Mylintys Santykiai
komentarai 3

Vienu ritmu plakanti širdis

Kiek daug besąlyginės, gydančios meilės talpina mūsų širdys.

Man, kaip ir Tau, buvo lemta ateiti į šį pasaulį ir pilnam sąmoningume susitikti su savimi, paleisti viską, kas sukėlė atskirumo jausmą.

Iš atvirumo ir meilės erdvės noriu kalbėti apie kelionę į šį pasaulį.

Apie mamos ir vaiko sakralų ryšį. 

Ryšį, kuris įsčiose esant kuria, pažindina mus su pasitinkančiu pasauliu.

Šioje jungtyje maitinamės ne tik maisto medžiagomis. Mus sieja kur kas subtilesnis „maistas“.

Tai – mamos dvasinė būsena, jos jutimai, jausmai, mintys, įsitikinimai apie save, apie gyvenimą, pasaulį. 

Visa tai kuria mums paveikslą.

Paveikslą pasaulio, į kurį įžengsim.

Nuo pat pradėjimo akimirkos (ir dar anksčiau) mes jaučiame ir matome „viską“.

Kaip jautėsi mama sužinojusi apie nėštumą?

Ar buvo laiminga? 

Harmonijoje, ramybėje, vidinėje laisvėje? 

Ar jautėsi sutrikusi? Lyg naštos prislėgta? 

Kaip buvote sutikti, atėję į šį pasaulį? Ar jus glaudė prie krūtinės, maitino krūtimi? Ar buvote atskirti pirma laiko?

Visi šie prisiminimai yra išsaugomi mūsų energetiniuose laukuose, pasąmonėje. To pasekoje gyvenimas iš gyvenimo, karta iš kartos persiduodančios programos įtakoja žmonių realybes. Šis kolektyvinis sužeistumas nori būti pagydytas. 

Dalinuosi ne iš aukos pozicijos,- einu iš Meilės ir Atjautos.

Ši mano sielos patirtis nori būti pasidalinta kaip remianti, transformuojanti energija, vedanti atpažinti įsitikinimus ir pasąmonės programas, jų įtaką mūsų gyvenimuose.

Ne visi į šį pasaulį ateiname apsupti harmoningos energijos virpesių. 

Atėjau čia nelaukta.

Mano siela pasibeldė į mamos kūną brandžiame jos amžiuje, sunkiu jos gyvenimo tarpsniu tiek fiziškai, tiek emociškai. Ši žinia, kad ,,plaka ne viena Širdis“, iškėlė didelę baimę: kaip mane užaugins? Ar aš gimsiu sveika?

Baimės jausmas išsišakojo į daugybę kitų jausmų. 

Nevilties, pasimetimo bandymas sukelti persileidimą persmelkė skausmu mūsų abiejų sielas. Visos pastangos prarasti mane buvo perniek.

Turėjau ateiti į šį pasaulį… 

Atpažįstu, kad mano gyvybė buvo saugoma iš „Aukščiau“.

Mamos sapnas prieš kelionę į ligoninę ir lemiantį rytą:

,,Dangus toks žydras, o ten, ant debesies sėdi angeliukas.

,,Mergaitė“ šypsosi ir sako man: 

– Nedaryk to.

Mylinti mamos Širdis išgirdo mane. 

Pakilus aukščiau matai didesnį paveikslą,- kaip mamos siela, lyg paukštė, kilo virš nevilties, skausmo ir baimės vėjų. 

Ji buvo plėšoma vaikystėje išgyventų skaudžių patirčių, be abejonės ir praeitų gyvenimų emocinių traumų. Jos sužeistos širdies žaizda kraujavo ir norėjo būti pagydyta. Taip visi mamos išgyvenimai, jausmai, man būnant pilvelyje, buvo vienu jausmu abiejų juntami. Tai lyg vienu oru kvėpuotume, viena širdimi plaktume. 

Mano kūnas lyg filtras sugėrė šias energijas, ko pasekoje dar įsčiose atskyriau save nuo gyvenimo. Patikėjau, kad šis pasaulis manęs nelaukia, nepriima, kad esu neverta meilės ir neverta gyvenimo. Jausmas, kad mano atėjimas į šį pasaulį kelia skausmą mano mamai, įrašė manyje stiprų kaltės jausmą. Ir ši dirbtina programa ,,kaltas be kaltės“ kūrė man gan sudėtingas patirtis, netrumpą gyvenimo laikotarpį. 

Man gimus, keletą savo pirmųjų gyvenimo metų buvau lyg aktyvuotas susinaikinimo mechanizmas. 

Pasąmonės įrašas, kad ,,neverta gyventi“, persikėlė į fizinę realybę. 

Įvykis po įvykio. Ligoninės, skausmai neaiškios kilmės pilvo srityje. Medicina nesugebėjo nieko rasti mano fiziniame kūne. Kas tai iššaukia? Ir kaip tai praeina? 

Įvairūs nutikimai, kurių metu mama kartodavo: ,,Stebuklas, kad tu likai sveika…“

Taip, iš tiesų, stebuklai supo.

Savo sąmonę nukeldama atgal suvokiu, kad buvau subtilesnio pasaulio apsaugoj ir globoj. Labai aiškiai jutau neMatomą sakralų pasaulį.

Esam visi jo saugomi. 

Teko nemažai grąžinti sau ,,Savęs“, paleisti užspaustas emocijas, numesti dirbtiną skausmo kūną, nugalinančias programas kaip pyktis, baimė, kaltė, nepasitikėjimas savimi, aplinka. 

Tai, ką patiriam,- nei juoda, nei balta. Tai – tęstinumas, kilimas, kad pasaulis pajudėtų toliau. Kad tai, kas sukūrė atskirtį ir buvo ne Meilė, būtų pagydyta ir gražinta tikroji Mūsų Galia. 

Tikiu – tai yra Grąžinta.

Nukeliu sąmonę į bet kurią savo, mūsų gyvenimo patirtį, įnešu šviesą, meilę, transformuoju tą laiką ir erdvę. Harmonizuoju disbalansą mūsų energetiniuose laukuose ir…

Dėkoju tėvams,- Jie yra mano vartai į šį pasaulį. 

Siuntimas meilės mamai, sau, atėjusioms per tave sieloms, dar esant vaisiumi gimdoje paleidžia negatyvią energiją, kuri kaupėsi nuo pradėjimo akimirkos. Tai Apvalo, Harmonizuoja gimdos erdvę ir Vaisiaus energetiką. 

Dėkoju mamai, kad jos gimdą pasirinkau prieš priimant pirmą įkvėpimą šioje planetoje. Ji nuostabi moteris, mylinti ŠIRDIS. Visada buvo ir yra.

Paleidžiu viską, kas buvo ne MEILĖ ir kėlė atskirumo jausmą joje, manyje, ateinančiose kartose.

Su Meile Laisvėje, Harmonijoje, Ramybėje.

Filed under: Mylintys Santykiai

by

Esu pasiruošusi Tave išgirsti, remti ir dalintis saugia širdžių erdve. Esu čia tam, kad Tu kaip Saulė šviestum, šildytum, teiktum gyvybę savo Širdies sėkloms Naujosios Žemės sode ♡.

3 Comments

    • Miela Sonata Ačiū Tau🙏
      Gera pajusti šiltą Tavo širdies prisilietimą,atsaką.
      Iš širdies į širdį 💛

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *