Santykis su Savimi ir Šaltiniu
Leave a comment

Pasiilgta laisvė būti savimi

Mano siela kviečia kalbėti apie tai, kas taip artima ir tuo pat labai jautru… Apie kitoniškumą, priėmimą ir laisvę būti tikru savimi.

30 metų leidau sau būti savimi tik saugioje man erdvėje – pačiai su savimi… Nuo pat vaikystės mėgavausi savo vidiniu pasauliu, augau apsupta gamtos ir tai buvo begalinė dovana dar labiau suartėti ir išjausti save, šokti laisvą, mylinti šokį su gamtos pasauliu, stebėti ir susijungti su žvaigždėmis, kalbėtis su medžiais. Mano vidinio pasaulio ir gamtos šokis buvo atgaiva sielai, lengvumas, pilnatvė… Fiziniuose namuose sekė priešingos patirtys… Nors iš mamos gavau didžiulę paramą, artumą, švelnumą, jautrumą, tačiau lydėjo kitos patirtys, dėl kurių mano vidinis pasaulis liko tik man. Vėliau prasidėjo mokykla… Draugai… Jausmingam, jautriai reaguojančiam, matančiam ir girdinčiam vaikui/vėliau paauglei teko prisiderinti prie esamos aplinkos, kuri buvo tolima mano vidiniam pasauliui, pajautimams… Iš gelmių išsakyti žodžiai kėlė bendraamžiams šypsenas… O taip norėjosi būti išgirstai, priimtai. Savo vidiniais pajautimais jaučiausi viena toje aplinkoje, kuri mane supo… ,,Aš esu kitokia, negu visi ir savo vidiniu pasauliu nepritampu” – įtikinau save. Patikėjau, kad mano jautrumas, gilesnis matymas, suvokimas, išreiškiamos mintys iš sielos gelmių yra nesuvokiamos aplinkiniams. Man pritrūko stiprybės atstovėti savo gelmę, savąjį sielos grožį. Rinkausi lengviausią kelią – užsisklęsti viduje ir prisiderinti prie aplinkos… Tapau tokia, kokia buvau patogi aplinkai. Vidinis pasaulis liko po netikrumo kauke…

Iki kol suaugau vis sutikdavau artimas širdis, buvimas kartu su jomis mane rėmė, palaikė. Ar galėjau save visiškai atskleistį šiame ryšyje? Negalėjau. Visišką laisvę jutau tik būdama su savimi ir gamtoje. Bet šis susijungimas vis retėjo… Bet kada į mano gyvenimą atkeliavo viena po kitos dvi artimos sielos, tuomet ėmiau prisiminti džiaugsmą būti savimi, kuomet esu ryšyje su kitu žmogumi. Mūsų širdys dainavo ta pačia daina, šoko tuo pačiu ritmu. Pokalbiai apie tai, kas artima mūsų širdims, pakylėdavo iki dangaus; atrodo, užčiuopiau vėl save Tikrąją. Pokalbiai apie dangaus grožį, saulės spindulius, mėnulio artumą, apie Kūrėjo dovanas ir meilę – tai taip pasiilgta ir artima… Tai buvo lyg eliksyras mano ištroškusiai sielai ir priminimas, kad nesu viena taip jaučianti. Šios sielos buvo man kaip veidrodis. Žvelgdama į jas mačiau savąją sielos gelmę, jutau laisvės pojūtį atsiverti, išsakyti, kitame pamatyti save. Šios sielos atėjo priminti tai, kas buvo paslėpta mano pačios.

Dabar vis labiau ir labiau galiu mėgautis augančia vidine laisve. Esu apsupta mylinčių, remiančiu širdžių – sielos šeimos. Ir Esu begaliniame dėkingume ir džiaugsme, kad galiu apkabinti save visą – Tai, kas aš esu.

Mano jautrumas, patiklumas, naivumas, gilumas, kitoniškumas, švelnumas tapo mano nuostabaus sielos sodo žydinčiomis gėlėmis. Vis labiau ir labiau atsiveriu laisvei, atvirumui, tikrumui.

Aš taaaip myliu ir visada žavėjausi, mylėjau kitoniškumą, gilumą, drąsą būti tuo, kuo alsuoja širdis, nors ir tai visai neatitinka daugumos tiesų. Širdis džiaugdavosi matant laisvas sielas, išreiškiančias save taip, kaip jaučiasi. Ir dabar suprantu, kodėl toks džiaugsmas lydėjo visada mane apie juos – laisvus, unikalius, drąsius žmones. Nes tai buvo taip pasiilgta… Nes tai artima, tikra… Taip ilgai ją buvau užsklendusi, paslėpusi po netikrumo kauke… Mano siela, kaip ir tavo, ir mūsų visų, yra apie Laisvę, apie Laisvę būti savimi, Laisvę rinktis, Laisvę tiesiog Būti.

Esu džiaugsme ir dėkingume, kad išsisklaidžiusios iliuzijos atvėrė kelią pažinti, pajausti, sutikti, apkabinti vis daugiau ir daugiau sielai artimų žmonių.

Ir taaip,- aš kitokia, ir taip,- aš kažkam keistuolė, naivuolė, jautruolė, skrajoklė. Bet aš ESU AŠ. Ir aš renkuosi ir aš JAU pasirinkau nebeišduoti daugiau savęs, likti savo tiesoje, laisvėje, tikrume. Ir kitaip būti negali, aš jaučiu apie ką kalba mano vidus, ko siekia mano siela ir man taaaip gera būti savimi. Skristi ir mėgautis laisvės, begalybės skoniu. Koks saldus šis jausmas.

Ir tu, brangi siela. Jeigu tau atliepia, apie ką ši mano širdies daina, jausk, išgirsk – tu nesi viena tokia, – yra begalės begalės tave suprantančių ir atliepiančių tavo širdies skambesiui. Tik yra gyvenimo atkarpa su kalnais, upėmis, pelkėmis, kurias turime pereiti, perbristi, panirti/išnirti, kad ateitume į Save TIKRĄJĮ. Brangi siela, ir tas pelkes ir kalnus mes patys pasirinkome…

Atsisukus atgal, suglaudus ties širdimi rankas, maloningai DĖKOJU keliui, patirtims, mane supusiai aplinkai, žmonėms ir sau, nes be viso to nebūčiau ten, kur dabar ESU.

Dėkoju dabarčiai ir žmonėms, patirtims, dovanoms, kurios yra dabar mano gyvenime. Dėkoju sau už norą kalbėti, išsakyti ir leisti sau BŪTI.

Filed under: Santykis su Savimi ir Šaltiniu

by

Aš tai tu, o tu tai aš – Tyrumo Šviesa, Ramybės gelmėje, Dieviškoji kibirkštis – amžinoji siela. Aš tai tu, o tu tai aš – ateinu spinduliuoti Šviesa, sušildyti Tiesa, dalintis Džiaugsmu, apkabinti Tyrumu. Mus susitikusias Dievo vedimu, kviečiu pažinti koks džiaugsmas yra Būti, dalintis, įkvėpti, priimti ir šokti, šį Meilės šokį. Ačiū Tau, kad ESI ♡.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *