Mano Meilė Sau
comment 1

APIE TAVE IR MANE – kai aplanko gili akimirka

Kas esi tu ir kas esu aš? Kas esame mes visi šioje nuostabioje Žemėje? Kam mes esame? Kas yra Vyras, kas yra Moteris? Ar žmogus gali gyventi su kažkuo? Sako, žmogus gimsta ir išeina vienas. Ar tai tiesa? Žmogus gimsta per kūną, per žmogų, per moterį, kuri jam gimus tampa mama. Bet žmogus išeina vienas. Jei pasiseks, kažkas bus šalia, gal laikys už rankos, gal melodiją niūniuos, gal vaikai šalia pabus, padėkos už gyvenimą, praleistą kartu. Ir tu išeisi. Viena. Peržengsi stebuklingus Šviesos vartus į kitą būtį. Taip ir gyveni,- viena, bet žmonėse, nagrinėdama kartas nuo karto save ramybės akimirkoje, arba audrai praūžus. Kas nutiko su manim, ar su kitu žmogumi? Ko moko mane šita audra? Kartais norisi vienatvės aplinkoje, o kartais tiesiog trūksta žmonių šurmulio. Ar tai priklausomybė nuo aplinkybių, ar Širdies klausymas? Kaip nieko iš nieko nesitikėti, kaip gyventi saugiai pačiai su savimi ir tuo pačiu su kažkuo? Kaip būti kartu žmonėse ir nesijausti pažeidžiamai? Kaip nekurti sau, aplinkai ir kitiems lūkesčių? Kaip leisti sau tiesiog gyventi be lūkesčių? Kaip patirti stebuklingą čia ir dabar akimirką?

Ar tave aplanko šie klausimai? Ar pavargsti, nerasdama atsakymų? O gal jie tau be galo skaidrūs ir aiškūs? Mane aplanko akimirkos su šiais ir dar kitais Būties klausimais. Aplankydavo ir anksčiau, bet dabar aš jaučiu save ir savo poreikius toje akimirkoje ir išgyvenu jas kitoje perspektyvoje nei anuomet, kuomet dar buvau maža, nuostabi, tačiau Meilės ir palaikymo kituose ieškanti mergaitė. O šiandien man taip gera būti savo Gelmėje, kai ji aplanko, nors atsakymai į kylančius ir prabėgančius klausimus nebūtinai ateina. Ir aš leidžiu sau jų neieškoti, leidžiu klausimui ir minčiai tekėti pro mane. Leidžiu sau paliesti ir patyrinėti, bet nebelaikau, nelupinėju, kad išsiaiškinti iki pat atomų darinių. Ir man taip gera būti savyje ir su savimi. Kartais tiesiog gulėti savo didelėje lovoje, skirtoje dviem, kuri liko tik man vienai, ir tai irgi yra nuostabu ir tobula man dabar, mano Būties taške. Kartais norisi šokti sau ir su savimi, kartais dainuoti, kartais verkti,- verkti visą dangų ašarų kartais iš nebesuturimo skausmo. Aš leidžiu sau skaudėti tą akimirką, kai taip jaučiasi. Nesmerkiu savęs, nebandau nutildyti gyvo jausmo. Jis – mano, tikras šiai akimirkai, ir aš leidžiu jam pabūti, kol taip norisi, leidžiu ištekėti ašaromis, mintimis arba žodžiais popieriuje. O kartais norisi verkti iš laimės, kai džiaugsmas nebetelpa krūtinėje, oro regis trūksta, nes norisi skristi, pakilti, patirti dangaus laisvumą. Ir visaip yra gera TOL, KOL PILNAI JAUČIU SAVE, šioje savo akimirkoje, mylėdama save čia ir dabar.

Kodėl dalinuosi savo patirtimi? Nes tu atliepei man, į mano Širdies kalbą, į mano skausmą, į mano kelią ir į mano atrastą vidinę Laimę. Nes tu išreiškei Dėkingumą, nes tu sakei: ,,atpažįstu save tavyje“, nes tu ieškai Vilties  išgyventi savo kelią. Nes mums visoms taip gera žinoti -AŠ NE VIENA – ir mes viena kitai esame taip reikalingos. Tenoriu pasiekti tavo Širdį taip, kaip tau šito reikia ten, kur tu esi dabar. Ir kiekviena perskaitys ir pajaus kažką skirtingo, ypatingo, per savo nuostatas, vertybes, priėmimą, susitaikymą ar atmetimą, per protą arba Širdį. Kiekviena atras save skirtingai, individualiai, tačiau absoliučiai tobulai, nes tai būsi būtent TU, savo Būties momente ♡.

Mano kelias prasidėjo prieš kelis metus mano, tuomet atrodžiusioje, tikroje laimėje: nuostabi šeima, mane mylintis ir mylimas vyras, dvi Širdelės dukros, nauji namai, mėgstamas darbas, gausus draugų ratas. Atrodė, turėjau visa, ko gali trokšti Širdis. Visuomet buvau aktyvi, bendraujanti, manęs buvo pilna visur, mane vadino saulės spinduliuku, šypsenėle. Kitokio gyvenimo sau ir nenorėjau, nes jaučiausi be galo be krašto laiminga jame. Netikėtai mane aplankė fizinis išsekimas. Niekaip negalėjau suprasti, kas tai ir iš kur. Truko jis ilgai, diena po dienos, mėnesis po mėnesio. Nuolatinis nuovargis, miego trūkumas, galvos skausmas, pykčio protrūkiai. Pradėjau pergyventi, kad sergu kokia paslaptinga liga. Pradėjau nustatinėti sau įvairias diagnozes, baimindamasi, kad jos gali pasitvirtinti; kreipiausi į gydytojus, atlikau tyrimus,– niekas jokių išsekimo priežasčių negalėjo rasti. Vyliausi, kad viskas gerai, tai praeis. Ir praėjo! Taip pat netikėtai, kaip ir atsirado. Grįžo mano džiaugsmas, vėl aktyviai gyvenau savo laimę, dėkojau Dievui už visa, ką gyvenime turiu, o labiausiai už savo nuostabią šeimą – tobulą vyrą ir savo Širdeles dukras. Tai buvo mano didžiausia laimė ir turtas. ŠEIMA. Tuomet tragedija, atsitikusi mano gyvenime, nubloškė iki visiško dugno… Kartą abstrakčiai pasakojau moterims apie savo ,,dugną“, o jos manęs vėliau vis klausė: ,,kas tai buvo?“ Sakė, kad tai svarbu joms žinoti manęs besiklausant. Dugnas kiekvienai mums yra skirtinga vieta ir tik kiekvienai iš mūsų individualiai išjaučiama. Tai, kas vienai yra visiškas dugnas, kitai gali būti toli gražu daug žemiau, arba to lygio net nepasiekti. Savo dugno jausmą aš pajutau, kai ištikta šoko buvau skubiai paguldyta į ligoninę… Be galo skausminga akimirka prisiminti, bet per kelias valandas susivokiau, kas su manim nutiko, kokią galią paveikti mano gyvenimą suteikiau kitiems, svetimiems asmenims ir aplinkybėms, kas iš tiesų man gyvenime yra svarbiausia. Galiausiai visas mano ir mano dukrų gyvenimas prabėgo akimirksniu. Begulėdama ligoninės lovoje atminties paveiksle mačiau verkiančias ir išsigandusias savo mergytes, ašaros riedėjo skruostais tyliai tyliai, užuodžiau dukryčių kvapą, bet negalėjau paliesti, apkabinti ir pasakyti, kad man viskas gerai, kad aš su jomis, kad visas skausmas pagaliau praeitis, mano Širdelių nebuvo šalia ir aš negalėjau jų net atsiprašyti už tą skausmo patirtį…  Mano Širdis plyšo, klykė… Tai buvo mano visiškas absoliutus dugnas… Tą akimirką aš priėmiau sprendimą kilti, leisti užaugti savo sparnams ir pakilti skristi. Nuo tos akimirkos visa pradėjo keistis, mano Širdis pagaliau pajuto laisvę,-aš tvirtai atsistojau ir atsispyriau nuo visiško savo dugno taško tam, kad kilti sau ir savo mylimiems.

Kartais tam, kad atrastum balansą savyje, būtinas visiškas disbalansas. Ir man buvo suteikta tokia proga. Mane visiškai išmušė iš pusiausvyros, kad susivokčiau ir atrasčiau tobulą balansą savyje, kuris yra tikras ir nekintantis, nes PILNAI IŠJAUČIAMAS čia ir dabar akimirkoje, saugiai savyje, su visais savo jausmais.

Nutikus mano gyvenimo tragedijai, man sakė, kad aš nesu moteris, kad man trūksta moteriškumo… Tai sakė žmogus, kurį mylėjau be galo, kuriuo besąlygiškai pasitikėjau ir kuris, tikėjau, mane saugos visada ir nuo visko, kuriam buvau patikėjusi savo laimę ir savo gyvenimą… Buvo skaudu tai girdėti, bet šiandien aš esu dėkinga už tai. Skausmas mane paskatino ieškoti atsakymų į šituos klausimus, keliauti į ,,moteriškumo“ paieškas. Dabar negaliu apsakyti, kokiomis dovanomis esu apdovanota! Savo kelyje sutikau be galo daug moterų, su savo istorijomis, savo skausmuose ir džiaugsmuose, savo patirtyse. Mokiausi iš jų ir su jomis, tai darau ir dabar, ir tą darysiu nuolat visą savo nuostabų Žemišką gyvenimą. Aš stebiu mano gyvenimą aplankančias moteris. Jos visos iki vienos neša man žinią, atspindi kažkokią dalelę manęs. Klausausi jų kalbų, stebiu jų elgesį, jaučiu ir klausau savo Širdies, ar paliečia, ar suvirpina ką ten, ką tokio. Kiekvienoje moteryje matau save ir kiekvienai iš jų mintimis dėkoju, dėkoju, dėkoju, palydžiu su Meile. Šitaip aš augu, šitaip pati dalinuosi toliau, nes ir aš esu kažkieno dalelė, ir mano žodžiai ir elgesys yra kažkieno atspindys. Atleisk, jei suskausta nuo mano žodžio, tačiau jis ištartas ar parašytas su Meile, tavo pačios labui, tavo pačios augimui, jei tik tu sau tai leisi. Tikiu, jog tu pakeliui. Tai nereiškia, jog kiekvieną skaudulį turi nulenkusi galvą priimti, jokiu būdu. Bet tu leisk jam ateiti, leisk jam nutikti, leisk sau jį pajausti ir atskirti, ar tai tavo? Leisk sau vykti šiam procesui per Meilės filtrą ir būk atidi, nes baimė kėsinsis nuolat, ego kėsinsis nuolat. Ak Širdie, aš tau taip linkiu visa savo esybe išjausti ir patirti, ką reiškia visam ateiti per Meilę arba baimę! Aš daug apie tai skaičiau ir mokiausi, tačiau tikrasis suvokimas atėjo tik absoliučiai ir visiškai IŠJAUTUS savyje šiuos du filtrus, nes žinoti ir jausti, žinoti ir gyventi pagal tai, yra du absoliučiai skirtingi dalykai. Leisk sau tai patirti, kalbėk su Širdimi, atskirk per ką visa ateina, ir tuomet priimk arba atmesk. Baimė degina visą kūną, išpila prakaitas, Širdis daužosi kaip pašėlusi, tą akimirką jauti visišką disbalansą, aplanko jausmas lyg ,,kažkas ne taip“. Tačiau Meilė yra šilta ir rami, absoliuti harmonija ir taika tavyje. Tuomet supranti, kad tavo veiksmas, tavo žodis, tavo patirtis yra teisinga, tikra ir nesumeluota. Linkiu tau patirti, kaip jaučiasi tavo baimė ir Meilė. Linkiu tau tuo dalintis. 

Kartais nepatenkinti vidiniai lūkesčiai ir sukurta skausmo terpė ir vėl priverčia mus atsisukti į save, sugrįžti į save, pabūti savyje ir tik su savimi, ir vėl pajusti savo vidinę pilnatvę, Meilę savyje, ramybę ir tą tobulą Esaties akimirką. Jausmas, kai ištirpsti savyje, savo Meilės saldume. Ach, ir vėl padėkoji tai situacijai, kuri prilietė skauduliuko pirštais. Žemiškas žmogaus pasaulis labai įdomus ir, atrodo, tik jis sugeba grąžinti į Aukštesniąją Sąmonę, į tai kas tikra, kas esi iš tikrųjų. Arba visa yra visai kitaip. Galbūt tai tik dar vienas žmogaus pasirinkimas į viską žvelgti prasmės ieškotojo akimis ir pasirinkti pamatyti teigiamą ir pozityvią pusę bet kokioje situacijoje. Aš renkuosi tikėti ir pasitikėti visu, kas man nutinka ir nenutinka. Visos atėjusios žinios mane išmokė, kad ne visa, ko aš noriu, yra man reikalinga. Žinios išmokė mane jausti Širdimi, kalbėtis su ja, atpažinti ir priimti visus savo jausmus. Tai yra tikrasis Moteriškumas. Kartais būna abejoji, o man vis rodo ir rodo ta pačia situaciją, ir vidinis balsas vis kužda: ,,tikėk ir pasitikėk, leisk vykti, klausyk ir veik iš vidinio jausmo“. Taip daug kartų, atėjus laikui, man aiškiai yra parodoma prasmė visų įvykių mano gyvenime. Nereikia priešintis, nereikia kariauti, nereikia rūpintis ,,teisybės atstatymu Žemėje ir savo gyvenime“. Tai nėra mūsų gyvenimo užduotis. Aš leidžiu sau jausti ir vadovauti Meilei manyje. Atpažinus baimę tiesiog leidžiu sau ją jausti, pripažinti egzistuojant manyje tą akimirką ir nuolat sąmoningai su ja bendraujant leidžiu būti tiek, kiek jai reikia. Prisimink,– taip kaip su drauge arbatos pagerti, o svečiai visuomet pabodus išeina. Mano Širdies namuose gyvena Meilė, ir baimė aplanko tik kartais, tartum pasisvečiuoti užsukanti draugė. O drauges gi mes mylim, priimam, pavaišinam arbata, išklausom, galbūt paguodžiam ir išleidžiam. Taip ir tu, pabandyk, pažadėk sau, kad pabandysi pagerti arbatos su nauja savo drauge, savo gilioje akimirkoje. Tikiu, tau pavyks, tu tik leisk sau. Tik leisk savo Moteriškam, tyram ir tikram gyvenimui vykti, tikėdama ir pasitikėdama savo Širdimi, savo jausmu, kurį Širdis tau kužda. Leisk sau panirti į savo Gelmę ir leisk sau joje pabūti tol, kol tau norėsis ♡.

Filed under: Mano Meilė Sau

by

Prisimenu visuomet sakiau, kad esu vėjavaikė mergaitė, kuri niekada gyvenime nesuaugs. Mano gyvenimas spalvotas – kartais be galo sunkus ir tuo pačiu toks vėjavaikiškai lengvas. Jis kaip knyga, kurios du tomai jau užversti, o šiuo metu aš rašau trečiąjį. Pirmasis - tai mano vaikystė tėvų namuose, jų kuriamoje aplinkoje, su savo kalnais ir papėdėmis. Antrasis – tai mano pirmoji meilė ir santuoka, kuri truko beveik 20 metų. Joje gyvenau savo rožinę pasaką, gimė mano dvi širdelės dukros. Matau, kokios nuostabios jos užaugo, kaip pamažu tampa Moterimis, save mylinčiomis ir puoselėjančiomis, užjaučiančiomis ir besidalinančiomis. Trečiasis tomas tapo mano Nauja Pradžia. Čia aš užaugau, čia atradau save kaip MOTERĮ - tikrą, gyvą, save mylinčią, savęs ir savo jausmų nebeišduodančią. Savo kelyje sutikau daug Moterų, mokiausi iš jų ir kartu su jomis. Šiandien aš dalinuosi viskuo, kas gyvena mano patirtyje ir širdyje. Šiandien skiriu save Tau! Būti šalia mintimis ir širdimi, palaikyti, mylėti, melstis, priimti. Būkime ir aukime kartu, nuostabi Širdie ♡!

1 Comment

  1. Ačiū už kelią į širdį. 😘 Įkvėpiau ir iškvėpiau. Pagaliau! Dėkoju, sese, kad dalinies 😘😘😘

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *