Latest Posts

Dviejų sielų šokis besąlygiškos meilės link…

Mes kaip sielos per daugybę gyvenimų ir laiko juostų, susitikdami daugybę žmonių, išgyvename ir patiriame įvairiausias žmogiškasias patirtis. Pasirinkdami šeimas (biologines ir sielos), darbus ir pačias įvairiausias situacijas, patirdami skirtingų emocijų ir išgyvenimų. Kai kurie santykiai ir susidūrę keliai būna nuostabūs, motyvuojantys ir įkvepiantys, galintys tęstis metų metus arba tęsiasi tik tam tikrą ar trumpą laiko etapą ir ne visos patirtys atsitinka toli gražu ne taip, kaip mes norėtume.

Ir ypač, kai tai nutinka romantiniuose, porų santykiuose, apie kuriuos visi pasvajoja ar įsivaizduoja, skaudūs momentai ar išsiskyrimai, apie šiuos santykius ne visada yra paprasta prabilti garsiai net ir sau. Juk yra buvę ir tau galbūt, kad norisi užversti šį puslapį kuo greičiau, norisi ištrinti nuotraukas ir susirašinėjimus, kad to neprisiminti, o tos gražiosios akimirkos ir prisiminimai tampa migloti… Dėl ko atsitinka taip, kaip atsitinka? Gi, atsitiktinumais mes jau seniai nebetikime… Ar tikrai skausmingų santykių patirtys yra, kad žeistų mūsų vidų, ar nusiviltume ir prarastume tikėjimą savimi, kitu žmogumi ar netgi viskuo? Bet galbūt tu giliai kažkur tiki ir jauti, kad yra mums parengtas dieviškasis planas, kuris siunčia mums žinutes, kurios mūsų žmogiškiesiems atrodo gal ir per daug skaudžios, bet siunčiamos tam, kad mus žadintų ir skatintų pamatyti, kad galbūt yra čia daug kitaip, nei mes įsivaizduojame ar kuo giliai esame įtikėję, ir vis kuždėtų: ,,Atsibusk, jau laikas…“
Besiplečiant sąmonei, ypač paskutiniais mano sielos budimo metais, keliaujant per santykių patyrimus daugybę tiesų tiesiog subyrėjo. Atėjo laikas, kai daug senų tiesų, įsitikinimų, tokių kaip ,,porų santykiai turi tęstis visą gyvenimą“ ar, kad ,,vyro ir moters santykiai turi būti kuriami vien tik dėl šeimos“, kad ,, reikia išlikti kartu vien dėl vaikų“ ir ,,kad turi būti tobuli ir subalansuoti“ ir t.t.., turėjau paleisti. Turėjau paleisti ir bet kokį įsivaizdavimą, kokie ir kaip turi atrodyti dviejų žmonių gyvenimai kartu, nes, kuo labiau įsivaizdavau, kaip turi būti, tuo labiau tikrovė buvo visiškai kitokia. Tikiu, kad mes kuriame savo patirtis, savo gyvenimo situacijas, galbūt sąmoningai, o gal ir ne, ir visada tikimės gerų rezultatų. Bet…ne visada tai, ką norime pasirinkti, mūsų lūkesčius ir svajones išpildo…
Mano pasaulis, vidinis ir išorinis keitėsi, kai suvokiau, kad susijungimai su vyriška energija mano gyvenime buvo dėl mano pačios augimo, žadinimo, dėl mano sielos kelionės ir evoliucijos, priartinantys su įvairiausiomis patirtimis prie mano vidinės esmės ir vedantys taip giliai, nuo ko mano ,,žmogiškasis aš“ susigūžęs vis traukdavosi…

,,Žaizda yra ta vieta, į kurią patenka šviesa.“ (Rumi)

 

Įvairios patirtys santykiuose man buvo vienas iš daugybės, bet tai buvo vienas iš stipriausių kelių ir formų, kurie žadino mane ir budino mano sielą. Nuo palaimingų jausmų iki skausmingų patirčių įvairios situacijos lydėjo labai banguojančiai ir dideliu greičiu, ypač paskutiniais metais. Jaučiausi lyg įsukta į karuseles su linksmaisiais kalneliais, tik iš tiesų ne visais etapais būdavo linksma. Dar tada ne viską supratau, apie ką visa tai, nors galvojau, kad didžioji dalis vidinio darbo buvo atlikta, ir gyvenimas laisvai tekėjo ramybės vaga, kol kartą, mano susikurtas gyvenimas ir rami erdvė viduje išsisklaidė, įsileidus į savo pasaulį mylimą žmogų. Ir žinojau ir jaučiau, kad čia bus kažkas labai stipraus ir gilaus, net dar tuomet galvojau, ar aš tam tikrai pasirengusi…
Susitikus, atrodo, taip pažįstamą ir artimą žmogų , atėjo neužilgo keistas vidinis jausmas, kad ir kaip norėtųsi, nebūsiu ilgą laiką… Prisimenu mąsčiau ir svarsčiau iš kur kyla tas jausmas. O gal čia dar vienas įsitikinimas giliai pasąmonėje ar baimė bėgti nuo santykių?.. Kad ir patirdama daugybę nuostabių anksčiau dar nepatirtų akimirkų ir santykiams vis brendant į jų gylį ir intensyvumą, viduje kaskart išgirsdavau tuos pačius visai neseniai ištartus mano brangios sielos sesės žodžius: ,,aš nenoriu sau tokio gyvenimo…“
Ir visgi likau iki šiol ištikima savo vidiniam žinojimui… Žengdama dvasinę kelionę per santykių patirtis gana anksti suvokiau, kad nė vienas žmogus, esantis šalia, nužpildys mano tuštumos ir vienišumo jausmo, kuris tęsės daug metų. Šio jausmo ilgai negalėjau paaiškinti sau, žinojau, kad tai buvo kažkur giliai esantis pasislėpęs ilgesys …Ir tik po nemažai metų suvokiau, kad tai ilgesys savęs pačios, savosios sielos ilgesys. Ir kiekvieną kartą kaip spiralės vija, sukdamasi ir plėsdamasi vis labiau, aš buvau tolygiai su ja sugrąžinama į jau pažįstamas ir tas pačias santykių patirtis,pasikartojusias jau daugybę kartų, tik žvelgdama kitaip, vis iš labiau atsivėrusios savosios vidinės gelmės, sugebėdama pažvelgti į save ir į kitą su priėmimu, atjauta.
Patirdama įvairias situacijas, stebėjau savo mintis, jausmus ir mačiau, kuriose vietose iškyla savęs nevertumo jausmas, kur negerbiau ir nepriėmiau savęs ir iš kur kyla meilės sau trūkumas. Daug kartų santykių metu, atstūmimo ir vienišumo jausme likdavau akistatoje su savimi ir savo vidumi, kad pamatyčiau, iš kur kyla iš gilumos atėjęs skausmas, kur savimi dar netikiu ir savęs nepriimu, ir ką nori man atskleisti iškylančios situacijos? O jei teisdavau ar bandydavau kaltinti ar kontroliuoti kitą žmogų dėl kažko, tai skaudėdavo tik pačiai ir ateidavo situacijos dar gilesnės, kad įžvelgčiau, kur save teisiu ir dėl ko save kaltinu. Įvairiose patirtyse, kuriose buvau skaudžių emocijų parklupdyta pati prieš save, supratau, kad trauktis nebėra kur, ir turėjau pažvelgti giliai vidun, kad suvokčiau, ką neša man šis ar sekantis patyrimas, kito ir savoji reakcija ar veiksmas.

Savo dvasinio brendimo laikotarpyje ne kartą atrodė, kad mes kaip aktoriai, ,,surežisuotam“ pačio gyvenimo, filme, atliekantys tam tikras roles vienas kito pasauliuose, iki kol neatėjo gilūs suvokimai, kad tai yra šventi sielų kontraktai, jau seniai suplanavę, kad susitiks žmogiškajame lygmenyje tam tikroje laiko juostoje ir atliks tai, ką turi atlikti dėl savo pačių pažinimo ir dvasinio pabudimo. Ir tada jau nesistebėjau, iš kur tas gilus jausmas buvo susitikus antrąja puse, kad šis žmogus tau taip artimas ir pažįstamas. Galbūt dėl to ir buvo taip nelengva paleisti, kad ir kiek kartų ,,karpyčiau“ karmines gijas. Ir nesvarbu, kaip pavadinčiau sielų susijungimus, – ,, karminiais santykiais“ ar ,,dvynėmis liepsnomis“, žinojau, kad tuose etapuose, širdis žinojo apie ką tai, ir tuomet, kai labiausiai buvau ,, deginama“ viduje, kiekvienąkart po tamsiųjų sielos nakčių nubusdavau kitokia, lyg šviesa nuplauta ir dar kitaip matydama save ir pasaulį. Ir kai atėjo žinojimas, kad visos patirtys, net ir pačios ,,skaudžiausios“ buvo reikalingos, dingo BET jausmas ir gręžiojimasis į praeitį, ir lengvai paleidžiant mintį: ,,o galėjo būti kitaip…“

Esu dėkinga sau už drąsą nerti ne tik į vidinio vaiko skausmą ir daugybės laiko juostų nesutvarstytas žaizdas, už vidinę stiprybę ir savęs apkabinimą tais momentais, kai skaudėjo labiausiai, už atjautos ir meilės jausmą daug kartų atleidžiant sau už viską, ką maniau esanti kažką dariusi ne taip, ar kai galvojau kaip turėčiau ar būčiau dariusi kažkaip kitaip. Atleidau sau už savęs teisimą tuomet, kai dar nežinojau kaip save paremti vienišumo akimirkose. Atleidau sau, kur savęs buvo nepagerbta ir už tai, kad jaučiausi nepakankama ar nemokanti ištiesti pagalbos ranką kitam, nesužeidus savęs, už gebėjimą nustatyti ribas ir pasakyti santykiuose ,,ne“, kai tai iš tikrųjų buvo jaučiama.
Esu dėkingume už gebėjimą pamatyti savo žmogišką netikėjimą ir galvojimą, kad santykiai žeidžia ir nepasitikėjimą vyrais; kad apkabindama ir gydydama savo moterišką sužeistumą per visas laiko juostas, atsiskleidusias šiame gyvenime, galėjau įžvelgti ne tik savo, bet ir kito žmogaus sužeistus aspektus.

Dėkinga už prisilietimą prie dieviškos vyriškos energijos: už vyrišką saugumą, tvirtumą ir rūpestį, kito dovanas ir gebėjimus, už tikėjimą, pasitikėjimą ir nuoširdų atvirumą ir atsivėrimą be kaukių, už besąlygįškąviena kito priėmimą už žmogiškųjų šešėlių; už pamatymą save naujai kito akimis, (ką ne visada lengva įžvelgti būnant vienai ar vienam); už dviejų sielų muziką, skambant tai pačiai melodijai ir gebėjimą pajusti, koks yra artimų sielų bendravimas intuicijos kalba; už sielų gilią išmintį ir abipusį ryšį už proto ribų, ir už supratimą, ko iš tiesų verta yra sielų draugystė. Dėkingume už galimybę pamatyti vienas kito vidinę šviesą ir, nepasakius garsiai ,,sudie“ vienas kitam, atsisveikinti, paleisti vienas kitą, suteikiant laisvą erdvę gyti ir augti, pasititinkant naujas patirtis, tik šį kartą su dar labiau atvertomis širdimis ir mokantis besąlygiškai save ir kitą, prisimenant vien tik labiausiai įkvepiančias akimirkas dviejų sielų susijungimų patirtyse.

Esu dėkingume ir nuolankume savo mylimos Aukštesniosios Būties vedimui ir Dieviškajam Planui, kas kartais buvo taip nesuvokiama mūsų žmogiškiesiems aspektams; ir kad galėjau santykius išvysti kitaip, nei kažkada anksčiau mačiau šią persipynusią įvairiausiomis spalvomis abipusią sakralią kelionę, gaunant suvokimus ir žinojimą apie ką šis moteriškosios ir vyriškos energijos šokis, ir ką atskleidė šį kartą dviejų senų sielų, jau išgyvenę daugybę patyrimų per skirtingas laiko juostas ir fragmentus ir laikmečius, išmintis.

Esu dėkingume susigrąžindama vis labiau ryšį su su savo sielos esatimi, prisiliesdama prie savo vyriškojo ir moteriškojo aspektų harmonizavimo ne tik per romantinius santykius, bet per kiekvieną sutiktąjį žmogų, įvairias išorines situacijas.

Mes senąjį pasaulį paleidžiame vis kaskart žengdami į naująjį save, patirdami vienas per kitą, atrandame save vis iš naujo per kitų atspindžius. Juk ne veltui sakoma, kad išorinis pasaulis yra mūsų veidrodis, tik kokiu žvilgsniu mes į tą veidrodį žiūrėsime…

 

Vieną tamsų ir šaltą žiemos vakarą susitikusios dvi sielos žmogiškuosiuose pavidaluose, anuomet sulygiuotų savo širdžių skambesiu, įamžino savo energijų bendrakūrybos spindinčią šviesos akimirką laiko ir visatos begalybės tėkmėje…

(Dainos žodžiai – Romualdo, muzika ir atlikimas – Linos, video montažas – Ievutės)

 

 

,,Tikiu jautriais ir švelniais vyrais.
Tikiu mistiškais vyrais, kurie tiki savimi.
Tikiu vyrais, siekiančių ramybės ir taikos savo pačių viduje.
Tikiu vyrais poetais, svajotojais, magais, rašytojais, alchemikais, menininkais, mokytojais ir angelais
Tikiu vyrais, kuriems patinka šokti ir dainuoti, ir kurie švenčia savo gyvenimą.
Tikiu vyrais, apkabinančius savo sužeistą vidinį vaiką, klausosi jo ir priima jį nuoširdžiai.
Tikiu vyrais, kurie nori gyti ir padėti išgyti kitiems.
Tikiu vyrais, kurie atsisako būti vergais savo žaizdų ir, nepaisant skausmo, jie kantriai šias žaizdas valo ir gydo, su meile ir drąsa.
Tikiu vyrais, atkeliavusiais iš žvaigždžių ir prisimenančiais savo sparnų galią, savo rankų jėgą ir galingumą savo širdžių.
Tikiu vyrais, kurie pažįsta savo intuiciją ir naudoja ją kaip jų pačių kompasą.
Tikiu vyrais, besidalinančiais laisve, todėl kad jie yra laisvi ir nežino kito kelio jų buvimui.
Tikiu vyrais, gebančiais apsaugoti savo moterų energiją ir kurie geba suprasti savo mylimųjų ieškojimą ir neketinančių jo pakeisti, tiesiog palydėdami savo mylimas su išmintimi į jų skrydį.
Tikiu vyrais, kuriems nebereikia nieko iš išorės, nes jie jau žino, kad viskas yra jų paties viduje.
Tikiu vyrais, gebančiais užkurti ugnį, kai jiems šalta, randančiais prieglobstį vandenyje, kai jie ištrokšta.
Tikiu vyrais, matančiais save ,,teisingomis“ akimis ir dėl to mylinčius ir gerbiančius kiekvieną būtybę, esančią žemėje.
Tikiu vyrais tobulai netobulus, nes jų ,,netobulumas“ yra tai, kur jie suranda savo grožį.
Tikiu vyrais, kurie žino kaip gauti ir suteikti harmoningai meilę, kurie klauso ir kalba tų, kurie gyvena ir leidžia jiems gyventi.
Tikiu vyrais, kuriems seksualumas yra šventas, nes jie žino, kokia tai yra nuostabi dovana.
Tikiu vyrais giliai jaučiančiais, ir žinančiais prieinamumą prie tų jausmų.
Tikiu vyrais, kurie vaikščioja basomis ir kalba su augalais.
Tikiu švelniais ir tuo pačiu ,,laukiniais/beprotiškais“ vyrais.
Tikiu sakraliu vyru ir jų vyrišku dieviškumu, kurį jie išsaugojo ir išlaikė…

(Vertimas iš ,,Poem of Rishima„)

Mylimas Gyvenime,

ar pameni, kai prieš maždaug dvejus metus mane pakvietė į naują etapą? Prasidėjo nemigos naktys ir protu nepakeliamas skausmas, kurio seni būdai numalšinti nepadėjo, kad ir kaip stengiausi, nebegalėjau bėgti nei slėptis – visa savimi jaučiau, kad kažkas yra ne taip, tai turi keistis. Nežinomybės ir praradimo baimė, stingdanti kraują…

            Analizavau. Tylos akimirkomis girdėjau tiesą. Po ilgų svarstymų bilietą nusipirkau. Meilė yra kantri, nesiderėjo, tiesiog pakvietė ir laukė. Ir štai prasidėjo mano kelionė iš proto į širdį. Pradėjau skristi, plaukti, eiti, važiuoti, melstis, medituoti, giedoti, būti, jausti pamiršusi visus savęs išdavystės įžadus, atidėjusi kasdienybės darbelius, praeities kančią ir išsvajotą išsigelbėjimą ateityje. Tik išblaivinanti akistata su dabartimi, savyje talpinanti beribį, įkvepiantį dangų, remiančią, globojančią žemę, banguojantį, raminantį vandenį, deginančią, šventą ugnį ir vėją, atnešantį pasitikėjimą nematomu, rojaus ir pragaro būsenas, viską, kas telpa tarp jų…

            Kelionė praturtinanti, įdomi, toli gražu ne visuomet patogi ar maloni… Viskas prasidėjo nuo geliančios šalčiu išsiskyrimo su brangiausiu tuo metu žmogumi ir vienatvės taigos. Šis etapas, atrodė, niekada nesibaigs… Tai buvo netiesa, dabar žinau. Šiame etape pradėjau augintis stuburą.

            Bandymo įtikti ir savęs menkinimo pelkė tokia klampi… Pataikaudama išmokau tokių lankstumo pozų ir manevrų, kad nebegalėdavau savęs atpažinti veidrodyje: forma lyg ir graži, o vidus persikreipęs, susipynęs, eižėjantis nuo išdavystės skausmo. Pyktis, noras viską nusimesti, nusiplėšti, išraudoti sielvartą už save ir už visus, ką tai palietė. Sunaikinti visus narvelius, kuriuose save laikiau ar leidausi būti laikoma. O laisvas skrydis toks apdovanojantis!

            Gražiausia mano matyta vieta giliai po nuoskaudų uolomis. Ir toks trapus pažeidžiamumas, atvirumas meilės upei prasiveržti ten giliai VIDUJE, kad nebetektų savęs niokoti, mažintis iki dulkės išmatavimų vardan tų, kurie turi dar mažiau, ar pūstis kaip asmenybei, slėptis nuo savo žmogiškų jausmų, patirčių, kad ,,užsitarnaučiau” Šaltinio meilę. Niekada niekada niekada… NIEKADA. Ar iš tiesų jau suvokiu? Nie-ka-da neturėjau jos  užsitarnaut, galėjau ir galiu jai atsiverti ir įsileisti. Nesu kalta, kad bandžiau išsikovoti tai, kas man priklauso. Dabar leidžiu sau būti tiesiog mylima vis dažniau.

            Kelionėje pasitaiko liūdesio daubų, kur guliu susisukusi į embrioną ir verkiu be ašarų, pykčio uolų, ant kurių šoku tarsi pametusi protą laukinė moteris, negyvenamų salų, kuriose negalioja jokios taisyklės, tik išaustos pačios sodai su neragautais, saldžiausiais vaisiais, mistiškų miškų, įkvepiančių tekstams ir paveikslams, kosminių salių vidinėms pergalėms švęsti ir maudytis žvaigždžių lietuje… Esu jai neabejinga ir nebėra kelio atgal, tik giliau,plačiau ir aukščiau.

            Ir visa tai, pasirodo, yra grįžimas namo. Nemiela man buvo svetimose žemėse kovoti… Nemiela mano brangiai širdžiai kovoti. Ji patiria… Mano kūnas yra mano vieta po Saule. Mano gimimas yra leidimas man ta vieta rūpintis pagal geriausius savo sugebėjimus. Ir ne vienas žmogus yra liudininkas: aš turiu besąlyginę teisę į savo vidinę erdvę, į kurią galima patekti tik su specialiu kvietimu. Visiškai nesvarbu, kokie mūsų giminystės ryšiai, hierarchijos pozicijos, kokius vaidmenis vienas kito gyvenimuose atliekam. Netgi visa aprėpiantis Šaltinis gerbia šią mano laisvę. Šioje erdvėje aš turiu teisę į meilę be reikalavimų, į pasitikėjimą be įrodymų, į atjautą be tobulumo, į grožį be pagražinimų, į laisvę be apribojimų, į adekvačią atsakomybę, į gausą be užsitarnavimų, į taiką su viskuo, kas yra. Šioje sakralioje erdvėje aš turiu teisę būti be matomos priežasties pavargusi, be logiškų paaiškinimų bijanti, pykstanti, nusivylusi, laiminga, aistringa, jaučianti gėdą būti savimi, dėkinga, pakylėta, įkvėpta, kalta ir nieko su tuo nedaryti, tiesiog BŪTI, tiesiog jausti.

            Kuo daugiau esu vIEna su savimi. Patiriu savo brangų kūną, leidžiu tekėti savo emocijoms, kreipiu protą, girdžiu ir gyvenu siela, tuo daugiau erdvės manyje veriasi sau ir kitiems būti savimi nuoširdžiai. Tiesiog mylėti yra giliausias mano troškimas.

           Mylimas, aš numanau, kad kelionė dar ilga, tačiau aš Tau dėkinga, kad niekada man nepataikauji, nebent tam, kad parodytum, ko man nereikia ir ko iš tikrųjų trokštu. Dėkoju, kad remi mano kelionę, dar vieną didelį žingsnį, kuris beldžias į duris… Tokią gilią, neišdildomą, stebuklingą, iš esmės transformuojančią įtaką darai man. Noriu šokti su Tavimi, noriu būti su Tavimi, kol gyva esu.

Fotografija iš asmeninio archyvo.

Myliu, apkabinu

Tavo Lolita

Mano vardas – Lolita. Esu paprastas žmogus, kuris reaguoja, jaučia stiprų ryšį su gamta, (užsi)mąsto, po truputį transformuojasi. Esu siela, kuri yra gyva ir pamaitinama Tylos galia.
Savo brangų laiką skiriu bendrakūrybai: gyvenimo, tekstų, lietuvių kalbos pamokų ir kūrybinio rašymo.

Lolita

rašytoja

Pokyčių upė – afirmacijos

Leisk sau tapti niekuo, kad taptum kuo nori.
Mintis po minties...
kuria
nuolatos...
Pastebėk...
pasiKARTOJIMĄ...
įsitikinimus...
įpročius...

Mūsų pasikartojančios mintys ir jausmai kuria įsitikinimus. Per laiką tai virsta įpročiais ir galiausiai suformuoja nuostatą mūsų viduje, nusiteikimą ir požiūrį į save ir pasaulį.

Nuolat primindami sau kas ESAME, tiksliau sakant, kuo save laikome, ką apie save tikime, kaip tai esamą, aktyvinam ir vis stiprinam nervinių ląstelių jungtis.

Reguliarus aktyvinimas neuronų suformuoja tam tikrą struktūrą, kas savo paties valia ,,esame”.

Kai mąstome nespausdami savęs į jokias ribas, tuo metu smegenyse formuojasi naujos jungtys.

Kiekvieną kartą, kai vedame savo smegenis dirbti kitaip, tiesiogine to žodžio prasme mes perprogramuojame savo protą.

Visada sunkiausia pokyčių dalis yra nesirinkti to paties, ką rinkomės vakar.

Mes turime įausti visiškai naują raštą į savo vidinio kompiuterio audinį.

Kaip tai padaryti?

Viena iš stipriai veikiančių priemonių yra AFIRMACIJOS.

Kas tai?

Afirmacija – tai teigiami teiginiai, suformuluoti tam, kad perprogramuotų esamą negatyvų, ribojantį mąstymą. Tai stipri savipagalba siunčiant tiesioginę žinutę į pasąmonę. Ši žinutė lyg pasiųstas tiesioginis lazeris, kuris trina ir rašo ,,naują ”.

Dažnai nesąmoningai mes esame priklausomi nuo savo įsitikinimų, nuo savo praeities emocijų, todėl į savo įsitikinimus žvelgiame kaip į tiesą, o ne kaip į idėjas, kurias galime pakeisti. Dauguma žmonių yra save užprogramavę tikėti įvairiais dalykais apie save, apie aplinką, kas iš tiesų nėra tiesa.

Kas iš tiesų yra tik atkartojimas tų pačių minčių ir veiksmų?

Tą pačią akimirką, kai liaujamės galvoti tas pačias mintis, vedančias į tuos pačius pasirinkimus, emocijas, elgesį, patirtis, natūralu, kad mes pasijuntame nejaukiai. Kad ir kaip ,,nauja” nejaukiai iš pradžių jaustųsi, šią akimirką reikia suvokti, kad aš drąsiai brendu į pokyčių upę.

Aš atsisakau senosios tapatybės. Aš kuriu naują tikėjimą apie save taip, kaip esu, kaip patiriu. Įžengus į pokyčių upę, ta tuštuma tarp seno ir naujo tampa nejauki ir dažnai bando grąžinti į senąjį ,,Aš”.

Sąmoningai stebėkim mintis, kurios veda rinktis tai, kas įprasta. Stebėkim, – kas nori elgtis kaip visada? Kas nori kurti vėl tas pačias patirtis, kurios atkartoja vėl tas pačias emocijas?

Reikia laiko. Kartojimo.

Tik šį kartą sąmoningo konstruktyvaus kartojimo, kas tu esi.

Kai kurie žmonės šį perėjimą vadina tamsiąją sielos naktimi. Nes senoji tikėta tapatybė užsiliepsnoja kaip feniksas ir sudega iki pelenų tam, kad vėl atGIMTŲ nauja.

Smegenys yra sukurtos taip, kad atspindėtų viską, ką žinome ir kuo tikime. Kai sunku ir nejauku nebesirinkti seno, sutelkime visą galią į tikslą renkantis. Besirenkant naujas mintis apie save, mus tai įkvėps eiti iki galo.

Jei kiekvieną dieną darote tą patį tuo pačiu metu, kiekvieną dieną mintimis ir jausmais įtvirtinate būtent tą realybę, kurią kartojate. Mintys sukuria jausmus, o jausmai sukuria mintis. Šiame uždarame rate dauguma sukasi nesąmoningai visą gyvenimą.

Nenuostabu, kad taip sunku atrodo pakeisti ateitį, neuronams aktyvinat vis tas pačias jungtis apie save, kitus, aplinką. Kai pernelyg stipriai susitelkiame į išorinį pasaulį ir į savo ,,rūpesčius“, pradedame galvoti, kad egzistuoja tik tai, ką matote ir patiriate.

Priminkite tokiu metu sau kuo dažniau, kad tai tik ledkalnio viršūnė, tai tik įsitikinimų ribos, kurios, atrodo, nebeturi kelio toliau.

Ar tai tiesa?

Paklausk savo širdies, ar ta bedugnė tikra?

Ar tai tik stabdantis programų rinkinys?

Kiekvieną kartą, kai leidžiame sau rinktis, plėstis, mūsų pasaulio suvokimas pasikeičia, mūsų patiriama realybė pasikeičia. Ir pasaulis yra tarsi toks, koks buvo, bet pasikeitė tai, kaip Tu jį matai ir patiri. Leisk sau tapti niekuo, kad taptum kuo nori.

Remtasi: Dr. Joe Dispenza

Apie širdžių ryšį, draugystę… Apie amžiaus ir amžinybės suvokimus…

-Ar gali įsivaizduoti, kad aš turiu štai tokią jauną draugę?, – apkabindama mane žvilgsniu, džiaugsmingai taria 80-metė Rugilė (vardas pakeistas) savo vienmetei giminaitei, pas kurią atvykome į svečius.
– Nelabai…, – atvirai šypteli svetingoji moteris.
– Keista, neįprasta, taip?, – paklausiu ir sulaukiu patvirtinančio žvilgsnio.


Bet kas gali apibrėžti draugystės statusą? Kas pasakė, kad draugai turi būti panašaus amžiaus? Imame klausti viena kitos, viena kitą šypsena palydėdamos… Juk širdies ryšys, bendrystės jausmas mus apjungia ir priartina vienus prie kitų. Ir amžius tam įtakos neturi. Šiltai ir vieningai patvirtiname šią tiesą pačios sau, jausdamos šios akimirkos dėkingumą.

Mudviejų su 80-mete drauge Rugile ryšys užgimė prieš daugiau negu metus. Kuomet man kaip savanorei, ,,Sidabrinės linijos” atstovės pasiūlė Rugilę kaip pašnekovę.
Įprastai mes, savanoriai, esam senoliams kaip gydančios, išklausančios ,,ausys”, turime pokalbius su senoliais telefonu, kurie plečia ir augina jų socialinį gyvenimą. Man ši patirtis, visai kitokia, negu turėjau prieš tai…

Nuo pirmojo pokalbio abipusiai jaučiam artimą ryšį ir tiesiog savanoriaujame viena kitai. Gyvenimo jėga taip srauniai tekanti per šią moterį. Spindesys, džiaugsmas, pozityvumas, išmintis atsispindi jos akyse. Rugilei virš 80 metų. Ji maudosi gyvuose vandenyse nuo ankstyvo pavasario, turi artimą ryšį su gamta, sveika gyvensena, aiškaus proto, kupina pozityvumo, išminties, kurianti eiles ir nei dienos be šokių ir dainų…
Jokių sąmoningumo knygų ar teorijų…
Išmintis ir meilė tiesiog teka lengvumu ir paprastumu per šią moterį, kaip dovana visiems aplink, kaip dovana Žemei.

Kuomet esi laisvas, gyvame meilės, išminties tekėjime, esi gyvas savo gyvenime, savo džiaugsme, savo kiekvienoje akimirkoje, esi gyvas tame, kuo gyveni, savo suvokime, atsakomybėje. Tai atsispindi tavo žodžiuose, veiksmuose, jausmuose. Gyvas išminties ir meilės tekėjimas – tai amžinybės upė, – be pradžios ir galo, visada esanti, visada gyva – tai, kas tu ESI. Amžinybė, kuri nepažįsta laiko ribų.

Kelias

,,…Palikau autobuse skėtį, bet po kelių dienų radau kitą. Pažiūrėk kokio grožio…“


Ar ir jums taip, lyg nuo kalno papėdės, kartais garsiai nuaidi visiškai paprasti, atrodytų, kito žmogaus pasakojime ištarti žodžiai? Jie mane šiandien palietė, lyg paglostydami. Viskas gerai… Taip turi būti.


Šiandien atsisveikinau su dukros auklyte, išgyvenau daug spalvingų jausmų.
Ji man buvo labai brangi. Man širdyje tai buvo dovana iš dangaus.


Mano dukrytė – spec. poreikių turintis vaikas, dėl to auklytės pagalba buvo didžiulė atrama mano kelyje.

Atvykus šiai moteriai savo dėkingumu už jos meilę, rūpestį nusilenkiau jai lyg Karalienei.

Kiek save pamenu,turiu savo sieloje baltą teptuką ir tapau žmones baltai, ir nieko negaliu padaryti kitaip. Kad ir ką darytų kiti, aš renkuosi matyti grožį juose. Akyse tarsi prasiveria dideli paveikslai, kodėl vienoks ar kitoks elgesys iš programuotos matricos veikia kitame. Prasiplečia natūralus žinojimas, tikėjimas, kad visa tai bus vieną dieną išaugta.


Po kelių mėnesių patirties ir savo elgesio suvokiau, kad turiu dar vieną vaiką, kuriuo sėkmingai pasąmoniniu būdu nuo iki pasirinkau rūpintis. Gyvenimas ne pirmą kartą mane mokė nepersistengti, bet vis negirdėdavau.


Prasidėjo iškreipti energetiniai mainai, ko pasekoje pradėjo skaudėti man viduje. Paprašiau pokyčio ir labai greitai tai manifestavosi, viskas sujudėjo ir buvo patraukta.
Nuoširdų ,,Ačiū“ Sau tariau pastarosiomis dienomis, kai suvokiau viduje: sustok, paleisk, pažiūrėk, juk visai ne to reikia šiai sielai ir jos augimui. Ji eis toliau taip, kaip mato, taip, kaip reikia būtent jai iš čia, kur dabar yra. Mano šiltnamio sąlygos dirbtinai ją augino.
Nori gal to, svajoji gal apie tai? Imk, patirk gal tą? O gal tai? Padėsiu.


Atsistojau viduje, atsisukau į save ir paklausiau: ,,Taip elgdamasi ar aš iš tiesų ,,padedu“?“

Kas tai yra šis žodis ,,pagalba“?
Kodėl mano vidus vedamas nuolatos padėti kitam?
Ir kodėl manyje suvokimas dar vis gyvas, kad ,,pagalba“ kitam, tai darymas už kitą.
Aš suvokiu, kad tai iškreipta, tai ne tai…
Aš pamiršau svarbiausia, kad tik tada, kai prašo, aš galiu sveikai padėti. Nes, kad sėkla prasikaltų, reikalingas ir lietus. Iki saulės spindulių REIKIA KIEKVIENAM UŽAUGTI.

Ištikimybė savosios sielos giesmei

Visais laikais išmintis kalbėjo ir kalba žmogiškojomis lūpomis… Visais laikais buvo Žemės budintojų, šviesnešių, atnešančių gyvą, meilės ir išminties, žodį žmonijai. Kūrėjo kalba – meilė. Išmintis liejasi kasdien per žmogiškąjį pradą, per kiekvieną iš mūsų. Tik kiek esame laisvi nuo to, kas sulaiko išjausti, išgirsti ir suvokti tai?


Gyvas žodis atkeliauja ir paliečia tinkamu metu ir laiku… Gali išgirsti tik kartą ir lyg blyksniu širdyje įsižiebia vidinis žinojimas, atgarsis širdies balso, tiesos atpažinimas… Jis jaučiamas širdies gelmėje, kai tuo metu protas neturi paaiškinimų. Įvyksta praplėstas suvokimas, prisiminimas. O kartais ,,gyvą žodį” gali girdėti šimtmečių šimtmečiais, kol tai paliečia gelmę, kol žodis tampa gyvu pajautimu, suvokimu, prisiminimu. Iki to nusimetinėji tuos sluoksnius, dėl kurių negali atpažinti širdies skambesio dainos.

Mūsų tiek daug esančių čia Žemėje… Ir tiek daug tiesų sutinkame, tiek daug tiesų atkeliaujančių iš žmogiškųjų lūpų… Tarp tiek daug galimi įvairūs takeliai… Ir visi takeliai yra gerbiami ir priimami. Nes klystkelio nėra. Yra patirtis, kuri priimama su pagarba ir meile, visa kam, kas yra aplink mus, visa, ką girdime, matome ir patiriame.

Kiekvieno iš mūsų vidinis skambesys, būtis, esatis yra mūsų kelio rodytojas, takelius apšviečiantis, atsakymais apkabinantis. Pasitikėjimas, atsidavimas, klausymasis, bendrakūryba su Šaltiniu…

Kuomet išlieki savoje širdies ašyje eini tvirtais pasitikėjimo žingsniais tarp daug tiesų takelių.

Taip, kaip dainuoja tavoji siela, yra unikalu tau dabarties akimirkoje…
Išlikti ištikimybėje savosios sielos giesmei…

Ar gi ne mūsų kiekvieno vidinis skambesys, aidas iš širdies gelmės yra kompasas, atpažįstantis Kūrėjo balsą – gyvą žodį – meilę ir išmintį?

Ar gi ne pasitikėjimas savo vidiniu balsu, skambesiu leidžia vis labiau atpažinti, girdėti ir priimti vis daugiau ir daugiau gyvo žodžio…

Pasitikėti savo vidiniu balsu.

Išlaisvinantis Mylinčios Aš Esu Būties glėbys

Stebiu… Atpažįstu žaidėją, kuris visą gyvenimą jautėsi lyg stovintis ant scenos ir vaidinantis tam tikras roles, gaudydamas žiūrovų žvilgsnius ir aplodismentus, visada siekiantis pripažinimo ir gausių aplodismentų… Jam visada atrodydavo, kad yra stebimas ir matomas. Todėl kiekvienas jo veiksmas turėdavo būti apgalvotas, sugalvotas, kaip jis turi būti suvaidintas. Kuomet jis atsitraukdavo nuo žmonių srauto, likdavo vienas pats, jausdavosi kaip nulipęs nuo scenos… Padėjęs roles į šoną, ilsisi, sugrįžęs vidun.

Kelionė… Žmonių srautas… Stebiu vidiniu žvilgsniu, kuomet ,,aktorius” įsitempia, neramumas užplūsta ir jis jau besiimąs savosios rolės… Įkvepiu širdies erdvėje, vidiniu žvilgsniu mylinčiai prieinu prie aktoriaus. Matau, tai – ji… Švelniai paimu jos ranką, kita ranka švelniai pakeliu jos nuleistą veidą:

– Ar nepavargai, mieloji, ant šios scenos…?

Suspindi jos akyse ašaros, imu glostyti drėgnus jos skruostus:

– Gal jau pakaks, mylima?

Ji ilgėsingu žvilgsniu paklausia:

– Kaip? Kaip iš to išeiti?

– Tiesiog leisk… Leisk man tave apkabinti, leisk prisiliesti supratingumu, leisk sau atsipalaiduoti šiame mylinčiame glėbyje, širdies erdvėje.

Akyse sužiba paskutinį kartą dar baimės, abejonių atspindžiai, bet ilgesingas namų jausmas pakviečia ir ji atsiduoda šiam mylinčiam glėbiui. Atjauta, meile, priėmimu, tyrumu spindinčiame glėbyje išsisklaido visi vaidmenys, scenos ir įsitikinimai ,,turiu”… Išsilaisvinimas… Lengvumas… Tyras namų kvapas… Aš sugrįžau… Aš sugrįžau į laisvę, į lengvumu, tyrumu dvelkiančius namus.

Kuomet esame ryšyje su savo širdimi, mylinčiame stebėjime, iš ramybės pojūčio atpažįstame tai, kas nebetarnauja mums: senas programas, įsitikinimus, kuriuos sukome metų metus, kaip besikartojančią plokštelę ir manėme, kad taip yra ir turi būti. Kaip kad šis ,,aktorius” turėjo įsitikinimą, jog bus nuteistas, nepriimtas, jeigu nebus tobuloje savo rolėje. Per šią netikrumo miglą negalėjome matyti priežasčių mūsų patiriamo skausmo. Kuomet vis labiau ir labiau sugrįžti į namus, širdies erdvę, pradedi vis daugiau ir daugiau atpažinti ir matyti/stebėti tuos aspektus, kurie yra ir kurie laukia būti pamatyti tavo širdies akimis, paleisti ir išlaisvinti amžiams. Dieną iš dienos mokaisi ir primeni sau, kaip vėl ir vėl sugrįžti į savo centrą, į savo esmę, kad vis labiau ir labiau galėtų atsiskleisti tavoji tyra širdies gelmė. Tu, aš, mes jau esame gelmė tyrumo, tik paleiskime ir leiskime vaivorykštiniui vėjui išsklaidyti tuos netikrumus, kurie taip laukia sugrįžti į šviesą. Tegul visi aspektai, kas yra mažiau negu meilė, lengvumu skrieja į Šviesą.

Sielos dienoraštis

Veidai gali būti pamiršti, tačiau ne sielos, su kuriomis susitinkam. Jos – nepamirštamos… Visada širdyje joms bus rami vieta…

AŠ TIKIU, kad šiame gyvenime mes vieni kitiems šviečiam šviesos ŠVYTURIU.

AŠ TIKIU, kad tamsiausiose gyvenimo įdubose mes išTRAUKIAM vieni kitus iš sudužusio pasaulio prieblandos.

Aš Tikiu…

„Pasaulyje, kuriame daugelis nešioja kaukę, privilegija yra matyti kitą „Už“ viso to… O didžiausia privilegija yra pamatyti savąją sielą, net jei ji ir dužo, daugybę kartų. Nebijoti vėl ir vėl mylinčiai ja dalytis…“

AŠ TAVE MYLIU… Tiesiog Tave myliu. Už visų kaukių…

„Matau raudonų rožių medžius. Matau, kaip jie žydi MAN ir TAU… Ir aš sau galvoju, koks nuostabus pasaulis. Matau dangaus mėlynumą ir baltus debesis… Ir aš sau galvoju, kokia šviesi palaiminta šiandien diena, kokia tamsi šventa naktis… Ir aš sau galvoju, koks nuostabus pasaulis…“

Jame aš nesu tik šis kūnas ar žmogus, kurį tu matai.

Aš ESU mylinti, amžina šviesos būtybė, gyvenanti šiame žemiškame inde.

AŠ ESU graži, spinduliuojanti, angeliška Kūrėjo išraiška to, kas kada nors buvo ir viso to, kas kada nors bus…

Aš esu dalintis čia vėl ir vėl, GILIAI MYLĖTI…

O kai bus Dieviškasis laikas ir žvaigždės susilygiuos, aš grįšiu iš šios sielos misijos savo plunksnuotame pakilimo soste atgal į žvaigždes ir vėl prisijungsiu prie didžiųjų Dievų ir Deivių, kurie plaukia dangaus vandenimis amžinybės laivais tarnaudami Didžiąjai Kosminei Motinai..   

Mantra – sakralus garsas

Garso ir vibracijos galia yra viena iš stipriausių ryšių, jungiančių skirtingų pomėgių, kultūrų žmones. Ši energija geba apjungti ir suharmonizuoti mus ir visas dalelytes mūsų visatos. Mes esame susieti kartu su muzika, kuri jungia mus kartu per visus laikmečius ir per visą žemę ir kosmosą. Tardami ar dainuodami sakralius garsus, mes galime atrasti ir pajausti jėgą, vienijančią mus visus.

Mantra – šventas žodis

Mantra, kilusi iš jogių ir Indijos Vedų tradicijų, yra sanskrito žodžių junginys, kurioje yra apimta ir talpinama aukštesnė sąvoka ir tobulos vibracijos. Mantrų garsai ir skiemenys yra perduoti per daugybę šventų senovinių tradicijų ir laikmečių. Mantrų tekstai yra struktūrizuoti ir reikalauja tam tikros tvarkos. Vedų mantros gali būti atskiri garsai, žodžiai ir sakiniai. Mantros kiekvienas garsas turi ypatingą reikšmę, vibraciją ir vietą visatos centre. Jogių ir Vedų mantros yra perduotos sanskrito kalba ir šia kalba jos yra atliekamos. Visi Vedų pirmieji tekstai yra parašyti sanskrito kalba, viena iš seniausių kalbų. Ji yra laikoma pasaulietine, dvasine kalba. Kad suprastume mantrų reikšmę, jos yra išverčiamos ir interpretuojamos bei paaiškinomas kitomis kalbomis. Suprantant mantrų reikšmę, sanskrito sakrali vibracijų galia turi didesnį poveikį mantrų praktikoje. Visos mantros yra sudarytos iš įvairių keturiasdiašimt devynerių sanskrito kalbos garsų. Mantros atneša sakralią išmintį ir energetiką ne tik į mūsų praktikas, bet ir mums kaip žmogiškosioms būtybėms. Mantrų žinutės atneša ypatingą ir unikalią informaciją kiekvienam atskirai, atlikėjui ar klausytojui.

Garsas OM yra vienas pagrindinių mantros garsų, kuriuo pradeda beveik visos rytietiškos mantros. Šis garsas yra kilęs iš pačio Visatos Šaltinio šerdies. OM garsas gali perduoti didžiulę istoriją, vibracijas ir, vien tik jį tariant, pakylama nuo proto triukšmo, sujungiant ir atnešant mus į savęs realizaciją ir savo paties suvokimą, žinojimą, kas ir yra pagrindinė mantros esmė. Girdint garsą, toną, jaučiant vibracijas, mes galime susijungti su savo vidiniu pasauliu. Mantra Rytuose laikomas šventu žodžiu, kurio mentaliai nesuvoksi, bet girdimas ir jaučiamas vidumi. Mantros padeda išvesti mus iš tamsos į šviesą, iš chaoso į ramybę, ir iš karminio bei iliuzinio samsaros rato.

Mantros istorija

Rytuose mantra yra integruota ir yra girdima kiekvienoje dvasinėje praktikoje ir kasdieniame gyvenime. Mantrų praktikų atlikimo ritualai ir ceremonijos persmelkia Rytų, Indijos filosofijų religines šventyklas ir namus.


Mantros yra kilusios iš pasaulio pačių seniausių dvasinių tekstų. Senoviniai Vedų tekstai yra perduoti senovės dvasininkų ar šventųjų, kurios buvo gaunamos iš vieno tam tikro asmens, dvasinio mokytojo ar įsikūnijusių kadaise Šventųjų, kurių energija gyvuoja ir dabar. Vedų dvasininkai, per išmintį suvokdami ir suprasdami tekstus, perduodavo juos žmonėms per mantrų ritualų atlikimus ar laužo ceremonijas. Mantros įkūnija įvairias dvasines tradicijas ir išlieka populiaros šiandieninėse dvasinėse praktikose. Suvokiant mantrų galią ir svarbą, rytietiškos mantros vis dažniau įsilieja į vakarų tradicijas. Vakaruose jogiai, atlikdami kirtanas ir mantras perduoda įvairių Indijos ir kitų Rytų dievybių, ikonų esmę ir energiją. Svarbu žinoti, kad mantrų atlikimas nėra susijusios su religijomis ar jų dogmomis, – mantrų tikslas yra dvasinis, jų galia yra vibracijose, kurios pakelia energetiką įvairiausiais būdais, nesvarbu ar jos atliekamos garsiai ar tyliai. Nors, bėgant laikui, mantrų praktikų formos keitėsi kartu su dvasinėmis tradicijomis, originalios vibracijos ir pagrindiniai senovės sanskrito šaltinių tekstai yra išlikę, ir tai yra įkvėpimas atlikti mantras moderniais būdais, instrumentais ar kitomis formomis. Pvz, Rytuose šalia mantrų skamba instrumentai tokie kaip indiška harmonija, cimbolai, ar rytietiški būgneliai bei gongai, o vakaruose dainuoti mantras gana populiaru pritariant gitarai, vakarietiškais būgnais ar dar kitokiais instrumentais. Žinomų atlikėjų tokių kaip Krishna Das, Dave Stringer muzika skamba iki šiol visame pasaulyje. Dainininkė Devi Primal kartu su savo partneriu Miten atlieka mantras, dainas ir muziką, kviečia ir suburia viso pasaulio žmones. Jų aukštos vibracijos atliekama muzika yra parama keliant visos planetos energetiką.

Mantros galia

Mes esame kaip kanalai, jungiantys žemę ir visatą, tad praktikuodami mantras mes galime susijungti tiesiogiai su visatos kosmoso galios šaltiniu, visatos kosmine tvarka, aukščiausiaja tiesa, kas manifestuojasi ir mūsų gyvenime ar realybėje. Mantrų energijos dėka mes galime patirti vienybę tarp proto ir kūno. Daugkartinės mantros praktikos ne tik sujungia mus su mūsų siela ir savastimi, bet yra stiprus dvasinis įrankis išvalymui ir išgryninimui, transformuojantis mūsų sąmonę. Sakralaus garso kartojimas turi galią mus suharmonizuoti, atnešti balansą mumyse. Kai žmogus ištaria garsą, jis turi teigiamą poveikį ir efektą psihosomatinei žmogaus struktūrai ir sveikatai. Mantrų vibracijos šalina negatyvias karmines kliūtis ir blokus, gilius ir įsišaknijusius įsitikinimus. Mantras galime kartoti su intencija padidinti gausą, ilgaamžiškumui. Jos gali būti atliekamos savo ir kitų gerovei. Mantrų kartojimas padeda mums susifokusuoti į dabarties momentą ir išlikti jame. Ši praktika šalina baimes, nerimą ir sugrąžina mus į harmoniją ir balansą.

Kaip praktikuoti mantras

Mantros poveikis nėra patiriamas ar suvokiamas intelektualiai, tai – ritmas, vibruojantis iš begalybės, kurį gali patirti kiekvienas. Mantrų vibracijos vibruoja skirtingai pagal žmogaus kūną ir energetiką ir dažnai mantros budina ir plečia sąmonę.
Pradedanti mantros praktika gali būti paprasčiausias būdas mintyse ar garsiai kartoti garsą OM ar tiesiog besiklausant mėgstamą mantrą. Tai gali būti praktikuojama kasdienybėje gaminant valgį, maudantis vonioje, vaikščiojant gamtoje arba atliekant jogos praktikas bei meditacijų metu.
Nors ir nėra neteisingo būdo ar griežtų taisyklių, kaip atlikti mantras, bet, jei norima pagilinti mantros praktiką, yra tam tikri patarimai.
Išsirink mantrą, kuri tau rezonuotų, įsitaisyk patogioje, ramioje vietoje. Užsidek smilkalą ir žvakę. Taip pat labai dera prieš mantras atlikti meditaciją. Pradžioje patartina stebėti savo kvėpavimą, kad derėtų su mantros ritmu, – tai padeda sulygiuoti protą, kūną, ir dvasią ir atneša pastovų ritmingumą. Kad pajustum mantros vibracijas, gali uždėti ranką ant krūtinės ir sutelkti dėmesį į širdies erdvę. Prieš atliekant mantras, kad garsai ir žodžiai skambėtų natūraliai ir lengvai, rekomenduojama, pakartoti garsą OM kelis kartus, arba keliskart pakartok Gayatri Mantrą, ar kitą tau patinkančią mantrą. Kuo daugiau mantra yra pakartojama, tuo labiau esi atnešamas į rimties būseną ir savo natūralią tėkmę.
Mantra įgyja stipresnę galią, kai yra atliekama garsiai ir, ypatingai, kai mantra yra tariama ar dainuojama didesnio rato žmonių. Tuomet mantros energetika yra sustiprinama ir tai suteikia didesnį poveikį ne tik kiekvienam atskirai, bet kelia šalia esančio ir aplinkos vibracijas.

Įvairiose dvasinėse tradicijose dainos ir muzika skamba ar atliekamos išreikšti, pajausti pilnatvę, atjautą ir vienį. Rytietiškos mantros pakylėja žmonių vertybes, atveria širdis, kurios, praktikuojamos daugybę metų, yra nuostabus prieinamas įrankis vakaruose, kad sustiprintų dvasines praktikas ir patirtis, įtvirtintų teisingą įsitikinimų sistemą, sujungtų mus su mūsų Aukštesniaisiais Aš, Sielomis, kas mes ir esame. Muzika turi unikalią jėgą mus suvienyti ir ji mūsų viduje yra jau nuo pat gimimo. Tad kiekvienas iš mūsų gebame atpažinti, klausytis ir mėgautis muzika. Muzikos ir garso dėka mes galime pakelti mūsų nuotaiką, pažadinti ir pagyvinti mūsų dvasią. Mantros, kirtanos ir jų garsai bei muzika perduodama per mūsų širdis gydo sielas, padeda sujungti mintis, žodžius ir veiksmus bei mus visus kartu.
Garsas yra gyvas mumyse nuo pat gimimo, tad pakelkime mantrų vibracijomis savo energetiką ir įneškime į savo gyvenimus daugiau harmonijos, balanso ir ramybės. Tegul jos būna parama ir pakylėjimas mūsų dvasinėse kelionėse.

Šaltiniai: Alana Kaivalya ,,Sacred Sound“; Harold G. Coward, David J.Goa ,“Mantra: Hearing The Divine In India and America“

Poema Kylančiai Moteriai


Kiekvieną kartą, kai moteris pasitraukia iš santykių, kurie gesina jos ugnį,
Ji yra vedanti .
Kiekvieną kartą, kai  moteris sako NE, kai tai nėra patogu padaryti,
Ji yra vedanti.
Kiekvieną kartą, kai moteris sulėtėja, kai visi jai sako daryti daugiau,
Ji yra vedanti.
Kiekvieną kartą, kai moteris klausosi savo intuicijos ir elgiasi pagal ją,
Ji yra vedanti.
Kiekvieną kartą, kai moteris priima sprendimą, kuris tarnauja jos geresnei gerovei,
Ji yra vedanti.

Kiekvieną kartą, kai darai tai, kas yra geriausia tau, net kai sunku, skausminga ir net jei reiškia vėl pradėti viską iš naujo,
Tu esi vedanti.

Būk galinga, Sese, kilk, kai tik turi progą.
Kiekvieną kartą, kai save pagerbi, tu vedi visas moteris savo bendruomenėje.
Moteris, kurios stebi ir laukia ženklų ar įkvėpimo šaltinio, kad galėtų palikti, pradėti iš naujo, pagimdyti naują svajonę, sulaužyti modelį, pasakyti, kad
„GANA, AŠ ESU VERTA!”

Tai, ką tu darai, yra svarbu.

Kai tu tai įtvirtini, tu sukuri gyvą pavyzdį.
Kai tu kyli, tu sukuri gyvą pavyzdį.

Tai tavo atsakomybė ir mintys padaryti abu šiuos veiksmus savo gyvenime.
Tai mūsų atsakomybė kilti kartu.
Viena kitai parodyti, kad yra saugu sekti tuo, kuo tavo širdis trokšta.
Žinoti, kad einant per visa tai yra moterys, į kurias mes galime atsiremti.
Žinoti, kad net jei seni santykiai pasibaigia, senas gyvenimas miršta, verslas žlunga, pinigai išsenka, sveikata blogėja, kad vis tiek bus meilė, kuri mums bus parodyta.
Mes niekada nebebūsime vienos tol, kol puoselėsime save ir ryšius su kitomis moterimis.
Mes niekada nebebūsime be to taip ilgai tol, kol prisiminsime, kad net jei ir gyvenimas yra užimtas, nėra didesnio prioriteto nei bendruomenė.

Moterys, mes turime gyventi kaip komuna.
Kai tau yra blogai, leisk man išvalyti tavo namus, leisk man tau pagaminti, leisk man patrinti tavo kaktą ir pasakyti, kad viskas bus gerai.
Kai man sunku, laikyk mane ir leisk mano ašaroms laisvai tekėti.
Tada, kai aš pati pamiršiu savo stiprybę, primink man stotis.
Kai tu galvosi, kad esi pasiklydusi, aš padėsiu tau surasti tavo kelią.
Matyk mano šviesą, kai aš esu įstrigusi savo šešėlyje.
Aš darysiu tą patį, nes tave myliu.
Ir tai yra tai, kas vadinama SESERYSTE.

Žodžiai: Sheleana Aiyana