Erdvė Svečiams
Leave a comment

Gimdos balsas

Atėjo mano dienos. Gimda bendrauja su manim keistu būdu – per skausmą. Maudžia ir maudžia. Tas maudimas eina per smegenis… Bukina aplinkos suvokimą, traukia į save. Gerai, pakalbėkim, brangioji… Ką tu nori man papasakoti? Papasakok man, kas tau yra moteriškumas? Tyla. Tada tamsa… Skausmas. Kančia. Purvas. Šaltis. Krešulys. Drebulys. Paniekinimas ir pažeminimas. Išgyvenimas bet kokiom sąlygom. Vienintelis išsigelbėjimas – atsiriboti. Apsimesti. Nebejausti. Būti kitur…Pavargau…Noriu šilumos. Šaltis išsunkė. Sustingimas vargina. Noriu augti. Pavargau būti tuo, kas nesu. Bet aš pamiršau, kas esu…

Apkabink mane! Priglausk mane! Sušildyk mane! Suteik gyvenimą! Aš noriu gyventi! Aš noriu žydėti! Aš noriu spindėti! Skleisti meilę, atgaivą, harmoniją, ramybę, grožį, išsilaisvinimą, įkvėpimą. Nuostabi kūrėja ir išlaisvintoja. Stebuklų kūrėja. Šviesos nešėja. Ašarų šluostytoja ir guodėja. Koks nuostabus priimantis, apgaubiantis, sušildantis, nuraminantis, pripildantis meilės, tikėjimo ir vilties glėbys. Žvaigždžių vartai į laisvę, į meilę, į savo dieviškąjį ,,aš“. Tai – motinos glėbys, Motina žemė, kunkuliuojanti lava, švelni vandenyno banga. Tai – banginių daina, povandeniniai koralų sodai. Tai – besisukantys žvaigždynai virš galvos. Tai – švelni žolė, kutenanti skruostą; boružėlė, lipanti pirštų galais. Tai – saulės spinduliai, išskydę pro primerktas blakstienas; kamanės dūzgimas į motinos žemės branduolį, rytinis paukščių čiulbėjimas ir žydinčių vyšnių alėja. Tai – ugningi šokiai aplink laužą, moterų rato sutartinės, rankdarbių vakarai drauge su visom moterimis – esamomis, būsimos ir buvusiomis. Tai – Šviesos tinklo mezgimas, Šventos Gralio taurės pripildymas, gydantis rankų prisilietimas. Tai – gerumo banga, užliejanti visą žvaigždėtą spindinčią esybę savo purslais. Tai – šokis salsos ritmu ir pradinis/pirmas impulsas, pereinantis į begalinį pulsavimą, užduodantį ritmą viskam. Tai – karštis, ugnis, kaitinanti polėkį. Tai – krioklys, užvedantis generatorių. Tai – gyvybės alsavimas ir susikibusios rankos; kūdikio krykštavimas ir tyra džiaugsmo ir dėkingumo ašara. Tai – jungtis tarp tavęs ir manęs, jo ir jos, mūsų visų. Tai – visa ko išsipildymas ir palaima.

Tai – leidimas ir įgalinimas būti… Būti tuo, kas esi – MEILĖ.

Tai – bedugnė gelmė.

Švytinti tamsa.

Tekstas Vykitos, užrašytas bendraujant su savo vidiniu moteriškumu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *