All posts filed under: Mano Meilė Sau

APIE TAVE IR MANE – kai aplanko gili akimirka

Kas esi tu ir kas esu aš? Kas esame mes visi šioje nuostabioje Žemėje? Kam mes esame? Kas yra Vyras, kas yra Moteris? Ar žmogus gali gyventi su kažkuo? Sako, žmogus gimsta ir išeina vienas. Ar tai tiesa? Žmogus gimsta per kūną, per žmogų, per moterį, kuri jam gimus tampa mama. Bet žmogus išeina vienas. Jei pasiseks, kažkas bus šalia, gal laikys už rankos, gal melodiją niūniuos, gal vaikai šalia pabus, padėkos už gyvenimą, praleistą kartu. Ir tu išeisi. Viena. Peržengsi stebuklingus Šviesos vartus į kitą būtį. Taip ir gyveni,- viena, bet žmonėse, nagrinėdama kartas nuo karto save ramybės akimirkoje, arba audrai praūžus. Kas nutiko su manim, ar su kitu žmogumi? Ko moko mane šita audra? Kartais norisi vienatvės aplinkoje, o kartais tiesiog trūksta žmonių šurmulio. Ar tai priklausomybė nuo aplinkybių, ar Širdies klausymas? Kaip nieko iš nieko nesitikėti, kaip gyventi saugiai pačiai su savimi ir tuo pačiu su kažkuo? Kaip būti kartu žmonėse ir nesijausti pažeidžiamai? Kaip nekurti sau, aplinkai ir kitiems lūkesčių? Kaip leisti sau tiesiog gyventi be lūkesčių? Kaip patirti stebuklingą čia …

Kelias į save – priėmimas

Žiūru į debesis ir galvoju, kodėl man taip sunku?… Kodėl tiek pareigų gula ant mano pečių?.. Kodėl mano širdis pergyvena visų brangių žmonių sunkumus? Žiūriu į savo senstančias rankas. O mintyse sukasi mintis, kad jomis tiek sūrių ašarų nušluostyta, tiek galvų glostyta, tiek širdžių apkabinta… Jos ir negali būti be raukšlių. Kiekvienoje raukšlėje slypi kieno nors išgyvenimas. Ir… Oho, kiek jų daug… –Ateina suvokimas. Aš – moteris, Aš – mama. Aš – dukra. Kitaip ir būti negali. Gimiau,  kad mylėti, globoti, rūpintis, gydyti žaizdas. Tai prigimtinė mano pareiga ir privilegija. Būti šalia ir padėti, meile apglėbti. Bet aš ne visada tokia buvau. Man reikėjo prisiminti, kuo gimiau,- per skaudžias pamokas, per praradimus. Nusimetus visas kaukes pažiūrėti į savo širdį ir į veidrodį. Kontrolė. Tai buvo dar vienas mano vardas. Norėjau suvaldyti viską: KADA grįš ir KUR yra mano vyras? Kokia TURI būti kambarių spalva? Kaip TURIU atrodyti eidama į pokylį? Juk BŪTINA nauja suknelė! Kaip PRIVALAU elgtis viešumoje ir, KĄ PAGALVOS KITI? O jei nepatiks, ką aš apsirengiau, pasakiau ar padariau, ar kaip gyvenu? Ir, …

Meilė sau be kaltės

Moteris – tobulas Dievo / Visatos kūrinys. Tiek daug gražių žodžių yra sukurta apie jos tobulas kūno linijas, jos esmę kaip gyvybės davėją, jos intymų ryšį su žeme ir gamta, apie jos jausmus ir emocijas. Tiek knygų prirašyta, kuriose bandoma suprasti ir paaiškinti moterį bei jos prigimtį, atskleisti jos paslaptis, slypinčias giliai širdyje, moters sielos gelmėje. Vyras ja žavisi, stebisi, myli, nori jos ir kovoja dėl jos, jis nesupranta jos, pyksta ant jos ir jį vis tiek traukia ta magiška moters dvasia, jos meilė ir šviesa, kurioje jis nori pasislėpti, pailsėti, atgauti savo jėgas, nors tuo pačiu niekada negali nuspėti jos,- kas akimirką jo laukia netikėtumai ir staigmenos kaip iš paslapčių skrynios. Moteris yra tekanti upė, kuriai reikia saugių krantų. Ji yra besikeičiantys metų laikai, kai vasarą staiga iškrenta sniegas, o žiemą kyla nenumaldoma kaitra. Moteris yra mėnulio dukra,- ji kasdien, kas akimirką yra kitokia, ji skirtinga ir unikali, ji tiesiog tobula savo širdies gelmėje, savo pajautime. Tokia ji yra nuo gimimo iki mirties savo giliausioje esmėje, savo sieloje. Jos gyvenimo kelias žemėje jai pačiai nenuspėjamas, …

Pilnatvė vienatvėje

Kas yra vienatvė? Šiame straipsnyje vienatvę matau ir suvokiu kaip buvimą vienai,- be mylimo vyro šalia. Pilnatvė vienumoje. Vienuma – laikas su savimi. Ir pilnatvė toje vienatvėje. Esu moteris, kuri ėjo per savo ugnį, audrą, sausrą, potvynius ir, atrodo, visas gamtos stichijas savyje. Kelionė į save sunki, bet ryžtinga: drebančiomis kojomis, perkrautu kūnu, skausmo ašaromis plaunamu veidu… Kelionė į save jautėsi be galo ilga, be pabaigos, akimirkomis nežmoniška ir nepakeliama. Vis verkiau suklupusi ne kartą, klausiau visų, kas tik manęs klausėsi ir nesiklausė – kodėl, už ką, kur gyvenime suklydau, kad esu verta šito skausmo? Kartais atrodė – noriu pasiduoti. Nebeturiu nei jėgų, nei motyvacijos eiti toliau, ir gyventi apskritai noro nelikdavo… Prasmė nykdavo kaip šaltinis sausros horizonte. Viltis nykdavo.. O aš pasirodo niekada nebuvau viena. Su manimi visada kažkas buvo šalia,- man siunčiami Angelai. Tai būdavo ir žmonės Žemėje, ir aplinkybės, ir nauji jausmai užgimstantys širdyje. Ir vėl parkritusi keldavausi, rinkau jėgas stotis ir eiti toliau. Be galo norėjau patirti SAVE PILNĄ, susirinkti save iki paskutinio akmenuko, net mažiausios smėlio kruopelytės. Tomis akimirkomis tikėjau, kad …