Santykis su Savimi ir Šaltiniu
komentarai 2

Meilė sau be kaltės

Moteris – tobulas Dievo / Visatos kūrinys. Tiek daug gražių žodžių yra sukurta apie jos tobulas kūno linijas, jos esmę kaip gyvybės davėją, jos intymų ryšį su žeme ir gamta, apie jos jausmus ir emocijas. Tiek knygų prirašyta, kuriose bandoma suprasti ir paaiškinti moterį bei jos prigimtį, atskleisti jos paslaptis, slypinčias giliai širdyje, moters sielos gelmėje. Vyras ja žavisi, stebisi, myli, nori jos ir kovoja dėl jos, jis nesupranta jos, pyksta ant jos ir jį vis tiek traukia ta magiška moters dvasia, jos meilė ir šviesa, kurioje jis nori pasislėpti, pailsėti, atgauti savo jėgas, nors tuo pačiu niekada negali nuspėti jos,- kas akimirką jo laukia netikėtumai ir staigmenos kaip iš paslapčių skrynios.


Moteris yra tekanti upė, kuriai reikia saugių krantų. Ji yra besikeičiantys metų laikai, kai vasarą staiga iškrenta sniegas, o žiemą kyla nenumaldoma kaitra. Moteris yra mėnulio dukra,- ji kasdien, kas akimirką yra kitokia, ji skirtinga ir unikali, ji tiesiog tobula savo širdies gelmėje, savo pajautime. Tokia ji yra nuo gimimo iki mirties savo giliausioje esmėje, savo sieloje. Jos gyvenimo kelias žemėje jai pačiai nenuspėjamas, ne visada ji pati supranta save. Ir kaip gi tokią akimirką ji galėtų paaiškinti save? 

Moteris – be galo jautri ir emocionali. Gilios mintys ir savęs analizavimas su ja supančių žmonių nuomonių, jų asmeninio gyvenimo potyrių, baimių, nuoskaudų, laimės, džiaugsmo, lūkesčių „prieskoniais“ sukuria jos „netobulumo“ paveikslą. Ji kenčia ir patiki savo nepakankamumu. Ji ryžtinga, ji myli ir nori būti mylima, todėl ji nusprendžia veikti ir tapti „kitokia“, „tobulesnė“, „geresnė“. Ji net patiki, kad privalo ir turi būti ta,- „kitokia“, kad tik ją supantys būtų laimingi ir jaustų pilnatvę su ja. Ji stengiasi kažkam įtikti, būti tobulesne drauge, mama, žmona, dukra, seserimi. Moters „tobulėjimui“,atrodo, ribų nėra. Ją supančiųjų reikalavimai dideli ir didesni, ir ji stengiasi juos atliepti. Ji lekia, griūna, veikia, pati iš savęs reikalauja jausti „teisingus“ jausmus. Bet moteris gi upė – ji negali netekėti. Ji – mėnulio dukra ir negali būti vienoda. Ji – metų laikai, kurie keičiasi. Jos giliausia esmė veda ją ir joks protas negali to sustabdyti. Jai priekaištaujama dėl jos ,,netobulumo“, todėl diena po dienos moteris pati savimi nusivilia, neatitikdama jai keliamų lūkesčių. Ji deda visas savo pastangas, mintis, kad tik būtų tobulesne jiems – kitiems, jos taip mylimiems ir brangiems… Ir ji kaskart save prievartaudama išduoda save… Ji išduoda savo tikrąją esatį – save jau tobulą tokią, kokia ji yra. Ji nebegirdi savo širdies, ji neleidžia ir draudžia sau jausti savo tikruosius jausmus. Jos emocijos yra nepatogios kitiems, jos audros, vėjai, lietus yra nepakeliami ją supantiems, todėl moteris renkasi užgniaužti ir paslėpti save. Ji bando šviesti ir neleidžia kauptis debesims, neleidžia lietui lyti, neleidžia vėjui pūsti, neleidžia savo vidinei upei tekėti. Ribodama save moteris prisiverčia tapti ežeru. Iš pradžių ji gražiai tyvuliuoja, saulė atsispindi jos gelmėje, tačiau ilgainiui tai pradeda pūti ir žudyti ją iš vidaus… Moters širdyje gimsta kaltė. Ji jaučiasi kalta, kad nesugeba būti tokia tobula, kokios jos nori jos mylimi; kalta, kai emocijos prasiveržia, o šalia esantys jų išsigąsta, baimė juos priverčia pulti atgal kaltinant moterį jos netobulumu. Moteris neleidžia sau jausti to, ką iš tiesų jaučia. Ji patiki aplinkiniais ir žodžiais, grįstais jų pačių baimėmis; ji patiki, kad yra nieko verta…


Prisiėmusi atsakomybę už visas negandas, ji nusprendžia, kad negali savęs mylėti, ar ji to tiesiog nenusipelnė. Meilė sau tampa nuopelnų aktas, proto vertinimas už atliktus darbus, atspindys į aplinkinių nuotaikas ir jausmus, kasdiene jų kokybe žemiškoje rutinoje. Kaip galima save mylėti, kai esi nuolat slegiama kaltės, nepateisintų aplinkinių, o vėliau ir savo pačios sukurtos „tobulos“ lūkesčių, kai nuolat pratrūksti emocijomis, kurios visgi ne visuomet yra patogios šalia esantiems?


Moteris – tobula. Ji jau tobula vien todėl, kad yra moteris. Netobula ji tiems, kurie patys nesijaučia tobuli, kurie savyje nešiojasi savo skausmus ir neturi jėgų atlaikyti tobulos moters audrų. Neturi jėgų išlaukti ir suteikti jai saugumą – krantus tekančiai upei. Leisti sau mylėti save tą audros akimirką ir nesvarbu, kad ji gali būti nepatogi. Mylėti savo audrą! Pajausti ją savyje, savo širdyje ir gelmėje, apkabinti ir išmyluoti savo jausmą, išturėti ir leisti jam eiti. Ach! Tas tobulas savo emocijos ir jausmo apkabinimas savyje, pokalbis ar šokis su juo kaip su mylimuoju. Ugnis ir vanduo, žemė ir dangus, viskas sukasi ir tampa viena, tame sūkuryje sukasi ir ji – TOBULA MOTERIS. Magiška jos akimirka, – saugi saugi kaip upės krantai. Ji neskaudina ir neliečia kitų, ta akimirka yra JOJE, jos gelmėje ir išmintingai suvokta. Leisti sau mylėti save be kaltės. Mylėti, nes esi moteris. Esi nuostabi tiesiog tokia – tikra, atvira, pilna sau ir savyje, kiekvienoje savo akimirkoje; save pažįstanti ir savęs nebijanti, save suvokianti ir save jaučianti savo kūne ir visoje savo sielos gelmėje. Tai yra meilė sau be kaltės, – meilė BŪTI, BŪTI MEILĖJE IR ŠVIESOJE.

2 Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *