Erdvė Svečiams, Motinos Širdis
Leave a comment

Gimties ritualai

Esu Ieva – Dula. Auginu du vaikus, turiu dvi asmenines labai skirtingas gimdymo ir auginimo patirtis. Antro vaikelio atėjimas davė labai aiškų pajautimą, kiek daug priklauso nuo mūsų pačių. Toli gražu nežinau visko, esu nesibaigiančiame pažinimo kelyje, bet jau esu pasiruošusi šiuo ypatingu gyvenimo momentu paremti kitas moteris. Dula yra moteris, teikianti emocinę, fizinę, informacinę pagalbą nėščiosioms ir ką tik pagimdžiusiosioms bei jų šeimoms. Tam, kaip moterys gimdo, didžiulę įtaką daro jų nusiteikimas, ryšys su savo kūnu ir kūdikiu, santykiai su artimiausiais žmonėmis, žinios. Nuo vaikystės turėjau daug klausimų pasauliui – tikriausiai, kaip ir visi. Pirmasis žmogus, kurio klausdavau, buvo mama. Tai, ką ji įdėjo į mano mažą širdelę, yra labai prasminga ir brangu. Laikas bėgo. Gyvenimas klostėsi visai ne taip, kaip svajojau. Tuomet vėl ir vėl ieškojau atsakymų. Knygos, seminarai, įvairios praktikos, daugybė patyriminių procesų, technikų, kurių mokė nuostabūs mokytojai iš Lietuvos ir užsienio, labai padėjo atrasti tuos kertinius dalykus, į kuriuos galiu remtis ir šiandien.

Noriu šiek tiek papasakoti apie du ritualus gimdyvėms – Prausynas ir Vytuliavimą. Visose kultūrose biologiniai gyvenimo tarpsniai, tokie kaip brendimas, tėvystė, visada būdavo lydimi ceremonijų bei ritualų. Jie padėdavo suvaldyti jausmus, kurie liejasi per kraštus, gąsdina nežinomybė. Tačiau siela kviečia mus atrasti pasitikėjimą ir pereiti šiuos tarpsnius drąsiai, su palaikymu ir meile. 

Prausynos

Prausynos paprastai organizuojamos artėjant gimdymui, paskutinį nėštumo mėnesį. Tai – nuostabus ritualas paliečiantis giliausias sielos kerteles, įprasminantis Gimties virsmo momentą, suteikiantis progą lengviau pereiti šį etapą, padedantis išsivaduoti iš nerimo, baimių ar nepasitikėjimo, gražinantis taiką ir harmoniją viduje, tikėjimą savo jėgomis. Tai labai intymus susitikimas, kuriame dalyvauja suburtos pačios artimiausios moterys, kurios įneša daug gėrio, meilės, šviesos. Veiksmas dažniausiai vyksta pirtyje, kur visos moterys kaitinasi, rituališkai apiprausia besilaukiančią, ištepa kvapiais aliejais, šukuoja plaukus, aprengia siuvinėtais gimties marškiniais.

Moteris palydima gimties taku – patiesiamas lininis rankšluostis, papuošiamas gėlių žiedlapiais ar šakelėmis. Šiuo rankšluosčiu būsima gimdyvė eina iki papuošto, jai paruošto krėslo. Moterį lydi artima moteris, draugė, kuri jau gimdė ir žino, koks tai yra virsmas. Perėjimas gimties taku – tai simbolinis gimdymo kelio įveikimas. Tuomet moteris nuprausiama savo bendruomenės moterų

Veiksmus lydi žodžiai, dainos, palinkėjimai, kartais tyla. Ritualas kas kartą kitoks, bet visada nešantis taiką ir susitaikymo jausmą širdims. Tai labai stiprus intymus patyrimas, leidžiantis išgyventi viduje mirtį to, kas atgyventa, praeita, jau nebereikalinga, ir atsiverti naujam užgimimui su giliausia palaima širdy.

Prausynų apeigos, kurias dabar atliekame, nėra paliudytos folkloro šaltiniuose, bet mes daugybės dalykų nežinome, nes senoji tradicija buvo nutraukta ir daug kas pamiršta, paslėpta po užmaršties šydu. Indėnų tradicijoje moterys buvo palydimos į gimdymą užrišant raudoną juostelę ant pilvo. Kiekviena moteris ateina ir ant tos juostelės prisega ,,žiogelį” arba užriša mazgelį ir nėščioji tą juostelę nešioja iki pat gimdymo. Gimdymo metu tie mazgeliai atrišinėjami, kad viskas pasileistų ir gimdymas vyktų sklandžiai.

Vytulavimas

Vytulavimo ritualas – nuostabiausia dovana moteriai po gimdymo. Sūpuojant naujagimį visas aplinkinių dėmesys tenka būtent jam, o mama taip ir lieka dažnai su savo mintimis, emocijomis, išgyvenimais. Šis ritualas – grįžimas į pačią save, bet jau kitokią. Vytulavimas suteikia progą moteriai priimti save tokią, kokia yra dabar, įvykus gimdymui. Pirtyje, kaitinantis, vyksta ritualinis nuprausimas. Geriamos žolelių arbatos, moteris turi progą pilnam išsikalbėjimui apie svarbiausią įvykį – gimdymą.

Mylinčioje erdvėje vyksta pilna nuoširdaus priėmimo, atsidavimo ir palaikymo energijų kaita. Kartais su ašaromis išbėga upeliais visa sukaupta įtampa, pagaliau moteris jaučiasi išklausyta, suprasta ir  išgirsta. Dar įkaitusi moteris tepama aliejais, masažuojamas pilvas, septynių skarų pagalba daromas moters suveržimo – užvėrimo ritualas. Tokiu būdu ne tik dvasine, bet ir fizine prasme moteris jaučiasi grįžusi į save, pilna ir laimingai mylinti save su viskuo kas buvo ir yra. Įvyksta besąlyginis priėmimas. Palaima širdy…

Kai kuriose vietovėse po gimdymo moteris paprastai keturiasdešimt dienų neišeidavo iš namų – manyta, kad ją dar sieja ryšys su mistiniu, su anapusiniu pasauliu. Gimus kūdikiui po kelių dienų vaikelio tėvas pasiimdavo vaišių ir eidavo pranešti kaimynams džiugios žinios. Ištekėjusios moterys suskubdavo lankyti naujos mamytės, tai buvo vadinama palankynomis, patakais, patekylais ir pan. Žinoma, atkeliaudavo ne tuščiomis – su vaišėmis mamai ir dovanomis vaikučiui. Manyta, kad vaikučiui būtinai reikėjo ką nors padovanoti, kad ir smulkmeną, tada jis augs laimingas ir turtingas. Kai kur buvo gajus paprotys į namus, kuriuose neseniai gimė kūdikis, įžengus svetimam vyriškiui, čiupti jo kepurę ir reikalauti išpirkos. Po sunkaus gimdymo periodo ateidavo linksmybių metas – vaikelio lankyti susirinkusios moterys šokdavo ir dainuodavo. Tiesa, gimdyvės lankymo ritualas būdavo ne šiaip sau linksmybės – atėjusios moterys buvo tarsi tarpininkės, padedančios mamytei pereiti į naują motinystės tarpsnį, o pirmojo kūdikio susilaukusiajai padėdavo įsitraukti į kaimo moterų bendriją. Artimos draugės ir kaimynės paprastai maždaug po savaitės irgi norėdavo pamatyti vaikelį, bet tai jau buvo mamos teisė spręsti, rodyti ar ne – kai kurios svetimiems nerodydavo mėnesį ar net daugiau – bijodavo nužiūrėjimų. Praėjus savaitei ar daugiau laiko po vaikelio gimimo paprastai būdavo rengiamos krikštynos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *