All posts filed under: Mano Meilė Sau

Pasiilgta laisvė būti savimi

Mano siela kviečia kalbėti apie tai, kas taip artima ir tuo pat labai jautru… Apie kitoniškumą, priėmimą ir laisvę būti tikru savimi. 30 metų leidau sau būti savimi tik saugioje man erdvėje – pačiai su savimi… Nuo pat vaikystės mėgavausi savo vidiniu pasauliu, augau apsupta gamtos ir tai buvo begalinė dovana dar labiau suartėti ir išjausti save, šokti laisvą, mylinti šokį su gamtos pasauliu, stebėti ir susijungti su žvaigždėmis, kalbėtis su medžiais. Mano vidinio pasaulio ir gamtos šokis buvo atgaiva sielai, lengvumas, pilnatvė… Fiziniuose namuose sekė priešingos patirtys… Nors iš mamos gavau didžiulę paramą, artumą, švelnumą, jautrumą, tačiau lydėjo kitos patirtys, dėl kurių mano vidinis pasaulis liko tik man. Vėliau prasidėjo mokykla… Draugai… Jausmingam, jautriai reaguojančiam, matančiam ir girdinčiam vaikui/vėliau paauglei teko prisiderinti prie esamos aplinkos, kuri buvo tolima mano vidiniam pasauliui, pajautimams… Iš gelmių išsakyti žodžiai kėlė bendraamžiams šypsenas… O taip norėjosi būti išgirstai, priimtai. Savo vidiniais pajautimais jaučiausi viena toje aplinkoje, kuri mane supo… ,,Aš esu kitokia, negu visi ir savo vidiniu pasauliu nepritampu” – įtikinau save. Patikėjau, kad mano jautrumas, gilesnis matymas, …

Savimasažas ir aliejai kūno puoselėjimui bei sveikatinimui

Didžiulė dovana, kurią galime padaryti dėl savęs mylimiausios yra savimasažas. Savimasažo nauda mūsų kūnui, psichologinei ir emocinei savijautai yra didžiulė. Labai verta tai padaryti kasdieniu įpročiu. Savimasažas atpalaiduoja, nuramina, sulėtina, atitraukia nuo skubėjimo, pašalina nuovargį, suteikia jėgų ir energijos. Taip pat mūsų odai labai naudingas aliejinis drėkinimas. Taip pat ir senoviniuose ajurvedos tekstuose rašoma, kad kasdienis kūno įmasažavimas aliejumi lėtina organizmo senėjimą, maitina odą, raumenis, sąnarius bei sausgysles, didina fizinę ištvermę, stiprina imunitetą bei nervinę sistemą. Savimasažo metu iš organizmo lengviau pasišalina toksinai, o oda įgauna sveiką spindesį. O jei sąmoningai liesdamos savo kūną, pasitelksime dar ir didžiulę meilę sau ir gražius žodžius bei dėkingumą savo kūnui, stebuklingas poveikis ir puiki savijauta bus garantuota. Tačiau savimasažas gali būti skirtas ne tik savo kūnui, bet ir artimui. Nebūtina būti profesionaliu masažuotoju, kad padaryti masažą savo brangiausiems šeimos nariams. Svarbu intencija, o ji gali būti visokia, – pvz. švelniu glostymu pašalinti susikaupusias įtampas kūne, ar nuovargį, psichologinę ir emocinę įtampą, ar net skausmą. Aš labai tikiu iš rankų sklindama energija ir jėga bei gydomąja galia. O kai …

Sausas kūno šukavimas – nuostabi kūno sveikatinimo ir gražinimo procedūra

Moterų ratai, retritai, suvažiavimai yra nuostabi dovana sau. Jų metu moterys nuoširdžiai ir su didžiule meile dalinasi savipagalbos, savipriežiūros būdais, kurios naudoja jau kurį laiką ir yra visiškai įsitikinusios jų efektyvumu. Taip sužinojau apie sausąjį kūno šukavimą. Prisipažinsiu, – man tai buvo visiška naujiena! Kūno šukavimas?! Moterys nuoširdžiai patikino, kad man, turinčiai kraujo apytakos sutrikimų, tai bus puiki savipagalbos priemonė. Grįžusi pasidomėjau plačiau ir su sese Lina nusprendėme surinkta informacija pasidalinti, mielosios, su Jumis. Sausasis šukavimas yra senovinė praktika, vis labiau pasireiškianti sveikatingumo erdvėje pastaruoju metu. Tai yra paprasta technika šukuojant odą tam tikrais būdais, naudojant natūralaus pluošto audinio šepetį. Šis būdas padeda detoksifikuoti limfinę sistemą ir atnaujinti odą pašalinant senus odos sluoksnius, po kurio oda tampa ypač švelni. KAIP TAI VEIKIA ­Oda yra didžiausias mūsų kūno organas, kuris atlieka labai svarbų vaidmenį kasdienėje detoksifikacijoje. Ji gauna trečdalį kraujo, kuris yra cirkuliuojamas visu kūnu ir pašalina trečdalį toksinų iš mūsų kūnų, kuriuos mes pasisaviname per maistą, gėrimus ir chemikalus, kuriuos tepame ant savo odos. Sausas šukavimas stimuliuoja limfinę sistemą, audinių sistemą po oda ir tai …

APIE TAVE IR MANE – kai aplanko gili akimirka

Kas esi tu ir kas esu aš? Kas esame mes visi šioje nuostabioje Žemėje? Kam mes esame? Kas yra Vyras, kas yra Moteris? Ar žmogus gali gyventi su kažkuo? Sako, žmogus gimsta ir išeina vienas. Ar tai tiesa? Žmogus gimsta per kūną, per žmogų, per moterį, kuri jam gimus tampa mama. Bet žmogus išeina vienas. Jei pasiseks, kažkas bus šalia, gal laikys už rankos, gal melodiją niūniuos, gal vaikai šalia pabus, padėkos už gyvenimą, praleistą kartu. Ir tu išeisi. Viena. Peržengsi stebuklingus Šviesos vartus į kitą būtį. Taip ir gyveni,- viena, bet žmonėse, nagrinėdama kartas nuo karto save ramybės akimirkoje, arba audrai praūžus. Kas nutiko su manim, ar su kitu žmogumi? Ko moko mane šita audra? Kartais norisi vienatvės aplinkoje, o kartais tiesiog trūksta žmonių šurmulio. Ar tai priklausomybė nuo aplinkybių, ar Širdies klausymas? Kaip nieko iš nieko nesitikėti, kaip gyventi saugiai pačiai su savimi ir tuo pačiu su kažkuo? Kaip būti kartu žmonėse ir nesijausti pažeidžiamai? Kaip nekurti sau, aplinkai ir kitiems lūkesčių? Kaip leisti sau tiesiog gyventi be lūkesčių? Kaip patirti stebuklingą čia …

Kelias į save – priėmimas

Žiūru į debesis ir galvoju, kodėl man taip sunku?… Kodėl tiek pareigų gula ant mano pečių?.. Kodėl mano širdis pergyvena visų brangių žmonių sunkumus? Žiūriu į savo senstančias rankas. O mintyse sukasi mintis, kad jomis tiek sūrių ašarų nušluostyta, tiek galvų glostyta, tiek širdžių apkabinta… Jos ir negali būti be raukšlių. Kiekvienoje raukšlėje slypi kieno nors išgyvenimas. Ir… Oho, kiek jų daug… –Ateina suvokimas. Aš – moteris, Aš – mama. Aš – dukra. Kitaip ir būti negali. Gimiau,  kad mylėti, globoti, rūpintis, gydyti žaizdas. Tai prigimtinė mano pareiga ir privilegija. Būti šalia ir padėti, meile apglėbti. Bet aš ne visada tokia buvau. Man reikėjo prisiminti, kuo gimiau,- per skaudžias pamokas, per praradimus. Nusimetus visas kaukes pažiūrėti į savo širdį ir į veidrodį. Kontrolė. Tai buvo dar vienas mano vardas. Norėjau suvaldyti viską: KADA grįš ir KUR yra mano vyras? Kokia TURI būti kambarių spalva? Kaip TURIU atrodyti eidama į pokylį? Juk BŪTINA nauja suknelė! Kaip PRIVALAU elgtis viešumoje ir, KĄ PAGALVOS KITI? O jei nepatiks, ką aš apsirengiau, pasakiau ar padariau, ar kaip gyvenu? Ir, …

Meilė sau be kaltės

Moteris – tobulas Dievo / Visatos kūrinys. Tiek daug gražių žodžių yra sukurta apie jos tobulas kūno linijas, jos esmę kaip gyvybės davėją, jos intymų ryšį su žeme ir gamta, apie jos jausmus ir emocijas. Tiek knygų prirašyta, kuriose bandoma suprasti ir paaiškinti moterį bei jos prigimtį, atskleisti jos paslaptis, slypinčias giliai širdyje, moters sielos gelmėje. Vyras ja žavisi, stebisi, myli, nori jos ir kovoja dėl jos, jis nesupranta jos, pyksta ant jos ir jį vis tiek traukia ta magiška moters dvasia, jos meilė ir šviesa, kurioje jis nori pasislėpti, pailsėti, atgauti savo jėgas, nors tuo pačiu niekada negali nuspėti jos,- kas akimirką jo laukia netikėtumai ir staigmenos kaip iš paslapčių skrynios. Moteris yra tekanti upė, kuriai reikia saugių krantų. Ji yra besikeičiantys metų laikai, kai vasarą staiga iškrenta sniegas, o žiemą kyla nenumaldoma kaitra. Moteris yra mėnulio dukra,- ji kasdien, kas akimirką yra kitokia, ji skirtinga ir unikali, ji tiesiog tobula savo širdies gelmėje, savo pajautime. Tokia ji yra nuo gimimo iki mirties savo giliausioje esmėje, savo sieloje. Jos gyvenimo kelias žemėje jai pačiai nenuspėjamas, …

Pilnatvė vienatvėje

Kas yra vienatvė? Šiame straipsnyje vienatvę matau ir suvokiu kaip buvimą vienai,- be mylimo vyro šalia. Pilnatvė vienumoje. Vienuma – laikas su savimi. Ir pilnatvė toje vienatvėje. Esu moteris, kuri ėjo per savo ugnį, audrą, sausrą, potvynius ir, atrodo, visas gamtos stichijas savyje. Kelionė į save sunki, bet ryžtinga: drebančiomis kojomis, perkrautu kūnu, skausmo ašaromis plaunamu veidu… Kelionė į save jautėsi be galo ilga, be pabaigos, akimirkomis nežmoniška ir nepakeliama. Vis verkiau suklupusi ne kartą, klausiau visų, kas tik manęs klausėsi ir nesiklausė – kodėl, už ką, kur gyvenime suklydau, kad esu verta šito skausmo? Kartais atrodė – noriu pasiduoti. Nebeturiu nei jėgų, nei motyvacijos eiti toliau, ir gyventi apskritai noro nelikdavo… Prasmė nykdavo kaip šaltinis sausros horizonte. Viltis nykdavo.. O aš pasirodo niekada nebuvau viena. Su manimi visada kažkas buvo šalia,- man siunčiami Angelai. Tai būdavo ir žmonės Žemėje, ir aplinkybės, ir nauji jausmai užgimstantys širdyje. Ir vėl parkritusi keldavausi, rinkau jėgas stotis ir eiti toliau. Be galo norėjau patirti SAVE PILNĄ, susirinkti save iki paskutinio akmenuko, net mažiausios smėlio kruopelytės. Tomis akimirkomis tikėjau, kad …