Apie Liną

Prisimenu mamos pasakojimą apie mano atėjimą į šį pasaulį… Po nelengvo gimdymo, mama labai džiaugėsi mano gimimu, nors mano veidas buvo rūškanas ir piktas,- neatrodžiau laiminga, išvydusi naują pasaulį. Po keletos mėnesių buvau keliom valandom išėjusi iš gyvenimo, bet į Žemę sugrįžau. Keistas jausmas, kad man čia ne vieta, kad supa ne tos gyvenimo aplinkybės, kad viskas turėtų būti kažkaip kitaip, lydėjo daug metų.

Vaikystės laikotarpio labai daug nepamenu. Tik žinau, kad buvau gana užsispyrusi ir jau tada nepaklusdavau ir ,,maištaudavau“ prieš suaugusiųjų ,,taisykles“. Nuo ankstyvos paauglystės buvau gana užsidariusi ir paskendusi savo pasaulyje, knygose ir muzikoje. Jausmas, kad kažko trūksta,  tęsėsi. Slėpiausi viduje nuo visų, bėgau pati nuo savęs…Ieškoti nesustojau, nes visą laiką jaučiau, kad yra kažkas daugiau, nei visa tai, kas vyksta many, ar kokios aplinkybės mane supo. Kilo amžini egzistenciniai kausimai: kodėl aš/mes čia ir koks tikslas būti šioje žemėje? Niekada netikėjau, kad mes tik kartą gimstam, mirštam, ir tuo viskas užsibaigia… Vyko manyje lyg kova tarp dvasinio ir materialaus pasaulio, kurių abiejų niekaip negalėjau ,,suderinti“. Ne vieną kartą bandžiau būti ,,normali“, gyventi kaip dauguma kitų, bet  nepavykdavo…Todėl ieškojimai vis gilėjo… Nors ir supo daug nuostabių žmonių ir mano aplinkoje bei išgyvenau daug nuostabių akimirkų, dažnai atrodė, kad esu viena šiam pasaulyje ir, kad tai, kas vyksta mano viduje, nevyksta niekam. Žinau dabar, kad buvau stipriai vedama į ,,kitokį“, dar daugumos vis dar vadinamą ,,dvasinį“ gyvenimą, negu kuris mane supo, buvau atsigręžti i savo vidų. Širdis šnibždėjo. Ją sunkiai girdėjau dėl savyje kartais per didelio proto triukšmo ir dažnai priešinausi tam, bet intuityviai jaučiau ir suvokiau, kad esu vedama.  Pasipriešinimas, metams bėgant, mažėjo, nes daug esančių situacijų aplink mane paprasčiausiai manęs netenkino, o šiame ,,dvasiniame“ kelyje aš jaučiausi esanti savimi. Dar tada nežinojau, kad esu kviečiama savosios sielos, kad tai buvo ilgesys savęs pačios, kurios ieškojau išoriniame pasaulyje. Dar tada nesuvokiau, kad aplink mus išorinis pasaulis atspindi mūsų vidinį pasaulį;  kad  mumyse yra ne protu suvokiamas ir paaiškinamas,- o širdimi ir vidumi pajuntamas ramybės ir šviesos kupinas pasaulis, kuriame saugu ir gera, ir kuriame jautiesi pilnatvėje. Ir tik pajutus tai, nurimus viduje, keičiasi kartu ir aplinka.

Laikui bėgant užspaustos emocijos pasireiškė fiziškai, atsiradus vis dažnesniems ir stipresniems nugaros skausmams.  Gydytojų išvados, kad tai gali būti visam gyvenimui, neįtikino manęs, nes viduj žinojau, kad atsakymai ir priežastys slypi kažkur kitur ir giliau. Pradėjau domėtis psichosomatine medicina, tvirtinančia, kad tai nieko bendro neturi su  fizišku kūnu. Konsultavausi su netradiciniais gydytojais, sekiau jų programomis, ir turėjau tai įrodyti sau, kad viskas susiję su emocijomis ir energetika. Tuomet pradėjau meditacijomis, maistu ir kitais netradiciniais būdais ,,gydyti“ savo kūną. Sužinojau tada, kad beveik 90 proc. mūsų vadinamųjų ligų yra visiškai nesusijusios su fizinėmis priežastimis. Prieš kelis metus beveik dviejų mėnesio ,,lovos režimo“, karts nuo karto vos truputį pavaikštant, skausmas dingo, kurio nebejaučiau iki šiol. Tik daug vėliau suvokiau, kad tai, ką patyriau,- buvo valymasis, gryninimas ne tik fizinio, bet emocinio ir energetinio kūno. 

Meditacijos tuomet, ir vėliau, keitė požiūrį į daug dalykų iš esmės. Medituojant, intencijų pagalba, aš mačiau, kaip atrodo mano ir tuo pačių mūsų visų energetika, mačiau kaip atrodo emocijos ir kaip gali jos mus paveikti. Tuomet iš tikrųjų pajutau ir supratau, ką reiškia mano mėgstamos citatos žodžiai ,,What you focus on, grows bigger.“ ( iš angl. – ,,Į ką tu fokusuojiesi, kreipi savo dėmesį, tas auga ir plečiasi“, arba, kodėl mintys ir žodžiai turi didelę galią. Kartą, medituojant ir grojant gyvai ir aukštų vibracijų muzikai, išvydau kaip energetiškai atrodo muzikos vibracijos, kurios, keičiantis muzikai, tonams, keitė spalvas ir formas, virsdamos nuostabiomis mandalomis. Tada suvokiau,  kokia aukštesnės energetikos muzika yra gydanti (ir tai tik vienas iš daugybės holistinio gydymo metodų).

Po visų šių potyrių aš dar labiau pradėjau domėtis energetika, dažniais ir vibracijomis.  Lankiau ne vienas gongų maudynes, valydama ir gydydama save. Meditacijos pagalba aš suvokiau kaip mes susieti vieni su kitais, ir galime įtakoti vienas kitą. Nustojau save ,,graužti“, kad visada jaučiu per daug, jaučiu stipriai žmones, aplinką,-  juk mes visi ir viskas aplink mus – viena bendra energija. Todėl mes galime tiek daug ir gero padaryti vieni dėl kitų, vien siunčiant Šviesos vibracijas ir energiją, nepaisant atstumo ar linijinio laiko.

Laikui bėgant daugėjo sąmoningų žmonių mano gyvenime. Knygos, įvairūs internetiniai kursai ir meditacijos vėrė mano sąmonę vis plačiau, ir atėjo laikas, kai jau buvau pasiruošusi susipažinti su mūsų Žemės ir mumyse vykstančiais dideliais pokyčiais – Pakilimo Procesu.  Ši informacija, išjautimai suvedė mane su mūsų brangiąja Viktorija Šimašiūte, kurios dėka esu čia ir dabar. Esu dėkinga Viktorijos gilioms žinioms, mokymams ir stipriu palaikymu. Savo puslapyje ,,Gyvenu su Meile“ ji perduoda labai stiprią ir aukštos energetikos informaciją, labai reikalingą žmonėms šiuo laikotarpiu. Tai Viktorijos Šimašiūtės iniciatyva ir jos dieviškosios Meilės ir energijos dėka esame  suburtos čia, šioj erdvėj. Jos organizuojama kelionė i Indiją, kur laukinės gamtos apsupty buvo stipriai jaučiamos aukštos penktosios dimensijos vibracijos, išnyko ir pasileido  nemažai ,,seno“ ir ,,nereikalingo“, kas jau man nebetarnavo. Pradėjau labiau įsiklausyt ir girdėt savo kūną, ne tik sielą. Šioje kelionėje susidėliojo manyje daug taškų, mano gyvenimas įgavo kryptį ir aiškumą, ir vidinis daug metų besitęsiantis chaosas ir kova manyje nurimo. Atėjo jausmas ir žinojimas, kad esu ten, kur turiu būti. Augimas, žinoma, nesibaigė, bet tikroji kelionė, jaučiu, dar tik prasidėjo…    

Viktorija su kartu esančiomis sesėmis Indijoje pasėjo didžiulę meilę ir Dieviškojo moteriškumo sėklą manyje, kurią dabar auginu ir puoselėju. Iš to atsirado dar didesnis pasitikėjimas savimi ir Visata, augantis vidinis kūrybingumas ir troškimas padėti kitiems atsiskleisti, suprasti, kas mes esame iš tikrųjų ir kodėl mes čia, šioje žemėje. Be viso to, abejoju, ar būčiau išdrįsusi kalbėti ir dalintis taip atvirai… Suprantu, kad mes tą ,,didįjį“ ir ,,pagrindinį darbą“ su savimi turime atlikti kiekvienas atskirai ir praeiti savąjį kiekvienam skirtą kelią, bet tuo pačiu, supratau, kaip reikalinga ir įgalinanti yra  bendrystė, vienis bei palaikymas viena kitos/vienas kito, kuri yra galima ir įmanoma šioj erdvėj,- šiame puslapyje, šiam gyvenime, kur kiekvienas yra svarbus ir laukiamas čia, ir  kiekvienas ateinantis į šią erdvę yra pasitinkamas bei išlydimas su Besąlygiška Meile ir Ramybe.