Month: rugsėjo 2020

Dviejų sielų šokis besąlygiškos meilės link…

Mes kaip sielos per daugybę gyvenimų ir laiko juostų, susitikdami daugybę žmonių, išgyvename ir patiriame įvairiausias žmogiškasias patirtis. Pasirinkdami šeimas (biologines ir sielos), darbus ir pačias įvairiausias situacijas, patirdami skirtingų emocijų ir išgyvenimų. Kai kurie santykiai ir susidūrę keliai būna nuostabūs, motyvuojantys ir įkvepiantys, galintys tęstis metų metus arba tęsiasi tik tam tikrą ar trumpą laiko etapą ir ne visos patirtys atsitinka toli gražu ne taip, kaip mes norėtume. Ir ypač, kai tai nutinka romantiniuose, porų santykiuose, apie kuriuos visi pasvajoja ar įsivaizduoja, skaudūs momentai ar išsiskyrimai, apie šiuos santykius ne visada yra paprasta prabilti garsiai net ir sau. Juk yra buvę ir tau galbūt, kad norisi užversti šį puslapį kuo greičiau, norisi ištrinti nuotraukas ir susirašinėjimus, kad to neprisiminti, o tos gražiosios akimirkos ir prisiminimai tampa migloti… Dėl ko atsitinka taip, kaip atsitinka? Gi, atsitiktinumais mes jau seniai nebetikime… Ar tikrai skausmingų santykių patirtys yra, kad žeistų mūsų vidų, ar nusiviltume ir prarastume tikėjimą savimi, kitu žmogumi ar netgi viskuo? Bet galbūt tu giliai kažkur tiki ir jauti, kad yra mums parengtas dieviškasis planas, …

Mylimas Gyvenime,

ar pameni, kai prieš maždaug dvejus metus mane pakvietė į naują etapą? Prasidėjo nemigos naktys ir protu nepakeliamas skausmas, kurio seni būdai numalšinti nepadėjo, kad ir kaip stengiausi, nebegalėjau bėgti nei slėptis – visa savimi jaučiau, kad kažkas yra ne taip, tai turi keistis. Nežinomybės ir praradimo baimė, stingdanti kraują…             Analizavau. Tylos akimirkomis girdėjau tiesą. Po ilgų svarstymų bilietą nusipirkau. Meilė yra kantri, nesiderėjo, tiesiog pakvietė ir laukė. Ir štai prasidėjo mano kelionė iš proto į širdį. Pradėjau skristi, plaukti, eiti, važiuoti, melstis, medituoti, giedoti, būti, jausti pamiršusi visus savęs išdavystės įžadus, atidėjusi kasdienybės darbelius, praeities kančią ir išsvajotą išsigelbėjimą ateityje. Tik išblaivinanti akistata su dabartimi, savyje talpinanti beribį, įkvepiantį dangų, remiančią, globojančią žemę, banguojantį, raminantį vandenį, deginančią, šventą ugnį ir vėją, atnešantį pasitikėjimą nematomu, rojaus ir pragaro būsenas, viską, kas telpa tarp jų…             Kelionė praturtinanti, įdomi, toli gražu ne visuomet patogi ar maloni… Viskas prasidėjo nuo geliančios šalčiu išsiskyrimo su brangiausiu tuo metu žmogumi ir vienatvės taigos. Šis etapas, atrodė, niekada nesibaigs… Tai buvo netiesa, dabar žinau. Šiame etape pradėjau augintis stuburą. …

Pokyčių upė – afirmacijos

Leisk sau tapti niekuo, kad taptum kuo nori. Mintis po minties… kuria nuolatos… Pastebėk… pasiKARTOJIMĄ… įsitikinimus… įpročius… Mūsų pasikartojančios mintys ir jausmai kuria įsitikinimus. Per laiką tai virsta įpročiais ir galiausiai suformuoja nuostatą mūsų viduje, nusiteikimą ir požiūrį į save ir pasaulį. Nuolat primindami sau kas ESAME, tiksliau sakant, kuo save laikome, ką apie save tikime, kaip tai esamą, aktyvinam ir vis stiprinam nervinių ląstelių jungtis. Reguliarus aktyvinimas neuronų suformuoja tam tikrą struktūrą, kas savo paties valia ,,esame”. Kai mąstome nespausdami savęs į jokias ribas, tuo metu smegenyse formuojasi naujos jungtys. Kiekvieną kartą, kai vedame savo smegenis dirbti kitaip, tiesiogine to žodžio prasme mes perprogramuojame savo protą. Visada sunkiausia pokyčių dalis yra nesirinkti to paties, ką rinkomės vakar. Mes turime įausti visiškai naują raštą į savo vidinio kompiuterio audinį. Kaip tai padaryti? Viena iš stipriai veikiančių priemonių yra AFIRMACIJOS. Kas tai? Afirmacija – tai teigiami teiginiai, suformuluoti tam, kad perprogramuotų esamą negatyvų, ribojantį mąstymą. Tai stipri savipagalba siunčiant tiesioginę žinutę į pasąmonę. Ši žinutė lyg pasiųstas tiesioginis lazeris, kuris trina ir rašo ,,naują ”. Dažnai …