Erdvė Svečiams
Leave a comment

Mylimas Gyvenime,

ar pameni, kai prieš maždaug dvejus metus mane pakvietė į naują etapą? Prasidėjo nemigos naktys ir protu nepakeliamas skausmas, kurio seni būdai numalšinti nepadėjo, kad ir kaip stengiausi, nebegalėjau bėgti nei slėptis – visa savimi jaučiau, kad kažkas yra ne taip, tai turi keistis. Nežinomybės ir praradimo baimė, stingdanti kraują…

            Analizavau. Tylos akimirkomis girdėjau tiesą. Po ilgų svarstymų bilietą nusipirkau. Meilė yra kantri, nesiderėjo, tiesiog pakvietė ir laukė. Ir štai prasidėjo mano kelionė iš proto į širdį. Pradėjau skristi, plaukti, eiti, važiuoti, melstis, medituoti, giedoti, būti, jausti pamiršusi visus savęs išdavystės įžadus, atidėjusi kasdienybės darbelius, praeities kančią ir išsvajotą išsigelbėjimą ateityje. Tik išblaivinanti akistata su dabartimi, savyje talpinanti beribį, įkvepiantį dangų, remiančią, globojančią žemę, banguojantį, raminantį vandenį, deginančią, šventą ugnį ir vėją, atnešantį pasitikėjimą nematomu, rojaus ir pragaro būsenas, viską, kas telpa tarp jų…

            Kelionė praturtinanti, įdomi, toli gražu ne visuomet patogi ar maloni… Viskas prasidėjo nuo geliančios šalčiu išsiskyrimo su brangiausiu tuo metu žmogumi ir vienatvės taigos. Šis etapas, atrodė, niekada nesibaigs… Tai buvo netiesa, dabar žinau. Šiame etape pradėjau augintis stuburą.

            Bandymo įtikti ir savęs menkinimo pelkė tokia klampi… Pataikaudama išmokau tokių lankstumo pozų ir manevrų, kad nebegalėdavau savęs atpažinti veidrodyje: forma lyg ir graži, o vidus persikreipęs, susipynęs, eižėjantis nuo išdavystės skausmo. Pyktis, noras viską nusimesti, nusiplėšti, išraudoti sielvartą už save ir už visus, ką tai palietė. Sunaikinti visus narvelius, kuriuose save laikiau ar leidausi būti laikoma. O laisvas skrydis toks apdovanojantis!

            Gražiausia mano matyta vieta giliai po nuoskaudų uolomis. Ir toks trapus pažeidžiamumas, atvirumas meilės upei prasiveržti ten giliai VIDUJE, kad nebetektų savęs niokoti, mažintis iki dulkės išmatavimų vardan tų, kurie turi dar mažiau, ar pūstis kaip asmenybei, slėptis nuo savo žmogiškų jausmų, patirčių, kad ,,užsitarnaučiau” Šaltinio meilę. Niekada niekada niekada… NIEKADA. Ar iš tiesų jau suvokiu? Nie-ka-da neturėjau jos  užsitarnaut, galėjau ir galiu jai atsiverti ir įsileisti. Nesu kalta, kad bandžiau išsikovoti tai, kas man priklauso. Dabar leidžiu sau būti tiesiog mylima vis dažniau.

            Kelionėje pasitaiko liūdesio daubų, kur guliu susisukusi į embrioną ir verkiu be ašarų, pykčio uolų, ant kurių šoku tarsi pametusi protą laukinė moteris, negyvenamų salų, kuriose negalioja jokios taisyklės, tik išaustos pačios sodai su neragautais, saldžiausiais vaisiais, mistiškų miškų, įkvepiančių tekstams ir paveikslams, kosminių salių vidinėms pergalėms švęsti ir maudytis žvaigždžių lietuje… Esu jai neabejinga ir nebėra kelio atgal, tik giliau,plačiau ir aukščiau.

            Ir visa tai, pasirodo, yra grįžimas namo. Nemiela man buvo svetimose žemėse kovoti… Nemiela mano brangiai širdžiai kovoti. Ji patiria… Mano kūnas yra mano vieta po Saule. Mano gimimas yra leidimas man ta vieta rūpintis pagal geriausius savo sugebėjimus. Ir ne vienas žmogus yra liudininkas: aš turiu besąlyginę teisę į savo vidinę erdvę, į kurią galima patekti tik su specialiu kvietimu. Visiškai nesvarbu, kokie mūsų giminystės ryšiai, hierarchijos pozicijos, kokius vaidmenis vienas kito gyvenimuose atliekam. Netgi visa aprėpiantis Šaltinis gerbia šią mano laisvę. Šioje erdvėje aš turiu teisę į meilę be reikalavimų, į pasitikėjimą be įrodymų, į atjautą be tobulumo, į grožį be pagražinimų, į laisvę be apribojimų, į adekvačią atsakomybę, į gausą be užsitarnavimų, į taiką su viskuo, kas yra. Šioje sakralioje erdvėje aš turiu teisę būti be matomos priežasties pavargusi, be logiškų paaiškinimų bijanti, pykstanti, nusivylusi, laiminga, aistringa, jaučianti gėdą būti savimi, dėkinga, pakylėta, įkvėpta, kalta ir nieko su tuo nedaryti, tiesiog BŪTI, tiesiog jausti.

            Kuo daugiau esu vIEna su savimi. Patiriu savo brangų kūną, leidžiu tekėti savo emocijoms, kreipiu protą, girdžiu ir gyvenu siela, tuo daugiau erdvės manyje veriasi sau ir kitiems būti savimi nuoširdžiai. Tiesiog mylėti yra giliausias mano troškimas.

           Mylimas, aš numanau, kad kelionė dar ilga, tačiau aš Tau dėkinga, kad niekada man nepataikauji, nebent tam, kad parodytum, ko man nereikia ir ko iš tikrųjų trokštu. Dėkoju, kad remi mano kelionę, dar vieną didelį žingsnį, kuris beldžias į duris… Tokią gilią, neišdildomą, stebuklingą, iš esmės transformuojančią įtaką darai man. Noriu šokti su Tavimi, noriu būti su Tavimi, kol gyva esu.

Fotografija iš asmeninio archyvo.

Myliu, apkabinu

Tavo Lolita

Mano vardas – Lolita. Esu paprastas žmogus, kuris reaguoja, jaučia stiprų ryšį su gamta, (užsi)mąsto, po truputį transformuojasi. Esu siela, kuri yra gyva ir pamaitinama Tylos galia.
Savo brangų laiką skiriu bendrakūrybai: gyvenimo, tekstų, lietuvių kalbos pamokų ir kūrybinio rašymo.

Lolita

rašytoja

Filed under: Erdvė Svečiams

by

Ir mes priimame norinčias su meile dalintis. Kiekviena mūsų esame apdovanotos ir savo gyvenimo linijoje esame sukaupusios informaciją, kuri gali būti naudinga kitai sesei. Dalinimasis augina ir atneša tik gausą. Ačiū tau, mūsų brangi SESE ♡.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *