Santykis su Savimi ir Šaltiniu
Leave a comment

Šventa Sąjunga

Paleolito ir neolito laikais Žemėje žmonės garbino Didžiąją Motiną. Tuomet įvyko pokytis nuo Deivės į Dievą ir atskyrimas dvasios ir gamtos. Su šia atskirtimi atsirado susitelkimas į priešybes, tokias, kaip gėris-blogis, vyras-moteris, šviesa-tamsa, ir t.t. Tai sukėlė atskirtį tarp mūsų.

Yra skirtumas tarp to, ko mus mokė patriarchalinės religijos ir to, kas iš tikrųjų yra mūsų sielose. Mūsų augantis rūpinimasis planeta, mūsų kylantis rūpinimasis gyvenimo grožiu, harmonija, teisingumu ir vienybe yra ženklai, kad Dieviškas Moteriškumas sugrįžta į mūsų sąmonę. Mes iš naujo susijungiame su instinktyvumu, pasitikėjimu, globojimu ir priešybių sąjunga.

Deivė yra Dieviškos Motinos energija, arba sąmonė, siejama su gyvenimo jėga, gimimu, maitinimu, vaisingumu, lengvu gyvenimu ir sezoniniais pokyčiais. Dieviška Motina gydo, ramina ir užjaučia. Ji turi galią sugriauti sena ir meile transformuoti mūsų išsibalansavusią patriarchalinę kultūrą.

Dieviškas Moteriškumas yra nekaltoji, mylimoji, globėja, Šventasis Gralis ir Šventoji Dvasia. Ji yra garbinama ir jos yra baiminimasi. Motina Žemė mus supa ir moko. Mes iš jos mokomės gerbti Gamtos dėsnius. Trys Dieviško Moteriškumo dėsniai pagal natūralias tradicijas: Gyvenimo vienybės dėsnis – yra viena energija, viena galia; viskas yra tarpusavyje susiję. Ritmo dėsnis – ciklų, t.y. sezonų, mūsų kūnų ritmų ciklų supratimas ir gerbimas; Meilės šokio dėsnis – gyvenimas artume su Motinos Žemės laukiškumu, skausmu ir aistra.

Graikijoje Gaja buvo Žemė, viso gyvenimo ir Dievų motina. Ji buvo sąmonė, kuri vedė ir formavo kūrinijos tvarką. Ji įkvėpė graikų poetus jų grožio ir harmonijos meilėje. Deivė leido žmonėms suprasti, kad jie vaikšto šventa žeme. Afroditė graikams buvo meilės grožis ir jų atsakas į jį. Patriarchalinės religinės sistemos uždraudė Afroditę, nes ji išreiškė viską, kas gąsdina: kūno malonumą, jausmingumą, seksualinį troškimą, ir t.t. Jie nuvertino moteris ir užgniaužė gyvenimo malonumą, nes tai reiškė pagundą ir nuodėmę.

Jei Afroditei nėra leidžiama gyventi mūsų kūnuose, mes patirsime depresiją ir neviltį. Kai Afroditė ir tai, ką ji simbolizuoja, yra užgniaužiama, ji sugrįžta negatyviais būdais, kaip pornografija ir sadizmas. Judaizme Šekina yra Talmudinės Dievo būties Žemėje idėja. Kabaloje Šekina yra Bronzos Amžiaus Didžiosios Deivės sugrįžimas. Ji yra tarpininkas tarp dievo galvos ir gyvenimo bei kosminė siela.

Ji sujungia dangų ir žemę, žmogų ir dieviškumą. Joje mes surandame šventos santuokos, dieviško tėvo-motinos paveikslą. Šekina yra motina, dukra, sesuo, šventoji dvasia, duodanti moteris. Ji yra Kosminė Gimda. Ji yra vyriškos ir moteriškos kūrybinės galios. Ji yra spinduliavimas, išmintis, atjauta, malonė ir teisingumas. Ji taip pat turi galią naikinti. Ji turi gilų atsidavimą tam, ką ji atneša į būtį.

Gnostinės tradicijos kalba apie Sofiją, Dievišką Motiną, bet ji buvo išimta iš vakarų religinio mokymo. Šiandien mes matome Šekiną, kaip energiją, kuri pasireiškia, kaip materija. Materija kyla iš lotyniško žodžio “mater“, reiškiančio motiną. Krikščionybėje Marija, kaip senoji deivė, yra Dangaus karalienė, Jūrų karalienė, ji karaliauja vaisingume ir vaikų gimime. Ji išreiškia moteriškumo principą, kuris sujungia vieną su kitais visus dalykus. Ji kalba tarsi ji yra Šventosios Dvasios balsas. Ji siūlo išmintį bei įspėjimą ir neprašo tikėjimo. Daug Marijos savybių buvo jai perduotos iš Senojo Testamento Šekinos. Lotyniškas žodis ,,jūra“ reiškia ,,mare“, iš kurio yra kilęs Marijos vardas.

Marija yra Kūrinijos Gimda, didžioji būties jūra. Nepriekaištinga idėja teigia, kad Marija gimė be originalios nuodėmės. Tai padarė ją tobulą priimti Viešpatį. Marija prašo, kad mes mylėtume su Dieviška Meile, ne žmogiška meile. Meilė maldauja gijimo. Mylėkime Dieviška Meile, matykime net mažiausią gėrį žmonėse ir būkime dėl to laimingi.

Visuotinai žinomi in ir jang simboliai rodo priešybes, kurios yra remiančios viena kitą. Visa esmė yra balansuoti tarp šių dviejų energijų, žiūrėti į gilesnį vaizdą vienio, kuris yra abu. Esmė yra susijungti su Šaltiniu, kuris yra rojaus ir žemės šerdis. Moteriškumo savybės ragina nusilenkti vienas kitam. Moteriškumo tylumas ir pritūpimas nuginkluoja vyriškumą. Išminčius yra nuolankus ir nepastato savęs aukščiau kitų. Jis padeda visiems kūriniams surasti savo prigimtį. Malonė yra ne siekis – tai yra moteriškosios savybės, kurios padeda asmeniui surasti dangų.

Kiekvienos Sielos gelmėje gyvena Dieviško vyriškumo ir Dieviško moteriškumo Meilės aspektai, sujungti, kaip Vienas. Šventos Sąjungos būdu yra pasiekiami tobulas balansas ir harmonija tarp dviejų priešybių, vyriškumo ir moteriškumo, Dievo ir Deivės, Saulės ir Mėnulio. Šventa Sąjunga dar yra žinoma, kaip Alcheminės Vestuvės. Tai yra dieviška santuoka dvasiško ir materialaus, dvasios ir sielos, vyriškumo ir moteriškumo principų.

Deivido žvaigždė vaizduoja dvasinę Dangaus ir Žemės santuoką, kurią simbolizuoja dangiškojo vandens trikampio ir žemiškojo ugnies trikampio susiliejimas. Graži dieviškoji Dievo Būtis ir Deivės Esmė, giliai susilieję, kaip vienas, kuria naują, Rojaus, realybę Žemėje. Jų susijungimas pagimdo šventą akmenį, kuris savo esmėje talpina abu principus, bet yra nuo jų nepriklausomas. Tai yra Atmanas, arba Tikrasis Aš. Tai yra Šventas Deimantas Lotoso Žiede, gimęs iš dviejų priešybių sąjungos Gamtoje.

Tai – Lyties dėsnis, Gyvenimo In (moteriškasis aspektas) ir Jang (vyriškasis aspektas), kurie sudaro pagrindą visai Kūrinijai. Kaip dvasinės būtybės, mes turime integruoti ir subalansuoti vyriškumo ir moteriškumo principus savyje, kad taptume tikrais kūrėjais, besidalijančiais kūrimu su Aukščiausiu Kūrėju. Mes esame savo natūraliame tobulume, kai mūsų dieviški vyriškasis ir moteriškasis poliškai yra suvienyti.

Dabar mes išgyvename Atgimimą, grįžimą Namo amžiams, Susiliejimą Dangaus su Žeme, Vyriškumo su Moteriškumu, Kūno su Siela. Tai – mūsų šventa vidinė sąjunga, pabudusi ir žinanti kosminė santuoka. Tai nėra tas pats ryšys, koks egzistuoja fiziniame plane. Šventa Sąjunga gali gimti tik Dvasioje ir materijoje vienu metu ir joje visi aspektai iš tiesų yra Vienas, ir mums niekada nebereikia jaustis arba elgtis, kaip atskirtiems. Mes turime prisiminti, kad net žmonijos pabudimo žaidimas yra gražus spektaklis, ir kad ne visi dalykai šiame spektaklyje yra tokie, kaip jie atrodo pagal išvaizdą.

Šiame laike kiekvienas iš mūsų augame savo šventojo moteriškumo būtyje ir mokomės būti vidinėje sąjungoje su savo abiem aspektais – moteriškumu ir vyriškumu, kaip Vienu. Vis dar per dažnai mes esame vedami patirti savo gyvenimą per nuolatinį veikimą ir kontrolę, o ne per jaučiančiąją gyvenimo pusę, kuri mums visada dovanoja naują suvokimo lygmenį. Mūsų protas ir širdis yra viena, bet dažnai savo gyvenimuose mes elgiamės taip, tartum būtume vedami tik proto. Kai Šviesa, t.y. vyriškojo būties aspekto Tiesos (žinių/ informacijos) simbolis, ir Meilė – neatsiejama moteriškojo būties aspekto savybė mumyse yra integruoti tolygiai ir palaiko balansą, mes pagimdome begalinę išmintį.

Filed under: Santykis su Savimi ir Šaltiniu

by

„Kiek kartų mes sėdėjome ratu aplink šį laužą, su malda ant savo lūpų? Kiek kartų mes ėjome prie vandens krašto padėkoti už šias dovanas? Ir mes vėl pakilsime, mes vėl pakilsime. Mano žmonės vėl pakils. Mes pakilsime. Tiek daug kartų žiūrėjau anapus vandenyno, galvodamas, kam visa tai? Tiek daug kartų kėliau savo rankas į dangų, meldžiau daugiau. Čia nėra laiko ir, visgi, galiausiai viskas bus atkurta pilnatvėje, mano draugai. Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja…” ~ Uluwatu. Kelkis, pakilk, Sese ♡.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *