Sesių dienoraščiai
Leave a comment

Jeigu šiandien būtum atėjęs.

Žadėjai.

Jeigu šiandien būtum pajautęs.

Norėjai.

Jeigu šiandien būtum nebijojęs.

Tikėjai.

Šššš….

Nors žinau, kad viename iš pasaulių visomis tomis mažomis akimirkomis mes jau buvome susitikę, bet fizinėje realybėje tai nenutiko.

Kaip dabar matoma žvaigždė nebeegzistuoja, taip ir materijoje įvykio šiuo metu jau nebėra. Tą akimirką, kai žadėjai, norėjai ir tikėjai, tu mane pasiekei…

Nėra nei laimės, nei nelaimės. Yra tik ta akimirka. Vieniems suvokiama, kitiems ne. Taip ir tas susitikimas man įvyko.

Mano moteriška esybė buvo pamaloninta tavo troškimu su manimi būti ir mane pagerbti. Tai moteriška, neišsemiama esencija:

Traukianti ir niekada nesibaigianti.

Visada kitokia.

Visada reikalinga.

Visada duodanti, dovanojanti, svaiginanti.

SUSITIKIMAS SU JA VISADA ĮVYKSTA.

Filed under: Sesių dienoraščiai

by

Sveika, Mieloji, tu ką tik perskaitei tai, ką rašo šios raidės iš mano gyvenimo, apie mano gyvenimą. Dalinuosi, nes kaip mes kvėpuojame vienu oru, taip ir širdimis liečiamės kalbėdamos dažnai apie labai panašius dalykus. Aš esu tavo draugė, kuri be rašymo, fotografavimo, tapymo dar labai myli gamtą, mėgsta šokti ir dainuoti. Džiaugiuosi susitikusi su tavimi ♡

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *