Mano Meilė Sau
comments 2

Kelias į save – priėmimas

Žiūru į debesis ir galvoju, kodėl man taip sunku?… Kodėl tiek pareigų gula ant mano pečių?.. Kodėl mano širdis pergyvena visų brangių žmonių sunkumus? Žiūriu į savo senstančias rankas. O mintyse sukasi mintis, kad jomis tiek sūrių ašarų nušluostyta, tiek galvų glostyta, tiek širdžių apkabinta… Jos ir negali būti be raukšlių. Kiekvienoje raukšlėje slypi kieno nors išgyvenimas. Ir… Oho, kiek jų daug…


Ateina suvokimas. Aš – moteris, Aš – mama. Aš – dukra. Kitaip ir būti negali. Gimiau,  kad mylėti, globoti, rūpintis, gydyti žaizdas. Tai prigimtinė mano pareiga ir privilegija. Būti šalia ir padėti, meile apglėbti. Bet aš ne visada tokia buvau. Man reikėjo prisiminti, kuo gimiau,- per skaudžias pamokas, per praradimus. Nusimetus visas kaukes pažiūrėti į savo širdį ir į veidrodį.

Kontrolė. Tai buvo dar vienas mano vardas. Norėjau suvaldyti viską: KADA grįš ir KUR yra mano vyras? Kokia TURI būti kambarių spalva? Kaip TURIU atrodyti eidama į pokylį? Juk BŪTINA nauja suknelė! Kaip PRIVALAU elgtis viešumoje ir, KĄ PAGALVOS KITI? O jei nepatiks, ką aš apsirengiau, pasakiau ar padariau, ar kaip gyvenu? Ir, neduok Dieve, sužinos, kad aš kitokia jau nuo gimimo… Vat kitaip mąstanti ir jaučianti. Ir būtinai REIKIA nusidažyti plaukus, prisiauginti blakstienas ir nagus. Na, juk visos taip daro..


Ar tikrai? Ar tikrai viso to reikia? Kokia to kaina? Prisimenu, kaip žiūriu į veidrodį ir galvoju, kas prieš mane stovi: ,,Rūta, čia tu?“,- Hm.. Balsas mano. Bet išorė… Nei juokis, nei verk.. Ar tokia atėjau į šį pasaulį? Ar tokią mane sukūrė? Juk jei būtų rekėję tam kažkam, kas kūrė, būtų iš anksto numatęs visas funkcijas ir „pribumbasus“. Na gimiau tokia,- pasišiaušus, neklusniais plaukais, per gyvenimą iš streso nugraužtais nagais (o taip,- dar ir dabar save pagaunu graužiant. Ir tai yra tik mano jautrumo įrodymas,- nieko negaliu padaryti). Veidas nusėtas dėmėmis nuo saulės. Bet juk tai AŠ! Ir aš tokia vienintelė! Išskirtinė! Na kur gi dar pamatysi moterį graužiančią nagus? Ar būtent taip išsidėsčiusias dėmes? Aš – UNIKALI! Ir taškas. Pamažu pradedu suvokti, kad būtent tokia aš čia reikalinga! Ir ne kitokia! Tai kokia prasmė man slėptis? Kodėl turiu vaidinti kito žmogaus vaidmenį? Ar man rūpesčių savų neužtenka? Ar per daug pinigų turiu? Pastebėjau, kad pačios gražiausios moterys tada, kai leidžia sau BŪTI savo tikrume ir pačios nuo to kaifuoja. Nusistatyti savo ribas, kokias noriu pati. O jos yra plačios.


Šiandien iš vienos moters sulaukiau klausimo, ar nebijau būti tokia, kokia esu, viešumoje? Mieloji, o kuo man tada būti? Išmokau sakyti savo tiesą. Žinau, kad daliai žmonių kyla noras skambinti psichiatrams. Bet jei šiandien meditacijos metu su manim kalbėjo angelai, tai taip ir sakau. Jei jaučiu, ko kiti nejaučia, ir jaučiu pareigą informuoti,- irgi sakau. Žinau, kad iš šono atrodo keistai, bet tai ir esu aš. Tikra. Nesumeluota. Nestandartinė. Ir, po galais, aš pradedu jau nuo to kaifuoti!  Va, ir prasideda meilė sau.


Ir man jau vienodai, KĄ PAGALVOS KITI !  NEPRIVALAU niekam aiškintis, kodėl aš šiandien į darbą atvažiavau susivėlus. Man tai primena laukinę mano prigimtį. Šiandien aš raganaitė.  Ir į šventę nuėjau su sena  savo suknele. Spėkit, ar kam nors rūpėjo? Na, nebent toms, kas mėgsta aptarinėti kitų gyvenimus, nes jos pačios savų negyvena pilnatvėje. (Nėra kada. Kitus reikia aptarinėti)


Vat, ir pradeda busti manyje moteriškumas, – tikras, autentiškas, kuris su manimi gimė. Pradedu prisiminti, kad mano rankos ir turi šluostyti ašaras,- be dirbtinų nagų, o tai dar akis iškabinsiu. Ir nuo mano plaukų spalvos mano gyvenimo laimė nepriklauso. O ta laimė vaikšto ant dviejų kojų ir šaukia „mama“. Ir tikrai jai tas pats, ar aš raudonplaukė ar blondinė. O vyrai? Nesiruošiu išpildyti jų troškimo turėti šalia atributą iš žurnalo viršelio. Nes manęs negalima turėti. Aš galiu BŪTI šalia. Eiti kartu per gyvenimą tokia, kokia esu.


Nesprausiu aš savęs į jokius rėmus, kas ir kaip TURI būti. Ir kai tai suvokiu, atrodo, mano siela pradeda plėstis. Aš nebeturiu  ribų, nes niekam nePRIVALAU įtikti. AŠ išlieku AŠ – autentiška. Va čia ir prasideda gyvenimas.


Kiekviena iš mūsų renkasi, kiek būti moterimi. Dabar taip madinga siekti lyčių lygybės. Mieloji, kokia dar lygybė? Pašnekėsim apie lygybę, kai vyrai gimdyti pradės, ar kai jiems PMS užeis. Vat tada galėsim lygintis. Aš esu hiper jautri, mano PMS-us žino ir kaimynai. Na, nes aš gi moteris,- emocionali, kartais ir raganiškai audringa. Tai – prigimtis. Na, emocijas valdyti reikia, bet jų gi nenuneigsi. O audra nešasi savyje TOKIĄ JĖGĄ! Tereikia ją tikslingai ir sąmoningai nukreipti tuo metu. Ir nereiks teisintis, kad va, sudaužiau lėkštę iš pykčio, nes man PMS. O vyrams turiu palinkėjimą. Kur ramiausia vieta, kai užeina urganas? CENTRE. Tad, jei švelnūs ir suprantantys  bus vyrai tuo metu, tai tas viesulas jų nepalies. Rūpestis ir meilė audrai padės lengviau nurimti. O pasipriešinimas visada sukelia dar daugiau audros. Tai fizikos dėsniai. Ir labai greit iš viesulo moteris virsta prieglobsčio prašančia mergaite. Ir patikėkit! Vyrai tikrai turi jėgos sugrąžinti mums pusiausvyrą. Jeigu tik nori. Jeigu mes jiems leisim. Jei tą audros minutę suprasim, kad už mus tik vyrai ir yra stipresni.


Kai leidau sau priimti tiesą, kad esu viesulinga, tai pati nepajutau, kad tapau ramesnė. Nes kai tik priešindavausi sau, gaudavau atgal dar dvigubą dozę to, ko nenoriu. Juk negaliu sulaikyti savyje tokios energijos. Bet galiu pripažinti sau, kad ją turiu. O tada kelias laisvas, galiu dėti tai kur noriu,- eiti bulves kasti ar grindis plauti. Sąmoningumas suteikia galimybę rinktis.  Kaip ir perfekcionizmas,- kol viską stengiausi atlikti itin tobulai, tol nesisekdavo: tai siūlę nusiūdavau kreivai ir tekdavo ardyti, tai maistą persūdydavau. Supratau pagaliau, kad visko tobulai nepadarysiu. Ir žinai, kas svarbiausia? Svarbu, kad aš darau! Nes anksčiau taip ir sėdėdavau su projektu galvoje, bijodavau pradėti iš baimės, kad bus neTOBULA. Po galais, ar kam rūpi, kad siūlė bus 1 mm į šoną? Juk suknelė nuo to neiširs ir nebus kreiva, o be to,- ji gi vidinė. Ir, o stebukle! Kai padėjau TOBULUMĄ į šoną (na dar ne visai, dar kai kada užplūsta bangos) , pradėjau dirbti atsipalaidavus. Tai panaikino įtampą manyje. Darbai pradėjo lietis iš širdies ir laisvės kurti. Tad kam kelti sau įtampą? Ar graži būna įsitempusi moteris? Dažniausiai jos veidas būna perkreiptas. Ar mums to reikia?


Ir šiame neTOBULUME gimsta autentiškumas. Atsiskleidžia tai, ką aš bandžiau maskuoti. Ar tai raukšles po makiažu, ar atsikišusį pilvuką, ar dar neišvystytus gebėjimus. Dabar žiūriu į veidrodį ir žinai, ką matau?- Pačią gražiausią moterį!  Myliu tuos kelis žilus plaukus, raukšlėtas rankas, pavargusį veidą. Aš myliu save, todėl leisiu sau pailsėti. Pagaliau. Esu laisva, plati, bet turiu savo ribas. Šulinys gali pagirdyti daug žmonių, bet taip pat jam reikia laiko atgauti savo vandenis. Ir tik tada jis galės ir toliau girdyti ištroškusius. Nes kitaip neliks nei šulinio, nei geriančių. Tai moters esmė. Kai esi vidinėje ramybėje, kai sugebi džiaugtis smulkmenomis, tavo vidus pradeda vibruoti meilę. O kaip viduje, taip ir išorėje. Tai va, kur slepiasi tikrasis grožis! Vidiniuose išgyvenimuose, meilės patyrime.  Mylėk visus, bet nepamiršk savęs -Autentiškos, Tikros, Gilios.

Su meile
Tikroji Rūta

Filed under: Mano Meilė Sau

by

Labas. Esu Rūta. Mes susitikome čia ne šiaip sau. Niekas gyvenime nenutinka atsitiktinai. Tavo siela Tave pašaukė kažką išgirsti čia. Ir jai to labai reikėjo. Galbūt pasijutai geriau, o gal radai problemos sprendimą? O gal tiesiog širdžiai reikėjo atgaivos ar patvirtinimo? Kad ir kas tai bebūtų, AČIŪ, kad atėjai! Visada su Meile lauksiu sugrįžtant!

2 Comments

    • Ačiū tau! Kiekvienas tą spindulį nešiojame savyje, tereikia atitraukti užuolaidas!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *