Author: Ieva

Apie širdžių ryšį, draugystę… Apie amžiaus ir amžinybės suvokimus…

-Ar gali įsivaizduoti, kad aš turiu štai tokią jauną draugę?, – apkabindama mane žvilgsniu, džiaugsmingai taria 80-metė Rugilė (vardas pakeistas) savo vienmetei giminaitei, pas kurią atvykome į svečius.– Nelabai…, – atvirai šypteli svetingoji moteris.– Keista, neįprasta, taip?, – paklausiu ir sulaukiu patvirtinančio žvilgsnio. Bet kas gali apibrėžti draugystės statusą? Kas pasakė, kad draugai turi būti panašaus amžiaus? Imame klausti viena kitos, viena kitą šypsena palydėdamos… Juk širdies ryšys, bendrystės jausmas mus apjungia ir priartina vienus prie kitų. Ir amžius tam įtakos neturi. Šiltai ir vieningai patvirtiname šią tiesą pačios sau, jausdamos šios akimirkos dėkingumą. Mudviejų su 80-mete drauge Rugile ryšys užgimė prieš daugiau negu metus. Kuomet man kaip savanorei, ,,Sidabrinės linijos” atstovės pasiūlė Rugilę kaip pašnekovę.Įprastai mes, savanoriai, esam senoliams kaip gydančios, išklausančios ,,ausys”, turime pokalbius su senoliais telefonu, kurie plečia ir augina jų socialinį gyvenimą. Man ši patirtis, visai kitokia, negu turėjau prieš tai… Nuo pirmojo pokalbio abipusiai jaučiam artimą ryšį ir tiesiog savanoriaujame viena kitai. Gyvenimo jėga taip srauniai tekanti per šią moterį. Spindesys, džiaugsmas, pozityvumas, išmintis atsispindi jos akyse. Rugilei virš 80 …

Ištikimybė savosios sielos giesmei

Visais laikais išmintis kalbėjo ir kalba žmogiškojomis lūpomis… Visais laikais buvo Žemės budintojų, šviesnešių, atnešančių gyvą, meilės ir išminties, žodį žmonijai. Kūrėjo kalba – meilė. Išmintis liejasi kasdien per žmogiškąjį pradą, per kiekvieną iš mūsų. Tik kiek esame laisvi nuo to, kas sulaiko išjausti, išgirsti ir suvokti tai? Gyvas žodis atkeliauja ir paliečia tinkamu metu ir laiku… Gali išgirsti tik kartą ir lyg blyksniu širdyje įsižiebia vidinis žinojimas, atgarsis širdies balso, tiesos atpažinimas… Jis jaučiamas širdies gelmėje, kai tuo metu protas neturi paaiškinimų. Įvyksta praplėstas suvokimas, prisiminimas. O kartais ,,gyvą žodį” gali girdėti šimtmečių šimtmečiais, kol tai paliečia gelmę, kol žodis tampa gyvu pajautimu, suvokimu, prisiminimu. Iki to nusimetinėji tuos sluoksnius, dėl kurių negali atpažinti širdies skambesio dainos. Mūsų tiek daug esančių čia Žemėje… Ir tiek daug tiesų sutinkame, tiek daug tiesų atkeliaujančių iš žmogiškųjų lūpų… Tarp tiek daug galimi įvairūs takeliai… Ir visi takeliai yra gerbiami ir priimami. Nes klystkelio nėra. Yra patirtis, kuri priimama su pagarba ir meile, visa kam, kas yra aplink mus, visa, ką girdime, matome ir patiriame. Kiekvieno iš mūsų …

Išlaisvinantis Mylinčios Aš Esu Būties glėbys

Stebiu… Atpažįstu žaidėją, kuris visą gyvenimą jautėsi lyg stovintis ant scenos ir vaidinantis tam tikras roles, gaudydamas žiūrovų žvilgsnius ir aplodismentus, visada siekiantis pripažinimo ir gausių aplodismentų… Jam visada atrodydavo, kad yra stebimas ir matomas. Todėl kiekvienas jo veiksmas turėdavo būti apgalvotas, sugalvotas, kaip jis turi būti suvaidintas. Kuomet jis atsitraukdavo nuo žmonių srauto, likdavo vienas pats, jausdavosi kaip nulipęs nuo scenos… Padėjęs roles į šoną, ilsisi, sugrįžęs vidun. Kelionė… Žmonių srautas… Stebiu vidiniu žvilgsniu, kuomet ,,aktorius” įsitempia, neramumas užplūsta ir jis jau besiimąs savosios rolės… Įkvepiu širdies erdvėje, vidiniu žvilgsniu mylinčiai prieinu prie aktoriaus. Matau, tai – ji… Švelniai paimu jos ranką, kita ranka švelniai pakeliu jos nuleistą veidą: – Ar nepavargai, mieloji, ant šios scenos…? Suspindi jos akyse ašaros, imu glostyti drėgnus jos skruostus: – Gal jau pakaks, mylima? Ji ilgėsingu žvilgsniu paklausia: – Kaip? Kaip iš to išeiti? – Tiesiog leisk… Leisk man tave apkabinti, leisk prisiliesti supratingumu, leisk sau atsipalaiduoti šiame mylinčiame glėbyje, širdies erdvėje. Akyse sužiba paskutinį kartą dar baimės, abejonių atspindžiai, bet ilgesingas namų jausmas pakviečia ir ji atsiduoda …

Atvirumas

Atvirumas – gilus jausmas ir vedimas, lydintis mane nuo pat vaikystės… Įrašyta taip giliai širdyje ir taip giliai atpažįstama – aiškiu žinojimu, kad tai yra tai, kas apkabina lengvumu, švelnumu, meile ir laisve. Atvirumas gimstantis širdies gelmėse tampa begaliniai gydančia, išlaisvinančia erdve. Leidimas sau būti atvirai ir pažeidžiamai… Tai, – lyg Dieviškųjų vartų atvėrimas, apnuoginimas visas savęs. Taip tu leidi sau ir kitam matyti visa tai, kas aplink tave ir tavyje. Nusiimi visas kaukes, minčių kupolą ir įsivaizdavimus…Lieki tyras prieš save patį ir leidi lengvumu kitiems pajausti, apie ką vibruoja tavoji būtis.Taip tu apkabini save mylinčiu priėmimu… Taip, kaip yra… Priimdamas save tokį, koks esi… Kaip dažnai mes slepiamės savyje, o kartais net nuo savęs, neleisdami, nepripažindami patys sau, kad jaučiame tai, ką jaučiame… Nepatogu, nesmagu… Bet visa tai yra… Tai jaučiasi, nepriklausomai nuo to, ar mes norime matyti tai ar ne…Atsisukti į save, susitikti save apnuogintą ir tikrą – tai yra tai, kur kviečia mūsų vidinis balsas, mūsų širdis… ,,Aš myliu ir priimu save ir pasitinku mylinčiu žvilgsniu, glėbiu visa tai, ką atpažįstų.” – …

Šimtai tūkstančių angelų yra šalia tavęs

Ar tu girdi kaip aš tave šaukiu motinos, tėvo ir vaiko balsu?Ar atpažintum tiesą?Ar jauti meilę, krintančią sklindančią iš mano akių?Suteik sau minutėlę – Ateik ir pailsėk šalia manęs.Leisk man papasakoti tau tavo istoriją. Leisk man vesti tave per tavuosius gyvenimus. Tik sekundė – Tai tik tiek tereikia, kad suvoktum, kadŠimtai tūkstančių angelų yra šalia tavęs. Ar girdi, kaip aš kalbinu tave? Šnabždu pro tavo minčių tarpdurius ir takus. Skaidrus kaip ryto rasa, Savos kelionės gaiva, Pereinant vandenyno mėlį.Sustoki minutėlei.Ateik ir pailsėk šalia manęsLeisk man papasakoti tavo istorijąLeisk man vesti tave per tavuosius gyvenimus.Tik sekundė –  Tai užtrunka tik tiek, kad suvoktum, kad  Šimtai tūkstančių angelų yra šalia tavęs. Atlikėjas: BlissTekstas: Lucinda Drayton / Andrew Blissett Watch this video on YouTubehttps://youtu.be/RiE94hP0bqAŠią dainą taip pat rasite mūsų sukurtame grojaraštyje su kitomis jau publikuotomis dainomis čia.  

Gydanti saulės šviesa

Pokalbis su saule: Prašau, mylima saulės šviesa, pripildyk mane tyros auksinės, dieviškosios šviesos, meilės, ramybės, harmonijos. Prašau, savo tyromis aukso dulkėmis apvalyk mano kūnus ir energijos lauką. Jaučiu, regiu tekančią auksinę šviesą mano kūnu, kaip kiekviena kūno ląstelė prisipildo gydančiąja auksine šviesa. Įkvėpiu auksinę, tyrą šviesą, iškvepiu tai, kas prašosi būti paleista: įtampą, nerimą, kontrolę… Kvėpuoti tampa vis lengviau ir lengviau… Dėkingumu vibruoju kiekviena ląstele. Lengvumas, atgaiva, malonė … Ačiū už mūsų ryšį, ačiū už Tavąją malonę ir dovanas. Ačiū už priminimą apie mano vidinę saulę – širdies erdvę. Tegul per mano vidinę saulę, Tavoji šviesa skleidžiasi ir dovanoja auksinius spindulius čia Žemėje visiems aplink. Kasdien jaučiu kvietimą, rasti laiko širdimi susijungti su saule ir visais kūnais priimti saulės spindulius. Kiekvieną spindulį geriu širdies mylinčiu įkvėpimu… Tiek malonumo, atsipalaidavimo, džiaugsmo, begalybės patiriu įkvėpdama šią auksinę, gydančią šviesą. Mūsų nuostabi, nuolat besikeičianti ir besisukanti šviečianti saulė skleidžia savo spindulius į mūsų atmosferą ir erdvę, teikdama mums natūralios šviesos gydančią energiją. Saulė ne tik padeda mums gauti vitamino A ir D, bet ir padeda sumažinti cholesterolio kiekį, …

Pasiilgta laisvė būti savimi

Mano siela kviečia kalbėti apie tai, kas taip artima ir tuo pat labai jautru… Apie kitoniškumą, priėmimą ir laisvę būti tikru savimi. 30 metų leidau sau būti savimi tik saugioje man erdvėje – pačiai su savimi… Nuo pat vaikystės mėgavausi savo vidiniu pasauliu, augau apsupta gamtos ir tai buvo begalinė dovana dar labiau suartėti ir išjausti save, šokti laisvą, mylinti šokį su gamtos pasauliu, stebėti ir susijungti su žvaigždėmis, kalbėtis su medžiais. Mano vidinio pasaulio ir gamtos šokis buvo atgaiva sielai, lengvumas, pilnatvė… Fiziniuose namuose sekė priešingos patirtys… Nors iš mamos gavau didžiulę paramą, artumą, švelnumą, jautrumą, tačiau lydėjo kitos patirtys, dėl kurių mano vidinis pasaulis liko tik man. Vėliau prasidėjo mokykla… Draugai… Jausmingam, jautriai reaguojančiam, matančiam ir girdinčiam vaikui/vėliau paauglei teko prisiderinti prie esamos aplinkos, kuri buvo tolima mano vidiniam pasauliui, pajautimams… Iš gelmių išsakyti žodžiai kėlė bendraamžiams šypsenas… O taip norėjosi būti išgirstai, priimtai. Savo vidiniais pajautimais jaučiausi viena toje aplinkoje, kuri mane supo… ,,Aš esu kitokia, negu visi ir savo vidiniu pasauliu nepritampu” – įtikinau save. Patikėjau, kad mano jautrumas, gilesnis matymas, …

Girdžiu lengvą, tylų rožių žiedais dvelkiantį garsą. Užuodžiu, jaučiu, susilieju. Aš esu… Kvėpuoju širdies gelmėje, atrandu visą Visatos didybę ir grožį. Kur tu buvai, miela…? Aš tavęs laukiu taip seniai Ateit apkabinti… Ar regi praeities tolį, dvelksmą?… Pamojuok, išlydėk dėkingumu. Purpurinis grožis tavoje krūtineje, tu sugrįžti namo, kur taip tyra ir šviesu. Ar jauti?… Tu Esi, jau čia… Prašau, jausk ir pasilik. Tai taip laukta mūsų ir tavęs pačios. 2020 01 10

,,Jeigu rasi akmenuką su skylute, per skylutę, esančią akmenėlyje, žiūrėk į saulę ir sugalvok norą“,- taip man kartą pasakė sutikta nepažįstamoji, vardu Regina…Tą kartą mes atskirai mėgavomės buvimu prie jūros. Širdys pajuto, žvilgsniai susitiko… Tokia mūsų pirma pažintis man padovanojo daug atsakymų ir norą surasti akmenėlį su skylute. Šį norą pasiunčiau į Visatą, paprašiau jūros ir paleidau.Ateis… Pačiu geriausiu man laiku ir būdu.Ir atėjo, taip stebuklingai. Tai buvo jūros dovana.Prieš kelias dienas su drauge gėrėjomės pakrantėje esančiais akmenukais ir staiga pajutome kaip jūra tapo audringesnė, bangos stiprėjo. Norėjau atsitraukti atgal ir tą akimirką banga šalia manęs atnešė akmenėlį su skylute. Jūra nurimo… Akmenėlis su skylute mano delne… Padėkojau jūrai, kilstelėjau akmenėlį į dangų, skylutėje blykstelėjo saulė. „Aš noriu Žemėje taikos, kad žmogus žmogų mylėtų…“ Mylėkime

Su kokiu jausmu pasitinki rytą… Kiek lengvumo tavoje dienoje… Kokiu jausmu pradedi ir pabaigi darbus… Kiek meilės apima tavoji akimirka… Ką jauti, žvelgdamas į šalia esantį… Jausmas kasdienybėje leidžia tau pamatyti kiek esi atviras, laisvas, nuolankus, mylintis… Ir taip stebi, jauti, regi vidiniu žvilgsniu, susitinki, apkabini, pasveikini ir paleidi, kas ne tavo, dėkodamas, kad tai buvo, kad pasirodė.  Kaip viskas paprasta, o kartu ir užslėpta… O visgi paprasta…  Lengvumu, priėmimu, dėkingumu pasitinku akimirkas, kurios yra dėl manęs.