Apie Viktoriją Sanahą

Gimiau. Atėjau į šį pasaulį. Pradėjau jį stebėti savo didelėmis akimis. Kai mane krikštijo, aš neverkiau, o tiesiog stebėjau aplinką. Kai man buvo 5-eri metai, per savo krikšto tėvo laidotuves aš dar mačiau būtybes iš kitų paralelinių pasaulių. Tada dar to nesuvokiau. Kol man nesuėjo 7-eri metai. Tada pradėjau savo kelionę į tikėjimą. Bandžiau suvokti, kodėl pasaulyje, kuriame yra Dievas, vis dar tiek skausmo. Ir gilesnis tyrinėjimas baigėsi vienam iš kunigų pasakius, jog man geriau apie tai nekalbėti.

Prasidėjo etapas, kurį dabar pavadinčiau prisitaikymu prie visų. Bandžiau būti tuo, kas šiame pasaulyje yra vadinama NORMA, NORMALIU. Bet man nesisekė. Aš vis giliau klimpau į kompleksus. Tapau  tokia mergaite, kuri nenorėdavo nuo suolo pakilti, kad neatkreiptų per didelio dėmesio į save. Šeimoje meilės tarp tėvų nemačiau irgi ir tai neprisidėjo prie to, kad vaikas jaustųsi saugus būdamas savimi. Nesupraskite manęs klaidingai, aš nieko nekaltinu. Priimu viską kaip yra. Juk aš pati pasirinkau tėvus prieš ateidama į šį pasaulį, o su jais ir patirtis, kurias turėjau pereiti ir paaugti. Šiandien mano tėvai man yra pirmieji dvasiniai mokytojai, kurių sielos bunda ir aš esu dėl to begalo laiminga. Mano viduje spurda magiškos kibirkštėlės.

Bandymas prisitaikyti vyko iki 22-jų metų. Per tą laiką patyriau net tris kartus buvimą prie mirties slenksčio. Paskutinysis man būnant 22- jų buvo itin sukratantis. Širdį  atgaivino su trimis elektrošokais. Ir tada supratau, kad dar turiu čia pasilikti ir to tikslas yra šiuo metu virš manęs. Tuo metu tai buvo tik maža maža užuomazga, kuri leido vėl stipriai prisiminti, kad kaip yra gimimas, taip yra mirtis. Jei šie momentai tau neleidžia suprasti mūsų gyvenimo šioje žemėje prasmės, tai kas dar? Juk mes dažnai taip nunykstame į savo kasdienybes ir pamirštame pirmapradį savo stebuklą- gimimą, atėjimą į šią Žemę, įsikūnijimą į šį kūną. Dabar aš galiu sakyti, kad man labai pasisekė, jog nuo ankstyvos vaikystės buvo rodoma, kad yra kažkas daugiau. Dėl to mano pagrindas turėjo didesnį postumį betarpiškam tikėjimui kažko, kas yra virš mūsų, bet kartu visada su mumis. Buvau ir esu palaiminta tuo atžvilgiu, bet iki to suvokimo reikėjo nueiti nemažai kelio.

Didžiausią savo sielos, dvasios šauksmą ir alkį išgirdau, kai artėjo 30-asis gimtadienis. Siela buvo tokia išalkusi ir ištroškusi. Tuo metu kaip tik buvau atsitraukusi nuo savo įprastos veiklos ir išvykusi gyventi į salą, kur mano pavargusį kūną ir sielą gaivino gamta. Pradėjau visą savo laisvą laiką skirti tik dvasinės literatūros paieškoms. Tada mane pašaukė pirmoji dvasinė kelionė į Peru. Nuo tada mano sąmonės augimas įgavo labai stiprų pagreitį. Ir nutiko tai, kad visada besijausdama vieniša buvimu savimi (nors ir buvau apsupta žmonėmis), patyriau jausmą, ką reiškia, kai į tavo gyvenimą ateina žmonės, kurie vibruoja tuo pačiu energetiniu dažniu ir siekia tokio pat dvasinio gylio savo gyvenime, kalba ta pačia kalba. Nuo tada pradėjau jaustis esanti tikrai gyva. Gyva visa savo būtimi ir tai vis auga.

Ir labai greit po Peru į mano gyvenimą atėjo Viktorija Šimašiūtė.  Iki tol vyravę mokytojai vyrai nuvedė prie moteriško, dieviško prado mokytojos tik tada, kai savyje vis labiau pradėjau budinti, priimti, puoselėti tikrąją moterišką esatį. Viktorijos Šimašiūtės dėka taip pat sužinojau apie Naująją Žemę. Savo gyvenimu išgyvenu šį pokytį. Jis dabar vibruoja visoje mano aplinkoje, šeimoje. Vyksta tiek stebuklingų virsmų.

Esu labai dėkinga savo mokytojams. Jie žino, kas jie. Mano širdyje jie gyvena, dėkingumas jiems yra begalinis.

Mano antra dvasinė kelionė į Indiją mane dar labiau užaugino. Pajaučiau ir sužinojau dar daugiau savo sielos ir praeitų gyvenimo istorijų. Grįžau dar labiau įgalinusi savo autentiškumą. Didžiausią išsilaisvinimą patyriau, kai išsilaisvinau nuo kitų nuomonės. Tada ir išsilaisvinau nuo seno brukamos programos būti panašia į kitus, elgtis kaip kiti. Šiandien galiu pasakyti, kad man nebesvarbu, ką žmonės apie mane mano. Pabandyk ir tu išgyventi šį jausmą. Aš tau iš visos širdies tai linkiu.

Atėjau į šį gyvenimą ant šios žemės būti pačia unikaliausia savo versija, išpildyti save totaliai dėl to ir mokausi iš naujo tai patirti. Gyvenimas man dabar toli gražu prilygstantis kasdienybei, nes kiekviena diena yra autentiška ir joje tiek daug visko vyksta. Subtilieji pasauliai yra šalia. Mus nuolat supa meilė ir mes esame ne vieni.

Kai pradėjau itin intensyviai domėtis dvasine tematika, pamačiau kiek yra daug pavienių vedlių ir mokytojų, kalbančių vienokias ar kitokias tiesas. Stipriai išjaučiau, kad tai nėra visiškai tas kelias. Mes turime jungtis ir bendrauti, kurti, veikti bendrystėje. Tai yra ateitis. Juk mes ir esame VIENIS. Visa visata alsuoja tuo principu. Individualizmo era baigėsi, todėl, kai išgirdau kvietimą čia, erdvėje kurioje tu dabar svečiuojiesi, aš visiškai pasinėriau į tai. Mano esybė alsuoja troškimo bendrystės. Juk yra dar vienas elementarus visatos dėsnis: tai, kas yra mikro pasaulyje, atsispindi ir makro. Susilieju su kiekviena sese/Deive, kuri yra šiame projekte. Sugrįžtu į savo moteriškumą, šventą/ dievišką moteriškumą. Motinos Žemės Gajos gijimui to labai reikia. Susilieju ir su tavimi, nes tu dabar maudaisi toje suvienytoje energijoje.

Pasaulis keičiasi ir jungiasi meile. Mes prie to prisidedame.

Labiausiai kutenanti  – BALTA

Mažą padarėlį laikiau rankoje. Veikiau mažas padarėlis mane dar palaikė. Atrodė lyg maža mano kopija, o aš ją ką tik pažinau.
Ji bandė paimti boružę ir jai pakuždėti, kad jos vaikams jau metas skristi. Bet ką toks mažas gali išmokyti apie vaikų prižiūrėjimą, jei pats eina įsikibęs į mane? O gal jo mažas, naivus pasaulis gali  pasakyti daugiau nei manasis- konkretybių rėmai?
Toks jausmas, lyg tas mažas padarėlis perduotų kažkokią gyvybę man. Lyg jis turėtų galią mane nusivesti į tą taip pažįstamą, bet seniai patirtą vaivorykštės pasaulį, kur visos spalvos dar prieš akis, o labiausiai kutenanti – balta. Kur balti avinėliai tuos rūmus saugo ir kviečiasi.
Bet suvoki, kad tu dabar esi vedlys, o tas padarėlis tik seklys, kuriam dar daug ko reikia išmokti iki tavęs, o ne tau iki jo…
Su mažu padarėliu susižvalgome, pasipurtome, paduodame perdėtą įžvalgumą kaip kokį viršutinį rūbą baltiems avinėliams ir neriame į vaivorykštės jūrą, kur labiausiai kutenanti spalva- balta-viltis.
Aš suvokiau, jog nėra vedančiojo ir sekančiojo. Yra du žmonės, dvi susikibusios rankos ir vienas ėjimas. Mes pasirinkome šviesesnį kelią.”

Viktorija, 19 m.  2007 05 01

Su savo mokytoja Viktorija Šimašiūte

Dabar yra tas laikas. Dabar mano siela šoka apsijungime su savo sielos šeima, savo seserimis ir broliais.

Ta auganti mergaitė, paauglė ir mergina tada buvo vieniša, bet ji giliai giliai jautė, kad ateis ši diena.

Todėl ir tau sakau, sese, tu nesi viena. Tokių kaip tu yra. Susikibkime.

Su meile ♡ Viktorija