Author: Erika

Pasveikinimas Vyrui

Sveikas atvykęs į mūsų sukurtą Dievišką erdvę. Ją kūrėme pirmiausia Jai – ateinančiai Deivei, kuri vis dar savęs ieško, kuri yra pakeliui į save, kuriai reikalinga parama, Dieviška Meilė ir Šiluma. Pastebime, kad mus lankai ir tu. Mes džiaugiamės tavo buvimu su mumis, šalia, tyliai, o kartais taip jausmingai, kai mums dėkoji, kai išreiški savo Meilę iš visos Širdies, be lūkesčių, be šurmulio. Esi laukiamas ir taip pat be galo mylimas, esi mums svarbus. Esi čia, todėl tikime, jog ieškai kažko daugiau savo gyvenime. Norime būti tau – ieškok, skaityk, gerk tai, ką pajausi, kol akys bėgs mūsų tekstais ir nuotraukomis. Šita erdvė yra mūsų Šventovė, ji yra saugoma iš aukščiau. Būk mums artimas, būk jautrus, gerbk mūsų patirtis. Mokykis su mumis, patirk mus per mūsų istorijas, auk kartu su mumis. Mylėk mus, atliepk mums. Esame Moterys savo giliuose, autentiškuose išgyvenimuose, einančios skirtingais keliais, tačiau į tą patį tikslą, tą pačią vietą – Naująją Žemę, kur nebėra dualumo gera / bloga, kur yra Vienis, kur žmonės gyvena iš Širdies. Šimtmečius metų moteriškumas kaip ir vyriškumas …

APIE TAVE IR MANE – kai aplanko gili akimirka

Kas esi tu ir kas esu aš? Kas esame mes visi šioje nuostabioje Žemėje? Kam mes esame? Kas yra Vyras, kas yra Moteris? Ar žmogus gali gyventi su kažkuo? Sako, žmogus gimsta ir išeina vienas. Ar tai tiesa? Žmogus gimsta per kūną, per žmogų, per moterį, kuri jam gimus tampa mama. Bet žmogus išeina vienas. Jei pasiseks, kažkas bus šalia, gal laikys už rankos, gal melodiją niūniuos, gal vaikai šalia pabus, padėkos už gyvenimą, praleistą kartu. Ir tu išeisi. Viena. Peržengsi stebuklingus Šviesos vartus į kitą būtį. Taip ir gyveni,- viena, bet žmonėse, nagrinėdama kartas nuo karto save ramybės akimirkoje, arba audrai praūžus. Kas nutiko su manim, ar su kitu žmogumi? Ko moko mane šita audra? Kartais norisi vienatvės aplinkoje, o kartais tiesiog trūksta žmonių šurmulio. Ar tai priklausomybė nuo aplinkybių, ar Širdies klausymas? Kaip nieko iš nieko nesitikėti, kaip gyventi saugiai pačiai su savimi ir tuo pačiu su kažkuo? Kaip būti kartu žmonėse ir nesijausti pažeidžiamai? Kaip nekurti sau, aplinkai ir kitiems lūkesčių? Kaip leisti sau tiesiog gyventi be lūkesčių? Kaip patirti stebuklingą čia …

Gulėjau terasoje ant pilvo, nuoga ir kūnu ir dvasia, ir kaip driežiukas mėgavausi saulės kaitra. Žemiška šviesa šildė kūną, o mintys plaukiojo – tai atėjo, tai išėjo, nesustodamos ir neužsilaikydamos manyje.  Aha, tai štai kaip! Mylimas, dabar suprantu, kaip tu jauteisi… Ach, kaip gaila, kad anuomet nemokėjau, negalėjau suprast… Norėčiau atsiprašyti, bet nebegaliu. Mano širdis tavosios nebepasiekia, o ištarti žodžiai telieka žodžiais, kuriuos supranti iš savo buvimo taško… Bet vistiek, atleisk man, kad tuomet nesupratau. Nebegaliu nieko pakeisti. Dabar suprantu, nes pati patiriu tokius jausmus. Ir ačiū Visatai ir žmogui šalia, kurie suteikė man galimybę tai pajusti ir suprasti. Taip, skauda. Aš dėkoju, priimu, bet dabar noriu prisiimti atsakomybę už savo jausmus. Jie mano ir tik mano. Dėkoju. Aš jaučiu pilnai tavo dėmesį, meilę, rūpestį. Tai mano vidiniai jausmai ir mano būsenos ir visa yra gausoje manyje, kad ir kokia yra išorinė situacija. Aš tiesiog esu laisva jausti gausą. Taip. Būtent. Negalima norėti ir Visatos prašyti, kad kiti žmonės elgtųsi su mumis pagal mūsų poreikius. Tai nėra teisinga,- tai ego išraiška. Esame visi lygūs ir …

Meilė sau be kaltės

Moteris – tobulas Dievo / Visatos kūrinys. Tiek daug gražių žodžių yra sukurta apie jos tobulas kūno linijas, jos esmę kaip gyvybės davėją, jos intymų ryšį su žeme ir gamta, apie jos jausmus ir emocijas. Tiek knygų prirašyta, kuriose bandoma suprasti ir paaiškinti moterį bei jos prigimtį, atskleisti jos paslaptis, slypinčias giliai širdyje, moters sielos gelmėje. Vyras ja žavisi, stebisi, myli, nori jos ir kovoja dėl jos, jis nesupranta jos, pyksta ant jos ir jį vis tiek traukia ta magiška moters dvasia, jos meilė ir šviesa, kurioje jis nori pasislėpti, pailsėti, atgauti savo jėgas, nors tuo pačiu niekada negali nuspėti jos,- kas akimirką jo laukia netikėtumai ir staigmenos kaip iš paslapčių skrynios. Moteris yra tekanti upė, kuriai reikia saugių krantų. Ji yra besikeičiantys metų laikai, kai vasarą staiga iškrenta sniegas, o žiemą kyla nenumaldoma kaitra. Moteris yra mėnulio dukra,- ji kasdien, kas akimirką yra kitokia, ji skirtinga ir unikali, ji tiesiog tobula savo širdies gelmėje, savo pajautime. Tokia ji yra nuo gimimo iki mirties savo giliausioje esmėje, savo sieloje. Jos gyvenimo kelias žemėje jai pačiai nenuspėjamas, …

Pilnatvė vienatvėje

Kas yra vienatvė? Šiame straipsnyje vienatvę matau ir suvokiu kaip buvimą vienai,- be mylimo vyro šalia. Pilnatvė vienumoje. Vienuma – laikas su savimi. Ir pilnatvė toje vienatvėje. Esu moteris, kuri ėjo per savo ugnį, audrą, sausrą, potvynius ir, atrodo, visas gamtos stichijas savyje. Kelionė į save sunki, bet ryžtinga: drebančiomis kojomis, perkrautu kūnu, skausmo ašaromis plaunamu veidu… Kelionė į save jautėsi be galo ilga, be pabaigos, akimirkomis nežmoniška ir nepakeliama. Vis verkiau suklupusi ne kartą, klausiau visų, kas tik manęs klausėsi ir nesiklausė – kodėl, už ką, kur gyvenime suklydau, kad esu verta šito skausmo? Kartais atrodė – noriu pasiduoti. Nebeturiu nei jėgų, nei motyvacijos eiti toliau, ir gyventi apskritai noro nelikdavo… Prasmė nykdavo kaip šaltinis sausros horizonte. Viltis nykdavo.. O aš pasirodo niekada nebuvau viena. Su manimi visada kažkas buvo šalia,- man siunčiami Angelai. Tai būdavo ir žmonės Žemėje, ir aplinkybės, ir nauji jausmai užgimstantys širdyje. Ir vėl parkritusi keldavausi, rinkau jėgas stotis ir eiti toliau. Be galo norėjau patirti SAVE PILNĄ, susirinkti save iki paskutinio akmenuko, net mažiausios smėlio kruopelytės. Tomis akimirkomis tikėjau, kad …