Author: Rūta

Kurkime savo pasaulį bendrystėje ir vienyje

Brangieji mano, galbūt daugumai iš mūsų pastaruoju metu yra suteikta galimybė pabūti namuose, atsitraukime ar vienumoje. Galbūt dabar vis labiau atsigręžiame į save, gal svarstome ir galvojame, kodėl viskas vyksta taip, kaip vyksta. Galbūt kyla ir jums suvokimai, kaip ir man, kad kiekvienas MAŽAS mūsų pasirinkimas tiesia labai DIDELIUS kelius. Jei taip, tai pastebėkime juos. Gal jie neša stiprią žinią. Galbūt ir jums taip kyla jausmas, kad dabar kaip niekad labai reikalinga suremti pečius visiems, pradėti kurti kitokią mūsų ateitį, kitokią realybę. DABAR mes galim rinktis kitaip, galim pasirūpinti vieni kitais, galime burtis ir kurti, svajoti ir planuoti tai, kas mus iš tikrųjų svarbu ir kokio gyvenimo ar santykių vieni su kitais mes norėtume. Aš siekiu, esu pasirengusi ir matau viziją, kad žmogus žmogui nėra priešas, kai vienas kitą nuramina, paguodžia, apkabina ir priglaudžia ne tik rankom, bet visa širdimi. Raginu visus kalbėti iš širdies, NUOŠIRDŽIAI IR GRAŽIAI, su meile, ne iš ego, be kaukių. Kviečiu mokytis išklausyti, neteisti. Susigrąžinkime savo širdžių ir intensijų tyrumą. Kai gebėsime pasakyti savo tiesą ATJAUČIANČIAI, NESKAUDINANČIAI, gebėsime išlikti savo …

Kelias į save – priėmimas

Žiūru į debesis ir galvoju, kodėl man taip sunku?… Kodėl tiek pareigų gula ant mano pečių?.. Kodėl mano širdis pergyvena visų brangių žmonių sunkumus? Žiūriu į savo senstančias rankas. O mintyse sukasi mintis, kad jomis tiek sūrių ašarų nušluostyta, tiek galvų glostyta, tiek širdžių apkabinta… Jos ir negali būti be raukšlių. Kiekvienoje raukšlėje slypi kieno nors išgyvenimas. Ir… Oho, kiek jų daug… –Ateina suvokimas. Aš – moteris, Aš – mama. Aš – dukra. Kitaip ir būti negali. Gimiau,  kad mylėti, globoti, rūpintis, gydyti žaizdas. Tai prigimtinė mano pareiga ir privilegija. Būti šalia ir padėti, meile apglėbti. Bet aš ne visada tokia buvau. Man reikėjo prisiminti, kuo gimiau,- per skaudžias pamokas, per praradimus. Nusimetus visas kaukes pažiūrėti į savo širdį ir į veidrodį. Kontrolė. Tai buvo dar vienas mano vardas. Norėjau suvaldyti viską: KADA grįš ir KUR yra mano vyras? Kokia TURI būti kambarių spalva? Kaip TURIU atrodyti eidama į pokylį? Juk BŪTINA nauja suknelė! Kaip PRIVALAU elgtis viešumoje ir, KĄ PAGALVOS KITI? O jei nepatiks, ką aš apsirengiau, pasakiau ar padariau, ar kaip gyvenu? Ir, …

Kosminė „amžinoji“ santuoka – Sielos šauksmas

 Tu sutiksi Tau skirtą sielą. Ji jau Čia. Tai lemta iš aukščiau, tai jau yra nuspręsta! Tai jau buvo sutarta, dar tau to nežinant, ir numatyta Tau patirti! Visata tai žino. Tavo siela tai žino. Ir Tavo širdis tai jaučia. Tu žinai, kad esi su tuo žmogumi jau ne vieną gyvenimą iki šios inkarnacijos! Jauti, kad viskas yra gerai pažįstama, lyg būtumėt santykiuose jau ilgus metus, nors tik ką susipažinote. Tu intuityviai žinai, ką kitas nori išgirsti ar patirti. Atrodo, kad skaitytumėt vienas kito mintis.  Jūs vis grįžtat ir grįžtat vienas pas kitą dėl milžiniškos magnetinės jūsų sielų traukos. Net jei ir protas priešinasi. Išliekat santykiuose vienokiu ar kitokiu būdu todėl, kad tiesiog nežinote kaip BŪTI kitaip. Tai kaip filme „Avataras“: ta ištarta frazė „Aš matau Tave“ reiškia kur kas daugiau, nei „Aš Tave Myliu“. Šie žodžiai pralenkia tradicinį Meilės suvokimą. Tai reiškia matymą širdimi,- „jaučiu Tave visa savo esybe, esu pilnam susijungime su Tavo siela“. „Aš esu Tu! Taip jaučiu! Myliu Tavo sielą su visais jos aspektais! Viskuo, kas joje egzistuoja. Sutinku Save patirti …