Sesių dienoraščiai
comment 1

Išlaisvinantis Mylinčios Aš Esu Būties glėbys

Stebiu… Atpažįstu žaidėją, kuris visą gyvenimą jautėsi lyg stovintis ant scenos ir vaidinantis tam tikras roles, gaudydamas žiūrovų žvilgsnius ir aplodismentus, visada siekiantis pripažinimo ir gausių aplodismentų… Jam visada atrodydavo, kad yra stebimas ir matomas. Todėl kiekvienas jo veiksmas turėdavo būti apgalvotas, sugalvotas, kaip jis turi būti suvaidintas. Kuomet jis atsitraukdavo nuo žmonių srauto, likdavo vienas pats, jausdavosi kaip nulipęs nuo scenos… Padėjęs roles į šoną, ilsisi, sugrįžęs vidun.

Kelionė… Žmonių srautas… Stebiu vidiniu žvilgsniu, kuomet ,,aktorius” įsitempia, neramumas užplūsta ir jis jau besiimąs savosios rolės… Įkvepiu širdies erdvėje, vidiniu žvilgsniu mylinčiai prieinu prie aktoriaus. Matau, tai – ji… Švelniai paimu jos ranką, kita ranka švelniai pakeliu jos nuleistą veidą:

– Ar nepavargai, mieloji, ant šios scenos…?

Suspindi jos akyse ašaros, imu glostyti drėgnus jos skruostus:

– Gal jau pakaks, mylima?

Ji ilgėsingu žvilgsniu paklausia:

– Kaip? Kaip iš to išeiti?

– Tiesiog leisk… Leisk man tave apkabinti, leisk prisiliesti supratingumu, leisk sau atsipalaiduoti šiame mylinčiame glėbyje, širdies erdvėje.

Akyse sužiba paskutinį kartą dar baimės, abejonių atspindžiai, bet ilgesingas namų jausmas pakviečia ir ji atsiduoda šiam mylinčiam glėbiui. Atjauta, meile, priėmimu, tyrumu spindinčiame glėbyje išsisklaido visi vaidmenys, scenos ir įsitikinimai ,,turiu”… Išsilaisvinimas… Lengvumas… Tyras namų kvapas… Aš sugrįžau… Aš sugrįžau į laisvę, į lengvumu, tyrumu dvelkiančius namus.

Kuomet esame ryšyje su savo širdimi, mylinčiame stebėjime, iš ramybės pojūčio atpažįstame tai, kas nebetarnauja mums: senas programas, įsitikinimus, kuriuos sukome metų metus, kaip besikartojančią plokštelę ir manėme, kad taip yra ir turi būti. Kaip kad šis ,,aktorius” turėjo įsitikinimą, jog bus nuteistas, nepriimtas, jeigu nebus tobuloje savo rolėje. Per šią netikrumo miglą negalėjome matyti priežasčių mūsų patiriamo skausmo. Kuomet vis labiau ir labiau sugrįžti į namus, širdies erdvę, pradedi vis daugiau ir daugiau atpažinti ir matyti/stebėti tuos aspektus, kurie yra ir kurie laukia būti pamatyti tavo širdies akimis, paleisti ir išlaisvinti amžiams. Dieną iš dienos mokaisi ir primeni sau, kaip vėl ir vėl sugrįžti į savo centrą, į savo esmę, kad vis labiau ir labiau galėtų atsiskleisti tavoji tyra širdies gelmė. Tu, aš, mes jau esame gelmė tyrumo, tik paleiskime ir leiskime vaivorykštiniui vėjui išsklaidyti tuos netikrumus, kurie taip laukia sugrįžti į šviesą. Tegul visi aspektai, kas yra mažiau negu meilė, lengvumu skrieja į Šviesą.

Filed under: Sesių dienoraščiai

by

Aš tai tu, o tu tai aš – Tyrumo Šviesa, Ramybės gelmėje, Dieviškoji kibirkštis – amžinoji siela. Aš tai tu, o tu tai aš – ateinu spinduliuoti Šviesa, sušildyti Tiesa, dalintis Džiaugsmu, apkabinti Tyrumu. Mus susitikusias Dievo vedimu, kviečiu pažinti koks džiaugsmas yra Būti, dalintis, įkvėpti, priimti ir šokti, šį Meilės šokį. Ačiū Tau, kad ESI ♡.

1 Comment

  1. Vita says

    Ačiū už namų vaizdą. Apčiuopom ieškojau tokių,bet nebuvau išgrįninusi vaizdo :] . Namo! Koks šiltas,mielas,artimas žodis. <3

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *