All posts filed under: Sesių dienoraščiai

Žmogui

Nepaisant kuo aš tikiuIr nepaisant kuo tu tiki,Mes gyvename savo gyvenimus.Nepaisant kur aš esuIr nepaisant kur tu esi,Mes vaikštome ant šitos Žemės.Nepaisant kada tu gyveniIr nepaisant kada aš –Mes abu kvėpavome tuo pačiu oru.Nepaisant kur aš esuIr nepaisant kur tu esi,Aš tave ir Tu mane kažkada mylėjai.Ir dabar galiu sakyti esamuoju laiku – myli/myliu,Nes tiek aš, tiek tubuvome VISKAS.Tie visi kažką mylėjo.

Su kokiu jausmu pasitinki rytą… Kiek lengvumo tavoje dienoje… Kokiu jausmu pradedi ir pabaigi darbus… Kiek meilės apima tavoji akimirka… Ką jauti, žvelgdamas į šalia esantį… Jausmas kasdienybėje leidžia tau pamatyti kiek esi atviras, laisvas, nuolankus, mylintis… Ir taip stebi, jauti, regi vidiniu žvilgsniu, susitinki, apkabini, pasveikini ir paleidi, kas ne tavo, dėkodamas, kad tai buvo, kad pasirodė.  Kaip viskas paprasta, o kartu ir užslėpta… O visgi paprasta…  Lengvumu, priėmimu, dėkingumu pasitinku akimirkas, kurios yra dėl manęs. 

Sulig nuskridusiais erdvėlaiviais mes atsisveikinam su ego formom, su mažumos jausmu, su noru padaryti pagal vieno planą, padaryti tobulai. Mes tarnaujam VISĄ apimančiai Meilei, Vieniui. Mes atėjome pakilti. Kilkime tyroj Šviesoj, Atjautoj, Priėmime. Priimkime tai, kas ateina iš Aukščiau ir leiskime tai pajausti kitiems esantiems šalia, be žmogiškųjų apribojimų.Mes pamatėm ir paleidom, atsisveikinom su kontrole, mažumos jausmu, nutylėjimu. Mes nebegrįžtame atgal. Mes su begaline Meile gerbiame tai, kas esame ir kiekvieną akimirką renkamės tarnystę Dieviškumui. Aš renkuosi čia ir dabar Dieviškąją Šviesą, atvirumą, tiesos išsakymą, kito energijos pagerbimą, priėmimą, LAISVĘ. Sesės, kokie jūsų pasirinkimai? Atverkime erdvę su begaline pagarba ir meile viena kitai išsakyti SAVO ŠIRDIES TIESĄ.

Vyras ir šeškas

Šiuo metu mane maloniai grąžina į praeitų metų Rugsėjo energijas, kai vyko intensyvus budimas ir daugybė stebuklų mano gyvenime, su kuriais tuo metu galėjau dalintis tik su vienu žmogumi. Šis mėnuo visiškai pakeitė mano gyvenimą, o vėliau ir mano kai kurių artimiausių žmonių, kuriems jaučiau, kad turiu papasakoti… Pamenu,- aš jiems sakiau jog ,,po mano pasakojimo, jūs nebegalėsite gyventi taip, kaip gyvenę“. Tai buvo tiesa. Rugsėjis dabar yra mano kaip dar vieno gimimo mėnuo, o ypač rudens lygiadienio portalas. Vieną dieną aš su Jumis pasidalinsiu labai ypatingu to mėnesio įvykiu, bet dar ne dabar. Dabar istorijos, kurias vadinu mažais stebuklais, man sako, kad jau metas; yra sielų, kurios nori tai išgirsti. ,,Dalinkis“. Taigi, aš ir pradedu dalintis. Dalinuosi tada, kai pati istorija išlenda į paviršių mano kasdieniame gyvenime. Jos pačios tai daro. Tuo metu gyvenau saloje Guernsis (angl.vert. Guernsey) tarp Anglijos ir Prancūzjos. Nuostabios energetikos vieta. Ten labai gyvas ir intensyvus paukščių garsas. Sala žalia ištisus metus, daug nuostabios augmenijos. Joje yra net 27-eri paplūdimiai, kurie gali būti ir kalvoti (mėgau juos vadinti laukiniais) arba …

Santykis su Visata

Kaip tu bendrauji su VISATA? Pasidalinsiu istorija, kuri yra labai subtili ir dimensinė. Ji tokia jautri ir tyli, bet tavo širdies muzika groja pačiu plačiausiu diapazonu, kokį tu dabar gali suvokti. Visos tokios patirtys nėra protui. Tai naujas tavo santykis su Visata, kuris nebuvo aprašomas istorijos vadovėliuose, nebuvo perduotas tėvų. Jis paliktas tavo sielos įrašuose. Žemė yra dalis Visatos tinklo, kuris kalba su mumis per gyvūnus, gamtą, reiškinius, daiktus, įvykius, sinchronizaciją, jeigu mes esame susijungę su savo sąmone pakankamai, kad tai atpažinti. Prieš savaitę buvau grįžusi į Lietuvą. Mane pakvietė mano seserys/deivės. Susijungėme Lietuvos pajūryje. Mums buvo pasiūlytas nuostabus ritualas (iš pirmo žvilgsnio gan paprastas): nuėjus prie pajūrio išjausti ir susirasti savo intencijų akmenėlį. Mane labai greitai tas akmuo pakvietė. Niekada pati tokio nebuvau mačiusi. Tai buvo tarsi suakmenėjęs smėlis. Buvo aišku iškart, kad tai – manasis. Po kelių dienų reikėjo ant jo išpiešti tam tikrus simbolius, kurie dar labiau užtvirtintų tavo intenciją. Turėjome savo intencijas ant akmenų paleisti atgal į jūrą. Aš pamiršau savo akmenį. Ir tai nebuvo atsitiktinumas. Kažkodėl atėjo vedimas, kad turiu …

Kai tau širdis dainuoja begalybę ir jausmą, atneštą iš Dieviškos Būties, ir visa tai tau dovanoja, apkabina ir sušildo šnabždėdama: ,,Ar tu prisimeni, apie ką visa tai?“Tuomet jauti,- širdis suvirpa, atliepdama: ,,Tai aš Esu. Aš tai Esu – ši begalinė meilė, džiaugsmas, grožis ir tyrumas, visa apimanti šviesa“.Kaip dieviškumas, išdalinęs savo spindesį, pasėjęs mūsų širdyse, taip mūsų širdys plaka, spindi ir alsuoja šiuo Dieviškumu visiems aplink. Ar tu jauti taip pat, jog esam tam, kad begalinį meilės jausmą, spindinčią skaisčią tyrą širdies šviesą išskleistume ir padalintume visiems aplink? Atnešdami ramybę, džiaugsmą ir tyrumą į ši Visatos grožį – Žemę…

Gulėjau terasoje ant pilvo, nuoga ir kūnu ir dvasia, ir kaip driežiukas mėgavausi saulės kaitra. Žemiška šviesa šildė kūną, o mintys plaukiojo – tai atėjo, tai išėjo, nesustodamos ir neužsilaikydamos manyje.  Aha, tai štai kaip! Mylimas, dabar suprantu, kaip tu jauteisi… Ach, kaip gaila, kad anuomet nemokėjau, negalėjau suprast… Norėčiau atsiprašyti, bet nebegaliu. Mano širdis tavosios nebepasiekia, o ištarti žodžiai telieka žodžiais, kuriuos supranti iš savo buvimo taško… Bet vistiek, atleisk man, kad tuomet nesupratau. Nebegaliu nieko pakeisti. Dabar suprantu, nes pati patiriu tokius jausmus. Ir ačiū Visatai ir žmogui šalia, kurie suteikė man galimybę tai pajusti ir suprasti. Taip, skauda. Aš dėkoju, priimu, bet dabar noriu prisiimti atsakomybę už savo jausmus. Jie mano ir tik mano. Dėkoju. Aš jaučiu pilnai tavo dėmesį, meilę, rūpestį. Tai mano vidiniai jausmai ir mano būsenos ir visa yra gausoje manyje, kad ir kokia yra išorinė situacija. Aš tiesiog esu laisva jausti gausą. Taip. Būtent. Negalima norėti ir Visatos prašyti, kad kiti žmonės elgtųsi su mumis pagal mūsų poreikius. Tai nėra teisinga,- tai ego išraiška. Esame visi lygūs ir …

Neklausiu, kodėl … ten? Atsiduodu vedimui ir einu, nes kviečia… Jaučiu, kaip laukia… Sielos akimis regiu kelią, kuriuo esu vedama…Atsiduodu… Pasitikiu ir, dėkingumu apkabindama, einu į ten, kur aš esu aš. Į ten, kur esu kviečiama.

Mama, lenkiuosi dievybei. Ačiū. Dėkoju. Tyliu. Esu rami. Mama, pasauly tiek daug dievybių. Eisiu pasivaikščioti ten, kur jas rasiu. Ir visada rasiu. Kiekvieną kartą vis kitokias. Lenksiuosi. Išreikšiu dėkingumą. Stovėsiu ir jų didybėje visada rasiu aukštesnę prasmę. Viskas amžina. Viskas yra daugiau, nei aš tuo metu, tada, prieš tai suvokiau. Mama, bet dabar irgi žinau, kad kiekvieną dieną vaikštau ant tavęs. Mama, aš vaikštau dėkingumu. Jis neišsiamamas. Mama, ačiū. Tai daugiau, nei aš kada suvoksiu, bet visada jaučiau ir jausiu.

Lietaus lašai barbena į stogą. Kiekvienas lašas skaidosi į amžinybę. Esu palaiminta tai priimti ir tai girdėti. Kiekvienas mano dabartinis momentas skaidosi į pasirinkimo galimybes. Esu TARP. –Su pasitikėjimu eiti,- aš vis primenu sau. –Lašai, palaiminkite mano buvimą,- aidi mano balsas. –Nestabdyk vaivorykštės!,– taškėdami perlieja mane lašai. Priimu. Aš vėl priimu viską. Sugeriu ir atspindžiu. Pilnaties šviesoje aktyvuoju šiuos procesus. Esu pasiruošusi dar didesnei šviesai. Nestabdau savo vaivorykščių. Mano šviesa. Šviesa manyje. Aš esu šviesa. Šviesos šoka vaivorykšte.