Santykis su Savimi ir Šaltiniu
Leave a comment

Atvirumas

Atvirumas – gilus jausmas ir vedimas, lydintis mane nuo pat vaikystės… Įrašyta taip giliai širdyje ir taip giliai atpažįstama – aiškiu žinojimu, kad tai yra tai, kas apkabina lengvumu, švelnumu, meile ir laisve.

Atvirumas gimstantis širdies gelmėse tampa begaliniai gydančia, išlaisvinančia erdve. Leidimas sau būti atvirai ir pažeidžiamai… Tai, – lyg Dieviškųjų vartų atvėrimas, apnuoginimas visas savęs. Taip tu leidi sau ir kitam matyti visa tai, kas aplink tave ir tavyje. Nusiimi visas kaukes, minčių kupolą ir įsivaizdavimus…
Lieki tyras prieš save patį ir leidi lengvumu kitiems pajausti, apie ką vibruoja tavoji būtis.
Taip tu apkabini save mylinčiu priėmimu… Taip, kaip yra… Priimdamas save tokį, koks esi…

Kaip dažnai mes slepiamės savyje, o kartais net nuo savęs, neleisdami, nepripažindami patys sau, kad jaučiame tai, ką jaučiame… Nepatogu, nesmagu… Bet visa tai yra… Tai jaučiasi, nepriklausomai nuo to, ar mes norime matyti tai ar ne…
Atsisukti į save, susitikti save apnuogintą ir tikrą – tai yra tai, kur kviečia mūsų vidinis balsas, mūsų širdis…

,,Aš myliu ir priimu save ir pasitinku mylinčiu žvilgsniu, glėbiu visa tai, ką atpažįstų.” – kuždu sau atjautos balsu.

Leidžiu sau būti atvirai, leidžiu sau matyti, pajausti tai, kas kviečia.

Šis matymas – tai Dieviškasis žvilgsnis – išlaisvinantis, auginantis mus, padedantis priimti, apkabinti ir pamilti tai, ką matome.

Tai yra taip tyra ir pakilu, kuomet atveri širdį ir leidi lietis širdies tiesai. Visiems jausmams leidi tekėti laisvai… Taip tu jauti lengvumą ir išsilaisvinimą.

Atpažinkime, kas sulaiko mus nuo buvimo atviru, tikru, nuoširdžiu… Galime jausti, kad tai kyla iš nesaugumo jausmo, baimės būti nepriimtam, nesuprastam. Ieškodavome saugaus, mylinčio, priimančio glėbio… Ir tik šiame glėbyje leisdavome sau būti atviri… O kartais net ir ten jausdavosi sunku būti savimi… Ir tai yra atjaučiama dabar…

Buvome pripratę saugoti save nuo skausmo, pažeidžiamumo ir užvėrėme širdies vartus ne tik nuo išorės, bet ir nuo savęs paties…

Leiskime sau pagyti… Atraskime, užauginkime saugumą savąjame glėbyje – širdies gelmėje. Išsilaisvinkime viduje, atsiverkime savoje erdvėje ir palengva pajausime, kad išorinis pasaulis – tai mūsų vidaus grožis. Kuomet saugu viduje – saugu išorėje… Kuomet atsiveri sau, tampi atviras kitiems… Kuomet esi Mylintis save, visas pasaulis pražįsta meile.

Leiskime sau iš širdies kalbėti apie tai, kaip mes jaučiamės, kokie jausmai iškyla. Išlaisvinkime save nuo nemalonių, paslėptų minčių.

Mylinčiais žodžiais išsakykime tai, kas vyksta mūsų emocijų pasaulyje, tuomet, kai tai vyksta, nenukreipiant tų emocijų į kitą…

Mylinčiu atvirumu leiskime šalia esančiajam žinoti, kad dabar yra metas tavąjai tylai, kuri tau reikalinga dabar.

Taip tu, atverdamas širdį per žodžius, pagerbi savo ir kito buvimą…

Kuomet kalbame atvirais širdies žodžiais, – tai paliečia kito žmogaus širdį ir taip leidžiame energijai tekėti darniai, gydančiai, lengvai.

Pakvieskime atvirumą iš širdies gelmių į savuosius gyvenimus, į santykį su savimi, su artimaisiais, draugais, vaikais, į įvairias mūsų gyvenimo situacijas…

Su meile, Ieva

Filed under: Santykis su Savimi ir Šaltiniu

by

Aš tai tu, o tu tai aš – Tyrumo Šviesa, Ramybės gelmėje, Dieviškoji kibirkštis – amžinoji siela. Aš tai tu, o tu tai aš – ateinu spinduliuoti Šviesa, sušildyti Tiesa, dalintis Džiaugsmu, apkabinti Tyrumu. Mus susitikusias Dievo vedimu, kviečiu pažinti koks džiaugsmas yra Būti, dalintis, įkvėpti, priimti ir šokti, šį Meilės šokį. Ačiū Tau, kad ESI ♡.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *