Month: rugpjūčio 2020

Apie širdžių ryšį, draugystę… Apie amžiaus ir amžinybės suvokimus…

-Ar gali įsivaizduoti, kad aš turiu štai tokią jauną draugę?, – apkabindama mane žvilgsniu, džiaugsmingai taria 80-metė Rugilė (vardas pakeistas) savo vienmetei giminaitei, pas kurią atvykome į svečius.– Nelabai…, – atvirai šypteli svetingoji moteris.– Keista, neįprasta, taip?, – paklausiu ir sulaukiu patvirtinančio žvilgsnio. Bet kas gali apibrėžti draugystės statusą? Kas pasakė, kad draugai turi būti panašaus amžiaus? Imame klausti viena kitos, viena kitą šypsena palydėdamos… Juk širdies ryšys, bendrystės jausmas mus apjungia ir priartina vienus prie kitų. Ir amžius tam įtakos neturi. Šiltai ir vieningai patvirtiname šią tiesą pačios sau, jausdamos šios akimirkos dėkingumą. Mudviejų su 80-mete drauge Rugile ryšys užgimė prieš daugiau negu metus. Kuomet man kaip savanorei, ,,Sidabrinės linijos” atstovės pasiūlė Rugilę kaip pašnekovę.Įprastai mes, savanoriai, esam senoliams kaip gydančios, išklausančios ,,ausys”, turime pokalbius su senoliais telefonu, kurie plečia ir augina jų socialinį gyvenimą. Man ši patirtis, visai kitokia, negu turėjau prieš tai… Nuo pirmojo pokalbio abipusiai jaučiam artimą ryšį ir tiesiog savanoriaujame viena kitai. Gyvenimo jėga taip srauniai tekanti per šią moterį. Spindesys, džiaugsmas, pozityvumas, išmintis atsispindi jos akyse. Rugilei virš 80 …

Kelias

,,…Palikau autobuse skėtį, bet po kelių dienų radau kitą. Pažiūrėk kokio grožio…“ Ar ir jums taip, lyg nuo kalno papėdės, kartais garsiai nuaidi visiškai paprasti, atrodytų, kito žmogaus pasakojime ištarti žodžiai? Jie mane šiandien palietė, lyg paglostydami. Viskas gerai… Taip turi būti. Šiandien atsisveikinau su dukros auklyte, išgyvenau daug spalvingų jausmų.Ji man buvo labai brangi. Man širdyje tai buvo dovana iš dangaus. Mano dukrytė – spec. poreikių turintis vaikas, dėl to auklytės pagalba buvo didžiulė atrama mano kelyje. Atvykus šiai moteriai savo dėkingumu už jos meilę, rūpestį nusilenkiau jai lyg Karalienei. Kiek save pamenu,turiu savo sieloje baltą teptuką ir tapau žmones baltai, ir nieko negaliu padaryti kitaip. Kad ir ką darytų kiti, aš renkuosi matyti grožį juose. Akyse tarsi prasiveria dideli paveikslai, kodėl vienoks ar kitoks elgesys iš programuotos matricos veikia kitame. Prasiplečia natūralus žinojimas, tikėjimas, kad visa tai bus vieną dieną išaugta. Po kelių mėnesių patirties ir savo elgesio suvokiau, kad turiu dar vieną vaiką, kuriuo sėkmingai pasąmoniniu būdu nuo iki pasirinkau rūpintis. Gyvenimas ne pirmą kartą mane mokė nepersistengti, bet vis negirdėdavau. Prasidėjo …

Ištikimybė savosios sielos giesmei

Visais laikais išmintis kalbėjo ir kalba žmogiškojomis lūpomis… Visais laikais buvo Žemės budintojų, šviesnešių, atnešančių gyvą, meilės ir išminties, žodį žmonijai. Kūrėjo kalba – meilė. Išmintis liejasi kasdien per žmogiškąjį pradą, per kiekvieną iš mūsų. Tik kiek esame laisvi nuo to, kas sulaiko išjausti, išgirsti ir suvokti tai? Gyvas žodis atkeliauja ir paliečia tinkamu metu ir laiku… Gali išgirsti tik kartą ir lyg blyksniu širdyje įsižiebia vidinis žinojimas, atgarsis širdies balso, tiesos atpažinimas… Jis jaučiamas širdies gelmėje, kai tuo metu protas neturi paaiškinimų. Įvyksta praplėstas suvokimas, prisiminimas. O kartais ,,gyvą žodį” gali girdėti šimtmečių šimtmečiais, kol tai paliečia gelmę, kol žodis tampa gyvu pajautimu, suvokimu, prisiminimu. Iki to nusimetinėji tuos sluoksnius, dėl kurių negali atpažinti širdies skambesio dainos. Mūsų tiek daug esančių čia Žemėje… Ir tiek daug tiesų sutinkame, tiek daug tiesų atkeliaujančių iš žmogiškųjų lūpų… Tarp tiek daug galimi įvairūs takeliai… Ir visi takeliai yra gerbiami ir priimami. Nes klystkelio nėra. Yra patirtis, kuri priimama su pagarba ir meile, visa kam, kas yra aplink mus, visa, ką girdime, matome ir patiriame. Kiekvieno iš mūsų …