Santykis su Savimi ir Šaltiniu
comment 1

Tavo ir Mano Sielos Kelionė

Kiekvieno iš mūsų gyvenimo kelias yra skirtingi, nepakartojami, kupini įvairiausių išgyvenimų, patirčių, situacijų ir skirti mums būtent tokie, kokie jie yra.

Vieni eina gyvenimo keliu lengviau, kitų keliai sudėtingesni, kartais net labai skausmingi. Ir būtent tais momentais, kai nesijauti itin gerai, kai nesi laiminga (-as), galbūt tu dažnai savęs klausi: ,,Kodėl man taip nutiko? Kodėl aš taip jaučiuosi? Kodėl būtent aš tai turiu patirti? Ką aš turiu išmokti?“.. Tuomet tu bandai priešintis savo jausmams, stengiesi būti pozityvia (-iu), bandai keisti savo savijautą, galbūt save kaltini dėl daugybės ,,neteisingų“ situacijų, įvykių, tavo manymu, neturėjusių nutikti savo gyvenime. Tada tu stengiesi nebegalvoti apie tai, išvengti arba nebejausti, nukreipdama (-as) dėmesį kažkur kitur, ieškodama (-as) savęs kituose – išoriniuose dalykuose ar žmonėse ir santykiuose, tikėdamasi (-is), kad greit viskas praeis, ar bandai pamiršti tai, kas tau atsitiko, įvyko, ar ką patyrei.


Bet tie išgyvenimai vis sugrižta: kartais jie iškyla prisiminimuose, dažnai pasirodo jausmų ar emocijų forma, arba net fiziniais negalavimais.. Ir tu galbūt lauki ir galvoji, kada visa tai baigsis.


Tavoji širdis yra neaprėpiamo dydžio. Ji gali talpinti savyje tiek daug visokio gyvenimo: daug liūdesio, sielvartų, vienišumo jausmo ir tuo pačiu džiaugsmingų akimirkų ir meilės.


Tu neprivalai visada jaustis laiminga (-as) ir įkvėpta (-as). Tau nebūtina visą laiką džiaugtis ir būti pilnai (-am) energijos.


Mums kartais skirta pasijausti negerai. Galbūt tau, kaip ir man yra buvę, kai rytais nekartą nesinori keltis. Galbūt tau yra dienų, kai norisi užsidaryti nuo visų, apsigaubti antklodėmis ir pabūti vienai (-am); gal kartais tave aplanko jausmas išnykti iš šio pasaulio, kuris, manai, skirtas ne tau…Tada jautiesi pasimetus (-ęs), nežinai, kodėl tu čia, koks tavo buvimo tikslas, ir mąstai, kokia viso to prasmė. Gal netgi ne vieną kartą esi pajutus (-ęs), kad tu neturi būti čia ir priklausai kažkur kitur..


Pabandyk įsileisti tą ,,pasimetusią (-į)“ į savo vidų. Leisk jai (jam) ateiti į tavo namus.
Nesipriešink savo skausmui, jausmams, bandydama (-as) ar stengdamasi (-is) greitai ,,pagerinti“ savo savijautą. Tavo širdžiai nėra svarbu visada jaustis pakylėtai,- ji siekia būti išgirsta, pastebėta ir pajausta. Ji nori Tiesos. . Leisk paliesti sau „nemylimas“, ,,tamsiąsias“ savo puses viduje.


Ar tau nėra atėjęs jausmas, kad galbūt tai tavosios sielos šauksmas, kuri nori suteikti tau pagalbos tais nelengvais momentais? Kartais yra svarbu atsitraukti nuo visų išorinių gyvenimo aplinkybių ar žmonių, kad pabūtum su pačia (-iu) savimi tam, kad paguostum ir atjaustum pačią (-tį) save; kad atkreiptum dėmesį į tai, kaip tu jautiesi. Gal tavo vidus ne šiaip sau taip garsiai rėkia? Ir tau kartais reikia pajusti tą savąjį, gilų sielos liūdesį, pasinerti į savo paties skausmą. Yra reikalinga skirti laiko ir erdvės taip vadinamiems ,,negatyviems“ savo paties aspektams. Jei jautiesi negerai, tai pabandyk priimti šią būseną, leisk išjausti ją pilnai ir iki galo, atsiduok tam visiškai. Išdrįsk panirti į savo tamsiąsias sielos gelmes: vienišumą, pyktį, nuobodulį, skausmą, į „negatyvias“ ir „nenorimas“ energijas. Jei tu jautiesi vieniša (-as), nors truputį pabandyk susidraugauti su tuo vienišumu, ir gal jis tada parems tave tomis akimirkomis.


Tu tada atrasi, kad po visu tuo kažkur giliai slypi didžiulė kūryba ir grožis, ir tu tose sielos gelmėse išvysi, kiek ten daug šviesos – Tavosios Šviesos.. O gal tada tau pavyks visa tai pamilti ir pajusi didžiulį palengvėjimą?..


Pasaulyje yra viskas sudėliota dėl tavęs – dėl tavo pačios (-ties) nubudimo, augimo, įkvėpimo ir savęs pačios (-io) keitimosi. Net jei tu tai ir esi pamiršusi (-ęs,) ar dar to negali pajusti, būdama (-as) nevilties jausme; net jei ir jautiesi pasimetus (-ęs) dabartyje,- tu negali prarasti savojo likimo ar sielos kelio. Tavasis kelias jau Yra Tai, kas atsitinka. Ir Tai, kas atsitinka ir Yra Tavo kelias. Jis – unikalus ir skirtas tik Tau.


Tavasis Sielos Kelias yra labai reikalingas ir svarbus Tau pačiai (-iam). Tai augina tave, netgi dar tau nežinant. Visas tavo gyvenimas: juokas, ašaros, liūdesio momentai, gilių praradimų patirtys, skausmas, pasimetimas; net tas laikas, kai tu tiki, kad neįveiksi to ir kad tau šikąrt nepavyks; netgi tada, kai tu jauti neįveikiamą širdgėlą ir sielvartą savyje, ir kad tai, atrodo, niekada nesibaigs; kai galutinai prarasi tikėjimą viskuo,- Tavoji Širdis kvies tave. Ji kantriai lauks tavęs su ramybe ir meile, lauks tavęs sugrįžtant. Ji tau kalbės tyliai ir švelniai, padėdama tau visa tai išgyventi ir kvies pas Save – į Tavo Pačios (-ties) Esmę. Tavoji Širdis tau kalbės knygomis, muzika, vaikų balsais ar artimojo, esančiojo šalia, kvėpavimu; taip pat tavaisiais sapnais, paukščių balsais ar jūros bangavimu.. Ji kalbės tavo paties akimis, kurios stebi ir gėrisi dangaus grožiu ir saulėlydžio spalvomis…


Tu pradėsi girdėti Savąjį Sielos Balsą.


Tuomet tu žinosi, kad esi būtent ten, kur tau ir reikia būti. Tavoji Siela ves tave. Įsižiebs tavyje viltis, kuri, gal tau atrodys, kad ši maža ugnelė dar toli – už daugybės šviesos milijonų metų… Bet tu jausi šią Vilties ugnelę giliai savo širdyje ir pajusi kaip viskas yra paprasta – taip paprasta, kaip tavasis įkvėpimas ir iškvėpimas; ir kad viskas yra taip natūralu ir lengva – kaip pasinėrimas į stebuklingą vakaro tylą, ar kaip žvaigždžių spindėjimas naktyje..


Ir po kiekvienos akimirkos, po kiekvieno patirto jausmo ar bet kokio išgyvento įvykio, tu niekada nebūsi tokia pati (toks pat): tu subręsi, stiprėsi, skleisies savo vidumi ir atsivers tavoji Širdis. Ir tada tu pradėsi atjausti, suprasti ir išgirsti šalia esantį ir jo skausmą.


Tu žinosi, kad viskas, ką išgyvenai praeityje: kiekviena gyvenimo akimirka, įvykis ar sutikti žmonės, ar kuriuos dar sutiksi,- visa tai turėjo ir turės didelę reikšmę tavo gyvenime..


Tau savaime pranyks savęs teisimas ir kaltės jausmas, ir nebesigrauši, kad kažkas įvyko ne taip ar kažką padarei ne taip. Tu žinosi, kad viskas, kas atsitinka yra ne prieš tave. Tai – Dėl Tavęs ir mūsų visų kartu.


Tada tu pajusi, kad tavyje slypi didžiulė jėga ir stiprybė, tikėjimas ir pasitikėjimas savimi ir viskuo, kas vyksta tavyje ir aplink tave. Tu nebevadinsi savo sunkių išgyvenimo akimirkų ,,kančia“, nes žinosi, kad viskas vyksta pagal Tavąjį Sielos planą. Tu nebeskirstysi nieko į gera ar bloga, ir įvairias situacijas, nutikusias tavam gyvenime nebevadinsi pamokomis, ,,užsikraudama (-as) ant savo pečių“ per didelę atsakomybę; tu žinosi, kad tos ,,pamokos“ tik patirtys, vedančios tave į tavo pačios (paties) pažinimą, atradimą ir atsiskleidimą.


Tuomet tu nebegrįžinėsi mintimis į praeities prisiminimus, galvodama (-as), kad galėjai kažką pakeisti, ir nesigailėsi, kad kažko nepadarei, nes žinosi, kad klaidų ir atsitiktinumų gyvenime nebūna. Tu nebegyvensi mintyse, svajodama (-as) apie rytojų, nes suprasi koks brangus ir galingas yra dabarties momentas, ir kad viskas vyksta čia ir dabar; kad dabarties momente yra tavo visa praeitis, dabartis ir ateitis, ir tik Šioj Akimirkoj tu gali kurti savo ateitį.
Tada tu pradėsi matyti ir jausti, kad tavasis gyvenimas yra daug nuostabesnis, nei tu kada nors galėjai įsivaizduoti, ir pajausi, kaip ir aš, sava širdimi, kad esi daug didesnė (-is), nei kuo kada savei laikei..


Tu natūraliai, be pastangų, ar kitų nuomonių ir pritarimo priimsi save tokią (-į), kokia (koks) esi. Tau nebereikės kartoti sau ,,aš tave myliu“, ar girdėti šiuos žodžius iš kitų, nes tu žinosi ir jausi, kaip ir aš kad jaučiu, kad mūsų buvimas ir esatis ir yra Toji Meilė ir Ramybė. Ir visas gyvenimas su viskuo, kas atsitinka jame yra Tos Meilės ir Didžiosios Būties tėkmė.


Tada tau savaime dings noras teisti ar kaltinti save ar kitą dėl kažko, nes kitame tu pradėsi matyti save, ir suvoksi, kad visi ir visa, kas vyksta aplink tave, yra tavo paties kūryba ir išraiška. Tu pajusi savąja širdimi, kad Tu esi Aš, o Aš – tai Tu.
Pasitikėk, ir tavo siela atvers tau duris ir atskleis tau pačiai (-iam), kas Tu iš tikrųjų Esi. Išgirsk Savosios Širdies kvietimą, Savosios Sielos skambančią muziką. Niekas kitas, tik tu pati (pats) gali šį skambesį išgirsti, nes jis skamba tik Tau.


Tuomet tu suprasi, kad savąja Esatimi ir Buvimu įtakoji kitus ir aplinką. Tu suvoksi, kad visos tavosios gyvenimo patirtys yra susijusios ne tik su vaikyste, o yra atėjusios iš dar tolimesnės praeities, ir kad tai yra ne vien tavo išgyvenimai, o taip pat ir mano ir, tuo pačiu, mūsų visų… Kai tu išgirsi savąją širdį, tu sugrįši į savo paties Ramybę. Ir tu jausi, kad, kai tu esi ramybėje ir meilėje,- šalia esančiam taip pat yra ramu, gera ir lengva. Taip tu padėsi augti kitiems vien savo buvimu. Tada tu pajausi, kaip ir aš jaučiu, kaip stipriai mes esame visi susiję ir reikalingi vienas kitam.


Tu tada suvoksi, kad tavo ir mano sielos kelionė yra dovana mums patiems ir dėl mūsų, ir sužinosi, kokia didžiulė privilegija ir duotybė yra mums būti ir gyventi šioje Žemėje.
Tai – mūsų visų Kelias. Žinodami visa tai, mes būsime dėkingi už visa tai, kas mums nutinka, ir pagerbsime Savąją ir, tuo pačiu, kito Sielos kelionę su įvairiomis patirtimis ir išgyvenimais, suvokdami, kad kiekviena iš Jų yra tokia unikali ir svarbi, suteikianti didžiulę Prasmę ir Misiją šioj visoj neaprėpiamoj Esaty..

Su meile, Lina

(Papildoma literatūra – Jeff Foster)

Rojus yra mylintis draugas

Matomas.
Sutiktas.
Palaikomas
Neteisiančio, nuoširdaus, gyvo ir išjaučiančio Supratimo Lauko
.

Išgirstas.
Suprastas.
Kito ir paties savęs.
Tai yra Rojus.

Rojus – tai ne vieta kažkur ,,ten“.
Jis yra esantis čia ir dabar, užpildyta Meile Erdvė.

Kai mes buvome labai jauni
ir kai mums skaudėjo;
kai mums mūsų pasaulis atrodė beprasmiškas,
ir kai mus užplūsdavo liūdesys ir abejonės,-
Tai mūsų Meilės šauksmas.

Ir tuomet, galbūt, kai kurie patyrę ir mylintis vyresni sėdėjo šalia mūsų.
Ir išklausė. Ir nesugėdino mūsų.
Ir suteikė mums erdvės. Ir leido mums jausti.
Ir nepertraukinėjo. Nepatarinėjo.
Neteisė.
Nepatarinėjo ir nekūrė už mus planų.
Ir nekalbėjo apie kažką kitą.

Jiems tiesiog rūpėjo mūsų išgyvenimai
Ir pasitikėjo.
Ir klausėsi Širdimi.

Ir jie nebandė mūsų keisti ar gilintis į mūsų patirtį.
Ir neliepė mums keistis, kad įtiktume jiems.

Jie nesielgė su mumis kaip su daiktu, bet laikė mus esančiu nuostabiu, jaučiančiu ir gyvu Kūriniu!

Jie parėmė mus ramiai, žiūrėdami mums į akis,
lyg mes būtume vienintelė ir
svarbiausia jiems esybė visame pasaulyje.
Ir jie leido mums pajausti ir žinoti,
Kad viskas yra gerai. Kad mums viskas bus gerai.

Tada mes galėjome ilsėtis.
Mes galėjome atsiduoti savo patirčiai.

Mes vėl galėjome laisvai kvėpuoti. Vėl šypsojomės.
Vėl jautėmės Žmonėmis.
Ir galėjome pasitikėti savo kūnais.

Mes buvome Rojuje,
Nors, kad ir tik toje akimirkoje..

Mes galime pajausti tokį patį Rojų ir Dabar!
Suteikdami Savo Išgyvenimams
tą pačią šilumą, tą patį rūpestį
ir tą patį nevertinantį ir neteisiantį dėmesį sau.

Mes galime nusiųsti tą patį savąjį mylintį dėmesį gilyn į savo kūną.
Užlieti savuosius potyrius Šviesa.
Prisotinti savo sielvartą, pyktį,
savo džiaugsmą ir visas savo baimes sąmoningumu ir jausmu,
Kuris yra Meilė.

Net ir būdami vienumoje,
mūsų pačių Mylintysis gali būti taip arti..

Net jeigu niekur negali atrasti nusiraminimo,
ir jei jautiesi, kad tavo vidus šaukiasi Meilės,

Tu gali prisiminti šią savo švelnią Savąją Esatį ir Buvimą,
šį Savęs artumą,
šią Gilią Draugystę,-
šį Žemės Rojų.

-Jeff Foster

Filed under: Santykis su Savimi ir Šaltiniu

by

Esi čia tam, nes esi svarbi/svarbus ir ypatinga/ypatingas.Viskas turi prasmę ir tu esi čia ne be reikalo. Jei nors vienas skaitytas ir išjaustas sakinys kažkaip palietė tave,- tai žinok - tai palietė ir mane, ir dauguma kitų. Tegul tavo buvimas šioj erdvėj keičia tavo gyvenimą, padeda tau suvokti, kad gyvenime gali būti labai kitaip, nei tu galvoji ir, kad tu esi ,,daug daugiau", nei kada manei esanti/esantis. Tegul atsiveria tavo Širdis ir Didieji sielos vartai į ten, kur yra ramu ir gera, kur tu esi ne viena,- mes visi kartu esam susikibę ,,nematomomis" rankomis ir gijomis.

1 Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *