Sesių dienoraščiai
Leave a comment

Girdžiu lengvą, tylų rožių žiedais dvelkiantį garsą. Užuodžiu, jaučiu, susilieju. Aš esu…

Kvėpuoju širdies gelmėje, atrandu visą Visatos didybę ir grožį.

Kur tu buvai, miela…?

Aš tavęs laukiu taip seniai

Ateit apkabinti…

Ar regi praeities tolį, dvelksmą?…

Pamojuok, išlydėk dėkingumu.

Purpurinis grožis tavoje krūtineje, tu sugrįžti namo, kur taip tyra ir šviesu.

Ar jauti?… Tu Esi, jau čia…

Prašau, jausk ir pasilik.

Tai taip laukta mūsų ir tavęs pačios.

2020 01 10

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *