Sesių dienoraščiai
Leave a comment

Gulėjau terasoje ant pilvo, nuoga ir kūnu ir dvasia, ir kaip driežiukas mėgavausi saulės kaitra. Žemiška šviesa šildė kūną, o mintys plaukiojo – tai atėjo, tai išėjo, nesustodamos ir neužsilaikydamos manyje. 


Aha, tai štai kaip! Mylimas, dabar suprantu, kaip tu jauteisi… Ach, kaip gaila, kad anuomet nemokėjau, negalėjau suprast… Norėčiau atsiprašyti, bet nebegaliu. Mano širdis tavosios nebepasiekia, o ištarti žodžiai telieka žodžiais, kuriuos supranti iš savo buvimo taško… Bet vistiek, atleisk man, kad tuomet nesupratau. Nebegaliu nieko pakeisti. Dabar suprantu, nes pati patiriu tokius jausmus. Ir ačiū Visatai ir žmogui šalia, kurie suteikė man galimybę tai pajusti ir suprasti. Taip, skauda. Aš dėkoju, priimu, bet dabar noriu prisiimti atsakomybę už savo jausmus. Jie mano ir tik mano. Dėkoju. Aš jaučiu pilnai tavo dėmesį, meilę, rūpestį. Tai mano vidiniai jausmai ir mano būsenos ir visa yra gausoje manyje, kad ir kokia yra išorinė situacija. Aš tiesiog esu laisva jausti gausą. Taip. Būtent. Negalima norėti ir Visatos prašyti, kad kiti žmonės elgtųsi su mumis pagal mūsų poreikius. Tai nėra teisinga,- tai ego išraiška. Esame visi lygūs ir visi laisvi elgtis kaip mums tinka ir patinka. Ir jausti esame laisvi. Todėl mano pasirinkimas yra jausti save, o neversti kitus elgtis pagal mane. 


Ach, įkvepiu, gera!

Nutinka kartais, kai prigesus vidinei šviesai ateina nauji suvokimai ir atsakymai, kurių rodos net ir neieškojai. O tada ir vėl užplūsta ta begalybė ramybės. Įkvėpi giliai ir padėkoji iš širdies gelmių. Balansas ir harmonija,- pagalvojau sau. Pajutau norą apsisukti, o apsisukus štai koks dangus mane pasitinka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *