras gyveno kitoje laiko juostoje ir mes nebesusitikome, nes tesiog kitą kartą mūsų laiko juostos nesusidūrė. Bet tas laiškas kitoje laiko juostoje vis tiek atsirado. Visa ta patirtis man labai priminė filmą, kurį mačiau, kai buvau dar mergaitė. Filmas buvo apie vyrą ir moterį, kurie gyveno skirtingose laiko juostose ir bendravo laiškais. Tie laiškai būdavo perduodami ant vieno, nuostabaus grožio stalo, kurį dar dabar atsimenu ir svajoju vieną dieną tokį turėti. Jo savininkai (labiau norėtųsi įvardinti nesavininkiškumą net ir daiktui, todėl pridedu, kad buvo moteris ir vyras bei stalas) buvo abu jie. Jie tik įdėdavo laišką į vieną stalčių ir kitas rasdavo savajame (tame pačiame). Net ir dabar tas filmas man toks ryškus, ir jis man sukėlė tokią nostalgiją, kad aš taip irgi norėčiau, o gal tai jau esu patyrusi viename iš savo gyvenimų. Ir tas jausmas buvo to ilgėjimasis per patirtį, o ne svajonę. Visa ši istorija man kvepėjo tuo. Net jei viskas jums dabar skamba neįtikinamai,- tai yra mano realybė, kuri anksčiau ar vėliau bus ir jūsų. Ji yra pilna stebuklų. Joje jūsų proto ribose laikomi neįmanomi dalykai, ten yra įmanomi. Tikėkite.

P.S. Jei mano straipsnyje naudojami 3D ir 5D Žemės terminai Jums dar nepažįstami, kviečiu susipažinti. Jei ši istorija Jus pasiekė, vadinasi, Jūs jau esate pasiruošę -> KYLAM

Filed under: Santykis su Savimi ir Šaltiniu

by

Sveika, Mieloji, tu ką tik perskaitei tai, ką rašo šios raidės iš mano gyvenimo, apie mano gyvenimą. Dalinuosi, nes kaip mes kvėpuojame vienu oru, taip ir širdimis liečiamės kalbėdamos dažnai apie labai panašius dalykus. Aš esu tavo draugė, kuri be rašymo, fotografavimo, tapymo dar labai myli gamtą, mėgsta šokti ir dainuoti. Džiaugiuosi susitikusi su tavimi ♡

2 Comments

  1. Karina says

    Ačiū už šį tekstą,ieškojau ženklo,kad einu tinkama linkme,radau jus šiandiena,jūs nuostabios.Mėlynasis spindulys,Džošua,užvakar į jį kreipiausi,tai stebuklinga🙏💚

    • Mieloji Karina, nėra atsitiktinimų. Interneto erdvė dabar plačiai naudojama subtiliųjų pasaulių kaip portalas savo informacijai perteikti. Šiandien Tu mus suradai, nes atėjo laikas susijungti su savo sielos seserimis ir nebebūti/nebesijausti tame kelyje vienai. Tai didžiulė dovana šio didaus laikmečio ⚜️💗⚜️ Apkabiname tave 🌹

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *