Deivės Reginos filosofija
Leave a comment

Apkabinkime Deivę savyje

Daug moterų yra nuslopinusios ir uždariusios savo emocijas ir jausmus tam, kad pritaptų prie vyriško pasaulio. Tokios buvo sąlygos ir aplinkybės, pačių pasirinkimas ir patirtis. Tačiau mums niekada nebuvo lemta būti ,,vyrais“.

Mes atėjome čia BŪTI DEIVĖMIS. Mes atėjome PRIMINTI PASAULIUI jo pamirštą Deivę!

Visas moters gyvenimas ir gyvenimas aplink ją gali apsiversti aukštyn kojom, kai ji pajuda į šitą būseną – kai ji apkabina Deivę SAVYJE.

Išmintingieji žino – ten, kur su moterimi yra elgiamasi kaip su deive,- gyvenimas klesti. Ten, kur taip nesielgiama, – gyvenimas yra pasmerktas. Tai tinka visur: pradedant nuo šeimos iki valdžios institucijų, valstybių ir pasaulio.

Tačiau tai neateina be moters pasirinkimo. Tai ateina tik tada, kai pati moteris pasirenka pagerbti Deivę savyje (ir kituose), t.y. atkurti savo gilų ryšį su Deive.

Kai tai yra atkurta, puoselėjama, – gyva ir tikra moteryje. Tada jai nereikia sakyti pasauliui, kad ji yra Deivė – jai visas Pasaulis atspindi, kad ji yra.

Kuo labiau moteris atsiduoda šiam vidiniam ryšiui, tuo daugiau savo gėrybių, slaptų raktų, įrankių ir kodų Deivė jai atskleidžia.

Moteris tampa Deivės Įgalinta. Ji eina toliau per Gyvenimą su šita slapta vidine draugyste ir parama, atrakindama visas pakely pasitaikiusias duris.

Tavo vidinė Deivė yra Dieviškosios Motinos aspektas Tavyje. Ji gali paremti Tave ir Tavo gyvenimą, tik jeigu Tu jai suteiki tokią galimybę. 

Pradiniame etape pati moteris turi padirbėti su savimi, kad vėl prikeltų savyje Deivės energiją. Tačiau Ji YRA kiekvienoje moteryje –  KIEKVIENOJE! Ją tik reikia ,,apčiuopti“ ir ,,užkurti“. Ir tada džiaugiasi moterys, vyrai, vaikai ir namai…

Mes, kaip moterys, sugrįžtame į savo esmę ir balansą per savo sakraliausius organus – Širdį ir Gimdą. Mes JAUČIAME, todėl MES ESAME. Čia slypi mūsų ESMINIS ryšys  – mūsų ištakos.

Filed under: Deivės Reginos filosofija

by

„Kiek kartų mes sėdėjome ratu aplink šį laužą, su malda ant savo lūpų? Kiek kartų mes ėjome prie vandens krašto padėkoti už šias dovanas? Ir mes vėl pakilsime, mes vėl pakilsime. Mano žmonės vėl pakils. Mes pakilsime. Tiek daug kartų žiūrėjau anapus vandenyno, galvodamas, kam visa tai? Tiek daug kartų kėliau savo rankas į dangų, meldžiau daugiau. Čia nėra laiko ir, visgi, galiausiai viskas bus atkurta pilnatvėje, mano draugai. Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja…” ~ Uluwatu. Kelkis, pakilk, Sese ♡.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *