Santykis su Savimi ir Šaltiniu
komentarai 2

Pilnatvė vienatvėje

Kas yra vienatvė? Šiame straipsnyje vienatvę matau ir suvokiu kaip buvimą vienai,- be mylimo vyro šalia. Pilnatvė vienumoje. Vienuma – laikas su savimi. Ir pilnatvė toje vienatvėje.

Esu moteris, kuri ėjo per savo ugnį, audrą, sausrą, potvynius ir, atrodo, visas gamtos stichijas savyje. Kelionė į save sunki, bet ryžtinga: drebančiomis kojomis, perkrautu kūnu, skausmo ašaromis plaunamu veidu… Kelionė į save jautėsi be galo ilga, be pabaigos, akimirkomis nežmoniška ir nepakeliama. Vis verkiau suklupusi ne kartą, klausiau visų, kas tik manęs klausėsi ir nesiklausė – kodėl, už ką, kur gyvenime suklydau, kad esu verta šito skausmo? Kartais atrodė – noriu pasiduoti. Nebeturiu nei jėgų, nei motyvacijos eiti toliau, ir gyventi apskritai noro nelikdavo… Prasmė nykdavo kaip šaltinis sausros horizonte. Viltis nykdavo.. O aš pasirodo niekada nebuvau viena. Su manimi visada kažkas buvo šalia,- man siunčiami Angelai. Tai būdavo ir žmonės Žemėje, ir aplinkybės, ir nauji jausmai užgimstantys širdyje. Ir vėl parkritusi keldavausi, rinkau jėgas stotis ir eiti toliau. Be galo norėjau patirti SAVE PILNĄ, susirinkti save iki paskutinio akmenuko, net mažiausios smėlio kruopelytės. Tomis akimirkomis tikėjau, kad kelionė turi savo pabaigą ir joje manęs laukia Laimė. Laimė, kurią sukursiu pati, savyje ir su savimi. Ir nebūsiu priklausoma nuo niekieno kito mano gyvenime. Būsiu laiminga viskuo, Laimė ir Meilė manyje liesis per kraštus, aš ja spindėsiu, akinsiu kitus, ja dalinsiuos.

,,Kokia mano skausmo prasmė?“ – dažnai klausdavau savęs. Tuoj pat iškildavo atsakymas ar mintis, jog tiek daug patyriau ne veltui. Kažkodėl jaučiausi išrinkta patirti savo gyvenimo tragediją, nes buvau stipri. Labai stipri. Tokia stipri, kad manimi kažkas tikėjo labiau, nei aš pati savimi. Kažkas tikėjo mano galia visoje kelionėje į save. Tikėjo, jog suprasiu, išmoksiu,  būsiu skirta kažkam daugiau. Jaučiau, kad visas dovanas gaunu ne šiaip sau ir ne tik sau vienai. Turiu ir noriu tuo dalintis. Žinau, kad mūsų daug. Mūsų – savyje pasiklydusių moterų, kurių širdys ašaroja, o kūnai gyvena žemišką gyvenimą neklausydami širdies. Jaučiu, kad išgirsti mano istoriją taip pat laukia daugelis mano sielos sesių. Sesių, kurios tik pradeda savo kelionę, kurios atsargiai žvelgia pro pravirą savo širdies langelį, ir laukia… Kol kas nors pasirodys šalia, išties ranką, padrąsins ir pasakys – ,,nebijok, aš šalia.Aš kartu busiu tavo kelionėje. Ženk žingsnelį, širdele, imk mano ranką, eisime kartu. Kartu su tavim džiaugsiuosi, kartu verksiu, kai tavo kojos links, aš būsiu tavo ramstis, laikysiu tave. Kai bus per sunku, tiesiog klūposiu kartu.. Bet tu niekada nebusi viena! Visada būsiu šalia. Mūsų daug. Mes visos šalia. Ženk, mieloji!“

Ir aš taip ėjau. Ėjau savo kelią. Buvau visur. Ir danguje, ir pragare, ir tarp žemės ir dangaus… Jaučiausi kaip mažas išgąsdintas vaikas, mergaitė išdarkytais plaukais. Siela, atrodo, lėkė vėjuotais laukais, rėkė, klykė… O aš niekada nebuvau viena! Visada turėjau ką nors šalia. Daug mylinčių širdžių, sielos sesių. Jos mane mylėjo! Tokią, kokia tą akimirką buvau! Mylėjo mane visokią ir aš tą jaučiau taip stipriai. Jaučiau jų palaikymą. Visos skirtingos ir visos su savo dovanomis man. Ir visose aš mačiau dalelytę savęs. Visos mano sielos sesės atspindėjo man mano sudaužytos širdies gabalėlius, kuriuos norėjau susirinkti savo kelionėje i save. Godžiai ir noriai rinkau visus savo širdies trupinėlius, kantriai dėjau ir klijavau. Prieš tai išmylėdama kiekvieną skausmo lašelį, išturėdama glėbyje, išjausdama, ištyrinėdama – koks jis, priimdama jį, nuplaudama savo ašaromis, švarų ir spindintį klijavau iš naujo į VIENĄ.

Manęs mylima draugė kartą klausė: „Ar tikrai jauti pilnatvę viena?“ „Taaaip!“ – atsakiau jai! Būtent tai ir jaučiu! Visišką Pilnatvę savo Vienatvėje. Be mylimo vyro šalia, bet nuėjusi savo kelionę tikrai susirinkau save, susilipdžiau, tikrai tapau pilna savyje, tikrai jaučiu tobulą Pilnatvę savyje, su savimi, savo Laimėje, Meilėje ir Šviesoje. Esu tokia pilna, kad nebetelpu savyje. Mano Laimės, Šviesos ir Meilės tiek daug, kad ji liejasi per kraštus. Krūtinėje vietos per maža. Ja dalinuosi noriai.

Ką veikiau ir dariau? Atrodo, visko daug ir, galbūt, kartais vistiek per mažai. Supratau, kad kiekvienai skirtas skirtingas kelias, kiekvienos širdis tik jai vienai šneka ir tik jai vienai suprantama kalba kviečia. O šiandien aš dalinuosi savo keliu, savo istorija. Galbūt kuri nors pajaus, jog tai ir jos kvietimas, tai ir jos takelis ieškant savo pagrindinio Meile nušviesto širdies kelio.

Visada tikėjau Dievu. Netikėjau religija. Dievas man buvo Visuotinis Gėris. Kartais skausmo akimirkomis svarstydavau, kaip gali būti, kad mylintis Dievas leidžia vykti tokiai neteisybei mano gyvenime, mano dukrų gyvenime, mano šeimoje? Kodėl per mano gyvenimo tragediją tiek daug kenčiančių širdžių šalia? Į mano gyvenimą atėjo filmas „Trobelė“ ir aš tikiu, jog tai buvo Dievo pokalbis su manimi, su mano nerimu. Tai visa istorija apie Dievą, bet mane palietė epizodas, kuomet Dievas liepė tėvui pasirinkti vieną iš dviejų savo vaikų. Kurį gi tėvas labiau myli, kurį pasirinks, ir kurį atiduos? Mylintis tėvas tokio sprendimo priimti negalėjo… Supratau, kad tokie mes esame Dievui. Mes – visi jo vaikai, jis visus mus myli vienodai. Ir nesvarbu, ar esi skriaudžiamas, ar skriaudžiantis. Jis vistiek mus abu vienodai stipriai myli ir yra šalia vienodai. Bet žmogus Žemėje yra laisvas. Jis turi visišką pasirinkimo laisvę kaip jam elgtis, kaip reaguoti, ką įsileisti į savo protą, o ko ne. Ir žmogus renkasi. Ir sprendimai ne visuomet Meile grįsti… Tą akimirką supratau, jog egzistuoja Visata ir jos darnos dėsniai. Visuomet už viską yra atlyginama. Visi veiksmai, jausmai ir sprendimai turi savo pasekmes ir jas kiekvienas iš mūsų turime priimti ir už jas atsakyti. Šito niekaip neišvengsi, o jei mėginsi – skausmas tavęs neapleis tol, kol nesuvoksi ir neprisiimsi atsakomybės už tai, ką kuri. Taip į mano gyvenimą labiau ir labiau pradėjo rastis žinios apie šiuos Visatos dėsnius, kaip jie veikia, ir ką aš galiu padaryti, kad šiandien kurčiau savo ateitį, kurioje matau save laimingą. Buvo be galo sunku. Sunku jausti Meilę širdyje žmogui, kuris ,jauti, tave trypia, žemina, niekina, keikia, peikia, purvina, apšneka… Ir visai nesvarbu, kad suvoki taip kalbant tik jo vidiniam skausmui. Kad ir kaip stengiesi, yra be galo sunku į tokį žmogų pažiūrėti Meilės akimis. O ką jau kalbėti apie tikrą besąlyginės Meilės jausmą… Bet tomis akimirkomis buvo žinios ir tuo metu negalėjau nieko kito – tik žinoti.

Ieškojau būdų, kaip galėčiau žinojimą perteikti į jausmą. Ką padaryti, kad gimtų Meilė skausmo šaltiniui? Kiek tik širdis ir kūnas troško, klausiausi mantrų, meditavau kaip mokėjau ir kaip man išėjo. Pradėjau paleidinėti ateinančius negatyvius ir sunkius jausmus. Priėmiau juos, pripažinau, kad jie manyje gyvena, leidau sau su jais kalbėtis, leidau sau bent pabandyti mylėti savo pyktį, nuoskaudą, išdidumą, neapykantą savyje. Labai labai stengiausi juos išmylėti savyje, kaip savo paties dalelytę, kuri tik trumpam yra mano kelyje. Leidau sau, kaip draugams, kartu pabūti su visais savo jausmais, pagerti arbatos ir kaip svečius išlydėti iš savo širdies namų. Jaučiau gimstantį palengvėjimą kaskart juos išlydint. Ir nebebuvo taip baisu, kai jie ir vėl prašydavosi į svečius… Leidau jiems užsukti, vėl pabūti, pakalbėti, išmyluoti ir išlydėti. Ir taip kaskart, kai tik jie norėdavo uzsukti į svečius. Tol, kol jie patys vieną dieną tik pristojo šalia, pažvelgė, ir nebenorėjo vidun. Bet jie visuomet laukiami mano širdyje! Ir jie tai žino! Ir jie žino, kad užsukę bus apgaubti Meile ir Šviesa. Ir išeis jau kitokie.

Tačiau šito man nepakako… Jaučiau kažko trūkumą širdyje, sunku buvo suprasti. Buvo tik jausmas, kurio nesugebėjau paaiškinti. Todėl ėjau toliau. Prisiminiau savo vaikystės svajonę – šokti. Leidau sau patirti savo svajonę ir pradėjau šokti. Pajutau kaip lengviau kvėpuoju šokdama, svajoju, prisimenu save mažą mergaitę. Svajonė išsipildė man užaugus ir aš buvau tokia laiminga dėl savęs! Visada norėjau keliauti. Ir leidau sau keliauti! Bijojau keliauti viena, bet priėmiau tai kaip iššūkį sau, savo baimei. Jaučiau kaip noriu ją nugalėti, norėjau pabandyti. Ir tai padariau. Pradėjau keliauti ir vėl pajutau Laimę savyje. Aš laimėjau prieš savo baimę ir Laimė manyje augo! Taip pamažu prisiminiau visas savo baimes – aukščio, vandens, slidinėjimo, krokodilų ir t.t. Manyje gimė noras viską savyje nugalėti. Viena po kitos šlaviau savo baimes iš kelio, triumfavau prieš jas ir, kiekvieną kartą nugalėjusi, jaučiau kaip galiu daugiau ir daugiau įkvėpti krūtinėje. Darėsi laisviau ir daugiau vietos. Širdyje pradėjo pamažu šviesėti, radosi daugiau vietos Meilei. Ji augo ir man buvo taip gera ją jausti.

Jaučiau, kad tai buvo teisingo kelio pasirinkimas, bet man vistiek kažko buvo maža. Aš jaučiausi drąsi. Niekada nebijojau pažvelgti į save, bet dabar ryžto eiti buvo dar daugiau. Lankiausi visokiuose mano širdį ir protą traukusiuose seminaruose. Viename tokiame išdrįsau apie savo skausmą kalbėti viešai prieš 130 žmonių. Buvau drąsi, nes norėjau išmokti ir suprasti viską, kas man skirta – viską, ką turėjau ir privalėjau. Maniau, jei nematau pati, tuomet leidžiu, kad man tai pasakytų. Ir pasakė. Ir daug gražaus, ir to, ko ne visi išgalėtų atlaikyti ir priimti. Buvo skaudu, bet man to reikėjo. Tam, kad sustočiau ir pamatyčiau save iš šalies. Kad įvertinčiau, ar tai gali būti tiesa. Galų gale man rėkė į akis: „Tu gi karalienė!“, – nelabai supratau, apie ką tai. Tą akimirką prisiminiau ir mylimos draugės pasakytus žodžius man, kai buvau gilioje nevilties, skausmo, aukos duobėje… Ji irgi vieną akimirką man drąsiai rėžė į akis: „Pažiūrėk į save! Tau gi ant kaktos parašyta, kad esi moteris verta milijono!“ Nelabai supratau ir ją ir ką tuomet ji turėjo omenyje… Pasirodo buvau ,,karalienė“, ,,moteris“ jaučianti savo vertę, bet išduodanti pati save… Išduodanti savo moteriškumą… Savo jausmus… Dariau taip daug, ko širdis rėkė nedaryti, dariau tik tam, kad mylimas žmogus šalia būtų laimingas… Ir nesuvokiau, kad taip tampu nelaiminga pati… Tampu tuščia savyje, mirštu būdama gyva… Nes neklausau savo širdies, savo jausmų, išduodu juos… Visa tai supratau tik didelio skausmo metu ir nežinau ar galiu sakyti, kad supratau per vėlai, o gal pačiu tinkamiausiu metu. Galiausiai man pasakė: „Tavo užduotis šiame gyvenime yra BŪTI LAIMINGAI! Supratai?! Ar tu mane supratai?!“ ,,Supratau“, – atsakiau tyliai, pašnibždomis… Tą akimirką ašaros riedėjo skruostais ne tik man. Salėje kartu su manim verkė daug širdžių, daug akių… Mane laikė už rankos, vėliau ne vienas norėjo apkabinti, su manim pakalbėti. Jaučiau daug rūpesčio ir Meilės. Jaučiau, kad esu drąsus pavyzdys jiems… Ir visa tai aš gėriau godžiai. Ėmiau viską, visas žinias, kurias man siuntė Dievas ir Visata. Noriai mokiausi ir tą akimirką, ir vėliau kasdieną. Mokiausi būti laiminga Moteris.

Iš pradžių tam, kad laimė sugrįžtų į mano dukrų širdis, mano mamai ir sesei, mano draugėms… Labiausiai stengiausi būti laiminga dėl jų visų. Ir mačiau  kaip man vis lengviau ir lengviau sekasi, kaip Laimė pradėjo augti ir mano širdyje. Džiaugdamasi savimi, kūriau džiaugsmą ir aplink save. Pradėjau pastebėti besikeičiantį dukryčių elgesį. Jos pradėjo vėl dainuoti namie, šokti, pykti. Supratau, kad jos grįžta į savo vaikišką gyvenimą, supratau, kad žiūrėdama į jas, galiu matyti kaip jaučiuosi aš. Mano dukrytės buvo man atspindys mano vidinės būsenos. Jos pradėjo dažnai mane apsikabinti, sakyti kaip stipriai myli, kokia nuostabi mama esu joms, ir kaip stipriai aš pasikeičiau… Supratau, kad pagaliau tapau mama, kokios savęs visada norėjau pati! Ir visą tą laiką dariau tai, kas man teikė džiaugsmo. Daug skaičiau. Leidau sau tingėti ir nieko neveikti, jei to norėjau. Leidau sau pragulėti lovoje visą dieną ir žiūrėti į lubas, jei tik to norėjau. Leidau sau save palepinti kūno masažu. Leidau sau negaminti valgyti. Leidau sau puoštis ir nesvarbu, kad niekur nėjau. Puošiausi sau. Ir mylėjau save visokią. Leidau sau nesidažyti. Ir ėjau i darbą nepasidažiusi tol, kol tokios savęs norėjau. Ir mylėjau save tokią. Tikrai mylėjau. Grožėjausi savimi, savo natūralumu. Nusikirpau visus nudažytus plaukus ir atsiauginau savo tikrą, gyvą spalvą. Šokau. Keliavau. Dirbau daugiau nei pilnu etatu. Dirbau papildomai su senais žmonėmis. Jaučiau, kaip augu ir kaip man gera, kad galiu būti jiems. Gavau tiek daug šilumos atgal. Nesijaučiau pavargusi. Jaučiau gyvybę savyje, buvau pilna jėgų. Valgiau mažai, labai labai mažai, bet jaučiau kaip esu soti emocijomis ir jausmais, kurie augo manyje. Didelė užgimstanti ir auganti Laimė manyje. Kasdien vis daugiau ir daugiau jos manyje.

Visos mano kelionės į save, į savo sugrįžtantį Moteriškumą, kulminacija tapo mano kelionė į Deivės salą – Maltą. Mano nuostabus ir nepakartojamas drugelio skrydis. Čia užaugo mano drugelio sparnai ir aš pakilau skristi. Tai buvo nuostabiausia kelionė, Moteriškumo išmylavimo patirtis, seserystė, begalinė ir besąlyginė Meilė. Tai buvo kelionė, kurios laukiau daugiau kaip pusę metų. Neįsivaizdavau, kas ir kaip, bet labai labai stipriai jaučiau kvietimą ryžtis ir leisti sau ją patirti. Tokia neapsakomai turtinga patirtis, tokie neįkainojami dalykai mano gyvenime. Po šios kelionės mano gyvenime pradėjo vykti stebuklai. Tiesa, jie vykdavo nuolat, tik aš jų niekada nepastebėdavau. Bet tai tapo mano naujai atrasta patirtis, ir dažnai keista. Aš išmokau kalbėtis su gamta ir savo širdimi, klausti ir gauti atsakymus. Kartais išsigąsdavau ir klausdavau savęs, ar aš kraustausi iš proto? Ir tuomet nutikdavo naujas stebuklas su konkrečiu atsakymu į mano nerimą. Aš vis dar rašau visus tuos stebuklus, mintis ir ženklus. Gera perversti juos, prisiminti akimirką, o kartais randu tiesiog užrašytus nutikusius jausmus ir įvykius, o atsakymai, kas ir kodėl, iškyla po kiek laiko. Kas nors įvyksta kasdien,- ar tai skaudesnio, ar tai pliūpsnis begalybės Meilės, bet viena išlieka tvirta – ramybė ir Meilė širdyje!!! Taip daug kartų Visata man suteikė progą pamatyti savo Meilės tikrumą atsiųsdama brutalius išbandymus… Taip gera, kad Maltoje įgauta ramybė nekinta jokiomis išorinėmis aplinkybėmis! Jokie aplinkos veiksniai nebeįtakoja mano vidaus, reakcija mano rami ir, svarbiausia, tai tikras ir nesumeluotas jausmas. Protas bando kišti koją, bando kurstyti ego išraiškas, bet taip gera, kad aš išmokau pamatyti jį ir save iš šalies! Atrodo iš kažkur aukštai stebiu save ir kažkur iš šono besiartinantį ,,negerą jausmą“, vizualizuoju kaip apkabinu, paguodžiu jį ir leidžiu eiti toliau. Visą gyvenimą svajojau sugebėti va taip va sustabdyti savo emocijas, kurios mane grauždavo, ir niekada netikėjau, kad man kada nors tai pavyks. Mano lūkesčiai šiai kelionei buvo begalybės dydžio, nors lūkesčių geriausia niekada niekam neturėti! Aš taip ilgai jaučiau, kad ši kelionė kažkokia ypatinga, ji man taip reikalinga, ten įvyks kažkas TOKIO. Nesuvokiau kaip ir kas, bet jausmas tiesiog buvo.

Nepakartojamas drugelio skrydis, kelionė į save ir visišką Pilnatvę Vienatvėje. Man pavyko! Man labai labai skaudėjo. Skaudėjo labai ir dar labiau. Bet aš niekada nebuvau viena. Visada sunkiausią akimirką atsirasdavo kas nors, kas ištiesdavo man ranką ir siūlė būti drauge. Tada šluosčiausi ašaras ir priėmiau pagalbą. Kai negalėjau atsikelti, mane pakėlė. Kartu stovėjo, kol kojos buvo pakankamai tvirtos ir vėl žengti žingsnį toliau. Ir aš vėl atrasdavau jėgų eiti. Ir kaskart vis drąsiau ir drąsiau, nugalėdama kliūtis savyje ir taip augindama Laimę ir Meilę širdyje. Net ir skausmo šaltiniui.

Šiandien esu be galo laiminga! Mano kelionė į vidinę Laimę, Pilnatvę Vienatvėje truko beveik du metus. Šiandien ne tik žvelgiu Meilės akimis į savo skausmo šaltinį, bet ir esu be galo dėkinga jam už šią patirtį. Šis skausmas pažadino mane iš letargo miego. Šis skausmas išmokė mane ieškoti savęs – tikros ir gyvos savęs. Šiandien aš esu MOTERIS, MAMA, kokios savęs visada norėjau. Šiandien aš gyvenu klausydama savo širdies, savo jausmų. Šiandien aš gyvenu Meilėje ir Šviesoje. Ir tokį gyvenimą noriu gyventi toliau. Šiandien aš visko pilna savyje. Ramybės, Meilės ir Laimės manyje radosi tiek daug, kad nebetilpo manyje. Šiandien aš galiu viskuo dalintis ir nesijausti tuščia. Šiandien aš moku skirti kokybiško laiko sau, kartais išsibarsčiusi ir vėl susirinkti save, palaikyti pati save, mylėti pati save. Esu sau ir kitiems, tiems, kam manęs tokios reikia. Ir tuomet, kai pasiekiau tikrą Pilnatvę Vienatvėje, Dievas į mano gyvenimą atsiuntė žmogų. Šiandien mes dalinamės savo vidine Meile ir Laime. Mes kuriame ne iš trūkumo, o iš vidinės pilnatvės. Mums buvo leista susitikti, nes abu norėjome dalintis savo vidiniu grožiu, o ne tikėtis, kad kitas padarys mane laimingu, išgydys mano žaizdas, ištirpdys mano skausmą. Visą sunkiausią darbą mes padarėme patys. Pirmiausia tapome Pilni Meilės ir Laimės savyje ir tik tuomet susitikome neieškant ir visai netikėtai. Tai gyvenimo Žemėje kokybė. Mylėti.

Mano mylima nepažįstamoji. Linkiu ir tau pasiekti Pilnatvę Vienatvėje. Linkiu ir tau išmylėti save savo unikaliame kelyje. Galbūt mano patirtyje rasi kažką sau. Linkiu tau nebijoti. Nieko. Tu esi ne viena! Aš esu su tavim! Mūsų yra daug, ir mes visos šalia! Mes tave mylime ir palaikome! O tu eik, Širdie! Nieko nebijok ir eik į savo Laimę, Meilę ir Šviesą.

2 Comments

  1. Rima ( Sauleta cia ir Dabar) says

    Aciu uz pasidalinima,skaiciau ir lyg tai visa tai apie mane. Straipsnyje atradau save pacia.kaip dziaugiuosi,kad nesu viena savo Vienatveje. Stiprus Angelu palaikymas liudesio,dziaugsmo akimirkomis ir siaip buvimas kiekviena akimirka kartu. Dievas Visata veda,palaiko ir myli.myli.myli… Begalybiskai dekinga esu uz viska ir visada,tuo gyvenu,alsuoju ir pusuoju. Aciu sesems Deivems,Myliu Jus Visas. Esame Karalienes,viskas ateina savo laiku ir savo vietoje,tik reikia islaukti ir suaugti. Ir visa tai pavadinciau savo Vienatves kelione i LAIME.

    • Ačiū, nuostabi, mylima Širdie – Rima 💗 Ačiū, kad esi ir eini, kad atliepi. Mūsų daug ir mes taip reikalingos viena kitai. Ačiū Tau – Meile 💗

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *