Santykis su Savimi ir Šaltiniu
komentarai 4

Santykis su Visata

Kaip tu bendrauji su VISATA?

Pasidalinsiu istorija, kuri yra labai subtili ir dimensinė. Ji tokia jautri ir tyli, bet tavo širdies muzika groja pačiu plačiausiu diapazonu, kokį tu dabar gali suvokti. Visos tokios patirtys nėra protui. Tai naujas tavo santykis su Visata, kuris nebuvo aprašomas istorijos vadovėliuose, nebuvo perduotas tėvų. Jis paliktas tavo sielos įrašuose. Žemė yra dalis Visatos tinklo, kuris kalba su mumis per gyvūnus, gamtą, reiškinius, daiktus, įvykius, sinchronizaciją, jeigu mes esame susijungę su savo sąmone pakankamai, kad tai atpažinti.

Prieš savaitę buvau grįžusi į Lietuvą. Mane pakvietė mano seserys/deivės. Susijungėme Lietuvos pajūryje. Mums buvo pasiūlytas nuostabus ritualas (iš pirmo žvilgsnio gan paprastas): nuėjus prie pajūrio išjausti ir susirasti savo intencijų akmenėlį. Mane labai greitai tas akmuo pakvietė. Niekada pati tokio nebuvau mačiusi. Tai buvo tarsi suakmenėjęs smėlis. Buvo aišku iškart, kad tai – manasis. Po kelių dienų reikėjo ant jo išpiešti tam tikrus simbolius, kurie dar labiau užtvirtintų tavo intenciją. Turėjome savo intencijas ant akmenų paleisti atgal į jūrą. Aš pamiršau savo akmenį. Ir tai nebuvo atsitiktinumas.

Kažkodėl atėjo vedimas, kad turiu jį įsivežti į Islandiją ir ten jį paleisti į Šiaurės Atlanto vandenyną. Lygiai po savaitės neįprastai gražus Islandijoje oras (kvepia rudeniu, dangus tamsus, saulė šviečia) leido suprasti, kad šiandien man reikia tai padaryti. Ėjau vedama jausmo. Pamačiau iš tolo prie kranto akmenų ,,sargus“ – skulptūras, kurios priminė moteriškąjį ir vyriškąjį pradą. Pajutau, kad ten yra durys. Ten yra tas portalas mano intencijai paleisti. Nusilenkusi ir pagerbusi portalo sergėtojus su dėkingumu atsistojau viduryje. Kitoje vartų pusėje švietė saulė. Ji buvo man už nugaros.

Akmens gigantai, kurie turi vardus Steinn (vert.islandų Akmuo) ir Sleggja (vert.islandų Elnias). Šis priėjimas prie pakrantės atsirado, kai darželio vaikai pristatė savivaldybei savo idėją kartu su idėjos eskizais. Pakrantėje pristačius daugiau akmenų mole dėl žemės erozijos vaikams nebeliko saugaus priėjimo prie vandenyno. Tai vaikus labai liūdino. Islandija ko gero vienintelė valstybė pasaulyje, kur savivaldybė atsižvelgia į vaikų norus ir piešinius. Gyvendama čia girdėjau ne vieną istoriją kaip suaugusieji, valdžia įgyvendina vaikų idėjas iš jų piešinių. Jie yra girdimi ir matomi. Esu dėkinga šiam portalui islandijos „Tjanarsel“ darželiui. [Keflavikas,Islandija]

Paėmiau savo akmenį fotografuoti atsiminimui. Nufotografavusi, ir jau traukdama akmenį iš kadro vietos greitai pagavau mano intencijų ir ten esančio akmens sinchronizaciją. Būdama Peru išmokau/prisiminiau, kad gamtoje yra pilna pasikartojančių formų/atitikmenų. Tai – nuostabus gamtos žaidimas formomis, kai tas pačias formas gamta gali naudoti įvairiuose kūriniuose ir įvairiuose matmenyse. Man iškart buvo duotas ženklas, kad šitas akmuo priklausė tai vietai. Tai kaip dėlioti puzzle (liet. k ,,dėlionė“), kai gyvenime seki ženklus. Dar viena dėlionės detalė atrado savo vietą. Iškart buvau pakylėta vibracijose. Buvau išvien su visata, su savo aukštesniojo Aš/sielos vedimu. Totalioje darnoje. Tokioje būsenoje paleidau savo intenciją. Ar žinote, kokia buvo mano intencija?,- Ogi, susirinkti visas savo dalis ir tapti VIENA PILNA ESATIMI. Ar dabar jaučiate, kokiame pakylėjime aš buvau? Ir jei kada buvo iškilusi abejonė, kad Islandijoje aš neturėjau būti, tai šitas įvykis harmoningai sustatė viską į vietas.

PASITIKĖK.

Ir tada buvau pakviesta pasivaikščioti pakrante. Gyvenu Islandijoje jau keturis mėnesius, bet tuo keliu taip ir niekada nepasivaikščiojau. Ėjau. Aš šitą kalbą su visata labai gerai atpažįstu. Beveik lygiai prieš metus prasidėjo nuostabus mano bendravimas su ja. Kurį laiką jis buvo nutrūkęs. Aš vis dar mokausi išlaikyti aukštas vibracijas, ir tokių mokinių žemėje DABAR yra labai daug.  Ir šiandien aš visa esybe alsavau tuo vedimu/jausmu. Visata su manimi kalba per gamtą. Palieka ženklus visur. Aš ėjau ir alsavau nuostabiu oru. Mintyse galvojau, kad nuostabesnio laiko pasivaikščioti šio mažo miestelio molu ir nebūtų buvę. Nuostabiai džiaugiausi būdama ten. Tarsi ta vieta mane pakvietė ją patirti. Aš jai buvau tokia dėkinga. Ėjau laimėje ir mane apdovanojo vaivorykšte. Iš paskos ėjo vyras ir pasiūlė mane nufotografuoti su ja. Iš vis dar kartais veikiančio seno programavimo instinkto atsakiau jam neigiamai. Aš nufotografavau vaivorykštės portretą save palikusi už kadro, susiliejau su ja ir ji mano akyse greitai ištirpo.

Toliau ėjau. Jaučiau tokią vidinę šventę, kad nusprendžiau kaip senesniais, labiau žmogiško gyvenimo laikais pavalgyti gamtoje. Leidau sau nusipirkti skrudintų saldžių bulvių. Supratau, kad šioje būsenoje, šioje laimėje nei vienas sunkesnių vibracijų maistas įtakos nedarys. Darna ir vidinė laimė viską ištirpdo. Grįžau prie molo, atsisėdau valgyti ir tuoj pat vėl atsidaro vaivorykšė, bet ji grįžo kitokia. Niekada gyvenime nesu mačiusi kaip vaivorykštė nusileidžia į vandenyną. Nebebūna ryškios linijos. Lyg tarpdimensinis tiltas. Negalėjau atsižiūrėti, bet mano akis pripildė laimės ašaros, kai staiga vaivorykštė pasidarė pilna iš abiejų pusių ir jos atspindžiai jūroje pratęsė ją. Aš buvau apsupta vaivorykštės.

Vaizdas atkurtas suliejant dvi fotografijas, nes manoji tuomet turima fotografavimo priemonė technologiškai negalėjo aprėpti taip arti mane apsupusios vaivorykštės. Ji buvo per arti techniškai (bet niekada per arti gyvoje patirtyje).

Tai buvo visiškas gamtos ir visatos manęs palaiminimas. Iš kur žinau? Nes žinau, kaip ji kalba. Toks palaiminimas! Naujoji Žemė sveikino. Jos vardas Gaja. Pradėjo lašnoti su saule. Sėdėjau palaimoje ir dar apvaloma. Eidama namo supratau, kad tik tolėliau nuo mano vietos lijo smarkiau. Mano palaiminimas buvo švelnus. Esu atsiųsta į Žemę su misija. Ir kai vis labiau artėju prie savo esaties, vis stipriau girdžiu ją. Myliu tave, Gaja ♡.

Ir kai galvojau, kad mano diena nuostabesnė jau būti negali, likus kelioms minutėms tos dienos, žvilgtelėjau pro savo vonios langelį. Ir ten danguje išvydau judančias šviesas. Mintyje pagalvojau, kad nejau tai ji – AURORA? Greitai apsirengiau ir susiruošiau visą savo techniką, reikalingą ją įamžinti. Pirmą kartą gyvenime ji mane aplankė. Pirmą kartą Islandijoje mačiau žvaigždes. Šiaurinė pašvaistė, vardu Aurora, vos man išėjus į lauką ir pastačius techniką bei suvokiant visą, pirmą kartą šiame gyvenime matomą vaizdą, pasveikino/palaimino mane šviesos tiltu virš galvos. Jis buvo toks didelis ir nenyko beveik visą laiką, kol aš stovėjau. Kiek man teko patirti ir vėliau pasidomėti, pašvaistės mėgsta judėti. Šis tiltas buvo su manimi beveik visą laiką. Net ir mano turimas plačiausias objektyvas šio lanko nesugebėjo įamžinti. Galiu pasidalinti su jumis tik jo detale. Stovėjau galvą atnarinusi į viršų, akis išplėtusi, su šypsena veide ir meile širdyje. Dar prieš keletą dienų buvau kalbėjusi su pažįstamu apie Aurorų stebėjimą, kuris buvo sakęs, kad yra specialios vietos jų stebėjimui, bet kiek jis jų išbandė,- tai mūsų gyvenamoji vieta tam tinkamiausia. Ir tada supranti, kad esi vietoje, kur viskas tobulai sudėliota. Gamta apdovanoja tave vos tau iškėlus koją iš namų. Ir kaip dažnai mes būname iš tiesų ten, kur ir tobulai turime būti,- to nesuvokdami. Aš siunčiau visatai savo dėkingumą ir dėkojau už pamokas. Gyvenime daug kas pasikeičia suvokiant net ir, atrodo, minimaliausius dalykus.

Dangaus piešinys atsiradęs iškart po mane palaiminusios ir apsupusios vaivorykštės. Pamačiau jį tiesiai virš savo galvos. Kaip ir Auroros lanko fragmentas dešinėje.

Esi tobulai ten, kur esi. Vertink ir būk dėkinga/-as tam, ką turi. Pradėk nuo meilės savo dabarčiai. Pažiūrėk pro langus. Atidaryk juos. Būk atviras tam, kas pro juos atsivers. Tada atverk duris. Išeik į lauką. Apsidaryk, ką matai aplink. Nesižvalgyk į tolį, į kitus namus. Kas tave supa čia? Pakelk akis į dangų (dieną ir naktį). Čia tavo namai. Šiandien tu esi Žemėje. Tai vieta, kur tavo širdis materializuojasi.

Filed under: Santykis su Savimi ir Šaltiniu

by

Sveika, Mieloji, tu ką tik perskaitei tai, ką rašo šios raidės iš mano gyvenimo, apie mano gyvenimą. Dalinuosi, nes kaip mes kvėpuojame vienu oru, taip ir širdimis liečiamės kalbėdamos dažnai apie labai panašius dalykus. Aš esu tavo draugė, kuri be rašymo, fotografavimo, tapymo dar labai myli gamtą, mėgsta šokti ir dainuoti. Džiaugiuosi susitikusi su tavimi ♡

4 Comments

  1. Dėkoju už nuostabų pasidalinimą 💖. Įkvepia labiau pažinti gamtą ir save.

  2. Eglė says

    Labas, atrodo sutikau save pačią… Tai ką Tu jauti, matai, suvoki, veiki, rašai, susilieji, susidėlioji save iš gabalėlių – galiu atkartoti raidė raidėn… Gamtoje, prie vandenyno, visur, kur esu… kiekvieną akimirką. Tik aš iš kitos pusės prie Atlanto. Mažoje širdies formos salelėje. Esu čia, nes tokia buvo Jo valia, kurią išgirdau širdyje ir išdrįsau sekti šiuo keliu. Jau du metai. Čia tęsiasi mano istorija ir judėjimas. Žodžiais neapsakomas judėjimas. Atsivėrimas gyvenimui. Aš stebiu, rašau, fotografuoju, piešiu.. Apkabinu Tave💚Ačiū

    • Labas Egle, koks nuostabus jausmas pritraukti savo istorija, savo tiesos kalbėjime artimą sielą, kuri išgyvena panašius jausmus, patiria gyvenimą panašiai. Norėčiau, kad būtum šalia mūsų/manęs šioje erdvėje. Ir dar tu irgi rašai, fotografuoji ir pieši. Kaip gera, sese! Prasmė viso ko vis didėja ⚜️

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *