Sesių dienoraščiai
Leave a comment

Kelias

,,…Palikau autobuse skėtį, bet po kelių dienų radau kitą. Pažiūrėk kokio grožio…“


Ar ir jums taip, lyg nuo kalno papėdės, kartais garsiai nuaidi visiškai paprasti, atrodytų, kito žmogaus pasakojime ištarti žodžiai? Jie mane šiandien palietė, lyg paglostydami. Viskas gerai… Taip turi būti.


Šiandien atsisveikinau su dukros auklyte, išgyvenau daug spalvingų jausmų.
Ji man buvo labai brangi. Man širdyje tai buvo dovana iš dangaus.


Mano dukrytė – spec. poreikių turintis vaikas, dėl to auklytės pagalba buvo didžiulė atrama mano kelyje.

Atvykus šiai moteriai savo dėkingumu už jos meilę, rūpestį nusilenkiau jai lyg Karalienei.

Kiek save pamenu,turiu savo sieloje baltą teptuką ir tapau žmones baltai, ir nieko negaliu padaryti kitaip. Kad ir ką darytų kiti, aš renkuosi matyti grožį juose. Akyse tarsi prasiveria dideli paveikslai, kodėl vienoks ar kitoks elgesys iš programuotos matricos veikia kitame. Prasiplečia natūralus žinojimas, tikėjimas, kad visa tai bus vieną dieną išaugta.


Po kelių mėnesių patirties ir savo elgesio suvokiau, kad turiu dar vieną vaiką, kuriuo sėkmingai pasąmoniniu būdu nuo iki pasirinkau rūpintis. Gyvenimas ne pirmą kartą mane mokė nepersistengti, bet vis negirdėdavau.


Prasidėjo iškreipti energetiniai mainai, ko pasekoje pradėjo skaudėti man viduje. Paprašiau pokyčio ir labai greitai tai manifestavosi, viskas sujudėjo ir buvo patraukta.
Nuoširdų ,,Ačiū“ Sau tariau pastarosiomis dienomis, kai suvokiau viduje: sustok, paleisk, pažiūrėk, juk visai ne to reikia šiai sielai ir jos augimui. Ji eis toliau taip, kaip mato, taip, kaip reikia būtent jai iš čia, kur dabar yra. Mano šiltnamio sąlygos dirbtinai ją augino.
Nori gal to, svajoji gal apie tai? Imk, patirk gal tą? O gal tai? Padėsiu.


Atsistojau viduje, atsisukau į save ir paklausiau: ,,Taip elgdamasi ar aš iš tiesų ,,padedu“?“

Kas tai yra šis žodis ,,pagalba“?
Kodėl mano vidus vedamas nuolatos padėti kitam?
Ir kodėl manyje suvokimas dar vis gyvas, kad ,,pagalba“ kitam, tai darymas už kitą.
Aš suvokiu, kad tai iškreipta, tai ne tai…
Aš pamiršau svarbiausia, kad tik tada, kai prašo, aš galiu sveikai padėti. Nes, kad sėkla prasikaltų, reikalingas ir lietus. Iki saulės spindulių REIKIA KIEKVIENAM UŽAUGTI.

Filed under: Sesių dienoraščiai

by

Esu pasiruošusi Tave išgirsti, remti ir dalintis saugia širdžių erdve. Esu čia tam, kad Tu kaip Saulė šviestum, šildytum, teiktum gyvybę savo Širdies sėkloms Naujosios Žemės sode ♡.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *