Sesių dienoraščiai
Leave a comment

Apie stiprybę

Stiprūs žmonės krenta, bet jie ten nepasilieka.

Stiprūs žmonės palūžta, bet jie nepasilieka sulūžę.

Jie surenka save atgal ir grįžta stipresni.

Stiprūs žmonės nėra ypatingi, jie – nepaliaujantys.

Stiprūs žmonės nori pasiduoti, bet jie to nedaro.

Stiprūs žmonės neišvengia iššūkių.

Jie stiprūs – būtent dėl jų.

Ši sąvoka suprantama kiekvieno labai skirtingai. Vieniems aš atrodau labai silpna, o kitiems – stipri. Kartais aš nenorėdavau girdėti šio apibūdinimo, nes tai man asocijuodavosi su sunkiu gyvenimu ir nuolatiniais išbandymais, smūgiais, nesėkmėmis, atstūmimais. Ir ypač moteriai, kuriai dažniausiai tekdavo būti vienai ir sugebėti padaryti viską be vyriškos paramos šalia. Pavargdavau. Tikiu, kad skaitant šiuos žodžius yra didelis rezonansas kiekvienai moteriai. Kai mano suvokimas apie stiprią moterį pradėjo keistis, pradėjau leisti sau moteriškėti, nes buvau pavargusi būti stipri. Sutikau vyrą, kuris įsiminė ir susižavėjo manimi būtent kaip stipria moterimi.

Jis manęs paklausė sutikęs po keleto metų:

– Taip, jaučiu tavyje daug moteriškumo, bet kur dingo tavo stiprybė?

– Kur dingo mano stiprybė? Tu tikrai manęs to klausi? Nejaugi jos nematai? Ji dabar visai kitokia…,- Pagalvojau aš mintyse, nes tuo metu iš nuostabos nieko negalėjau atsakyti…

Tuo metu buvau atradusi didžiausią stiprybę kaip meilės išraišką, kuri dažnai yra tokia nejuntama (nesuvokiama kaip stiprybė) ir subtili, bet tokia nenumaldoma. Stiprybė rinktis šviesą ir kaskart už ją pastovėti. Stiprybė išlikti savo tiesoje.

Jis atsiminė tą stiprybę, kuri suvaldo minias žmonių… Kur dingo toji stiprybė? Paklausiau savęs iš jo perspektyvos. Viduje, savo dvasioje jaučiausi stipresnė nei bet kada, o išorėje man uždavė tokius klausimus…

Tada jis atliko savo vaidmenį ,- sužeidė tiesiai, kur giliai skaudėjo. Paliko ir viduje giliai vėl turėjau rasti savyje tos stiprybės – visos, visokios, įvairios – vėl stotis ir tikrąja ta žodžio prasme BĖGTI. Mautis sportbačius, įveikti, stiprinti ir bėgti. O bėgti aš nemėgau. Kiek esu bandžiusi bėgti, man nepatikdavo. O šįkart neturėjau kito pasirinkimo. Jaučiau, kad kūnas prašosi bėgti. Taigi aš bėgau, vėl auginau dar didesnę stiprybę savyje, – tokią, kurios kartais, rodės, aš nenorėjau. Kam man vėl patirti tuos smūgius, kurie sudaužo, priverčia susirinkti ir stovėti su dar viena stipria patirtimi?

Tu stipri.

Viduje tarsi nori priimti žodį, bet kartu nenori tos patirties, kurios dėka tokia tapai.

Esi moteris, o stiprybė daug metų buvo asocijuota su vyriškumu.

Bet kai eini saviįgalinimo keliu, galiausiai turi sulieti viską į vieną: moteriškumas ir vyriškumas, meilė ir jėga, švelnumas ir valia. Ir ateina tos patirtys, kad viduje neliktų priešiškumo.

Filed under: Sesių dienoraščiai

by

Sveika, Mieloji, tu ką tik perskaitei tai, ką rašo šios raidės iš mano gyvenimo, apie mano gyvenimą. Dalinuosi, nes kaip mes kvėpuojame vienu oru, taip ir širdimis liečiamės kalbėdamos dažnai apie labai panašius dalykus. Aš esu tavo draugė, kuri be rašymo, fotografavimo, tapymo dar labai myli gamtą, mėgsta šokti ir dainuoti. Džiaugiuosi susitikusi su tavimi ♡

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *